Tačiau faktas, kad Vilniaus paribio vaikas išaugo į visoje Lietuvoje puikiai atpažįstamą scenos asmenybę, kuri savo įtemptame darbų grafike derina teatrą, įvairius projektus ir asmeninę muzikinę veiklą.
Artėjant šventėms su charizmatiškuoju atlikėju susitikome Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, į kurį jis grįžta jau ne vienus metus ir kur spėjo sukurti jau keturis ryškius vaidmenis.
– Esate labai veiklus, jus dažnai galima pamatyti pačiuose įvairiausiuose muzikos projektuose ar teatro pastatymuose, bet kaip asmenybė esate menkai pažįstamas, teko girdėti tik tiek, kad esate vilnietis ir kad baigėte visai su muzika nesusijusias studijas.
– Baigiau verslo vadybos ir logistikos studijas. Išvis neturiu oficialaus muzikinio išsilavinimo – nelankiau muzikos mokyklos, nestudijavau akademijoje. Scenos pagrindus įgijau Valentino Masalskio kursuose.
Tos verslo vadybos ir logistikos studijos buvo mano planas „B“ – esu racionalus žmogus, kažkada nutariau įgyti gerą specialybė, kad jei neišdegs su dainavimu, galėčiau užsiimti kita perspektyvia, pelninga veikla. Dabar labai tikiuosi, kad plano „B“ niekada neprireiks – planas „A“ man patinka kur kas labiau.
– Mano gyvenime daug dalykų nutinka dėl to, kad reikiamu metu atsiduriu reikiamoje vietoje, kad susipažįstu su reikiamais žmonėmis. Muzika mano akiratyje atsirado pakankamai atsitiktinai. Aišku, kad jos klausiausi, bet nei pats kažkaip išskirtinai dainavau, nei grojau kokiais nors instrumentais.
Deja, mano istorija nėra „holivudinė“ – berods būdamas vienuolikos atsitiktinai užsukau į klasiokų draugų grupės repeticiją. Tais laikais jau klausiausi sunkesnės roko ir metalo muzikos. Grupė grojo „Metallicos“ koverį, bet vokalistas nelabai draugavo su anglų kalba, nusistebėjau, kad nemoka tinkamai dainuoti, o gitaristas perklausė, gal pats moku. Pasakiau, kad moku, padainavau. Tuomet man sako: „O dabar gal gali padainuoti normaliai?“. Taip viskas ir prasidėjo. Pradėjau dažniau eiti į tos grupės repeticijas, galiausiai ėmiau dainuoti angliškas jų repertuaro dainas, prasidėjo kažkokia kūryba.
Tėvai iš pradžių nelabai palaikė tokią mano veiklą, užsimindavo, kad geriau būtų, jei eičiau kokios matematikos mokytis, kas iš tos muzikos – nejau noriu būti gatvės muzikantu.
– Bet jau žinojote, kad muzika yra jūsų planas „A“?
– Tai man buvo įdomu, artima. Bet 12-oje klasėje racionalioji mano pusė nutarė, kad reikia mesti muzikavimą ir gerai baigti mokyklą. Per tuos metus pasiilgdavau muzikos, atrodė, kad dainuoti sekasi geriau nei visa kita.
Baigdamas mokyklą su tuo pačiu mane dainuoti išprovokavusiu gitaristu Enriku Slavinskiu įkūrėme „Soul Stealer“ grupę. Sekė sunkūs metai: studijavau, dirbau keliuose darbuose, repetavau su grupe – pasiekiau tokį etapą, kai važiuodamas vos vieną stotelę troleibuse užmigdavau stovėdamas.
Supratau, kad turiu kažką keisti. Nutariau, kad jei žadu sieti savo gyvenimą su muzika, reikia mokytis vokalo. Buvo svarbu, kad mano pastangos atsipirktų, toks jau aš esu – optimistas maksimalistas. Gavau Česlovo Gabalio kontaktus, pradėjau pas jį mokytis, atsirado pažintys, prasidėjo didesni koncertai, visa kita – istorija.
– Ar tėvai greitai susitaikė, kad sūnus bus muzikantas?
– Mano tėvai nesusiję su muzika – tėtis buvęs profesionalus krepšininkas, mama socialinių mokslų atstovė. Ji su mano pasirinkimu susigyveno gana greitai, tėtis užtruko ilgiau. Manau, kad jis tik po „Eurovizijos“ suprato, jog tai rimta. Galiausiai tėtis pradėjo domėtis mano grojama muzika, ėmė vaikščioti į koncertus, susiruošėme kartu važinėti į roko koncertus Lietuvoje ir užsienyje. Tėtis susipažino su mano draugais, užsiaugino vikingišką barzdą, ilgus plaukus – trumpiau tariant, tapo mano kompanijos dalimi.
– Kai tarėmės dėl susitikimo – balansavote tarp kelių miestų. Kas šiuo metu užima daugiausiai jūsų laiko?
– Viskas pasiskirstę gana sklandžiai. Teatrų sezono metu gyvenu teatrais – beveik kas mėnesį tenka važinėti į Kauną, Klaipėdą. Yra ir įvairių projektinių veiklų, koncertų.
Daug laiko užima miuziklai – pastatyminis laikotarpis trunka vieną ar du mėnesius. Kur miuziklas statomas, ten tuo metu ir gyvenu. Man visai patinka toks gyvenimo ritmas.
Kai ramiau su teatrais, tai yra vasarą, daugiau dėmesio tenka „Soul Stealer“, surengiame kelis koncertus, pavažinėjame po festivalius. Šiuo metu grojame dėl savo malonumo – nebesiekiame pasaulio užkariavimo.
– Šventiniu laikotarpiu dainuojate „The Beatles“ muziką prikeliančiame koncerte, esate sakęs, kad jų muzika jums pernelyg neimponuoja. Ar tam, kad galėtumėte atlikti kūrinį jis turi patikti?
– Nedainuoju to, ko tikrai nemėgstu. Kol kas nėra žodžio „reikia“, galiu rinktis, ką noriu atlikti. Neišskirsiu kažko, ko tikrai nesiimčiau – tenka dainuoti visokių žanrų kūrinius. Mano filtras labai paprastas – svarbiausia, kad būtų intuityvus santykis su kūriniu, kad jusčiau, jog galiu jį pateikti savaip.
Man patinka iššūkiai, sunkumai, kuriuos turiu įveikti. Gal dėl to taip mėgstu klasikinę senesnio roko mokyklą – tuomet buvo labai svarbu atlikimo technika, ištvermė, buvo akcentuojama, kad stipri grupė yra ta, kuri techniškai tvirta, su plačiomis muzikantų galimybėmis ir t.t.
– Kurį iš teatro scenoje sukurtų vaidmenų įvardintumėte kaip didžiausią iššūkį?
– Esu Svarstyklės. Man sunku išsirinkti vieną poziciją. Galiu mėginti įvardini trejetuką. Jame yra ir Klaidas iš Klaipėdoje statyto miuziklo „Boni ir Klaidas“. Ši partija buvo sudėtinga, mat vokalas buvo „pakabintas“ gana aukštai, be to reikėjo ir didelio aktorinio meistriškumo.
Kitas įstrigęs vaidmuo – Grafas Montekristas to paties pavadinimo miuzikle, kurį kaip ir „Boni ir Klaidas“ kūrė Frankas Wildhornas. Trečiasis vaidmuo – Entonis operoje „Svynis Todas“.
Visiems jiems reikėjo daug jėgų – turėjau nemažai galvoti apie personažus, jų bruožus. Padainuoti įtaigiai, gražiai yra savaime suprantama darbo dalis, bet čia buvo svarbu ir išbaigti, gyvi personažai.
Nauja įdomi patirtis – neseniai pirmą kartą teko kurti blogiečio vaidmenį, nuolat reikėjo rėkti ant kitų. Tai man neįprasta, gyvenime esu gerietis.
– Kuo apskritai patraukė teatro scena?
– Tai erdvė, kur ne tik dainuoji, bet ir vaidini – yra ir istorija, ir judesys, ir muzika. Manau, kad tai artima rokeriams. Jiems nesvetima kurti vientisus albumus, primenančius roko operas. Šiame žanre taip pat reikalinga įtaiga, ekspresija.
– Ką įvardintumėte kaip didžiausias teatro pamokas ir ar jas pritaikote kitose savo veiklose?
– Man dar mokytis ir mokytis. Patinka naujų spektaklių kūrimo procesas. Čia visai sutinku su Andželikos Cholinos mintimi, kad įdomiau spektaklį statyti nei rodyti.
Įdomu kaskart, kai reikia perlipti per save, padaryti kažką, ko nesu daręs – tuomet, bent jau iš mano pusės, spektaklis tikrai bus su užtaisu, jame bus įvykę kažkas naujo man. Jei yra pastatymas, kuomet režisierius nieko nereikalavo ir trupė tiesiog darė, ką moka geriausiai – tuomet tai nėra pernelyg įsimintina, nesijaučiu kažką pasiėmęs.
Mano gyvenime atsiradus teatrui nebematau prasmės tiesiog sudainuoti kūrinį – turi kažką perduoti, smogti prasme. Mano draugai muzikantai užsukę į „Soul Stealer“ koncertus sako, kad matosi, jog jau esu teatro žmogus – įtampa auditorijoje tik kyla, visų akys kvadratinės. Noriu, kad klausytojai būtų paliesti. Neįdomu tiesiog užlipti ir pabūti ant scenos.
– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrėte keturis ryškius vaidmenis. Kas paskatina vis sugrįžti į pajūrį, kuo ypatingas šio miesto muzikinis teatras?
– Pati Klaipėda man visada atrodė antras miestas po Vilniaus, kuriame norėčiau gyventi. Man čia ypatingai patinka vasarą, kuomet yra žmonių – išskirtinę atmosferą kuria jūros artumas, laivai.
Šis miestas gražus ir kitoks nei kiti Lietuvos miestai. Žinai, kad tai Lietuva, bet ji vakarietiškesnė, justi užsienio prieskonis, gal dėl vokiškų šaknų.
Dirbdamas teatre labai susidraugavau su kolektyvu, tai draugai, pas kuriuos visada nekantrauju grįžti.
Kalbant apie patį teatrą – jis turi šviesų, perspektyvų kolektyvą, kol kas įkalintą tarybinėje spintoje. Atvažiuoju į kiek vokišką miestą, bet teatro erdvėse jaučiu rusiško paveldo dvelksmą. Teatro žmonės labai kontrastuoja su patalpomis, kuriose kuria, ieško personažų. Linkiu kuo greitesnės ir sklandesnės rekonstrukcijos.
– Švenčių laikotarpis jums intensyvus ar randate laiko pačioms šventėms, gal turite kokių svarbių tradicijų?
– Tiesa, šis metas įtemptas, bet Kalėdoms visada atsiranda laiko. Jas leidžiu su tėvais, būtinai būna eglutė ir visi kiti tos šventės atributai. Tik sniego ne visada pavyksta sulaukti.
– Gal galite pasidalinti jūsų planais ateinantiems metams?
– Dar nenoriu apie tai daug kalbėti, bet gali būti, kad metų pabaigoje lauks didelis įdomus projektas. Didžiausi planai vasarą – kur nors išvažiuoti pakeliauti motociklu, paatostogauti. Per darbus dažnai nelieka laiko poilsiui, jis vis atidedamas. Taip buvau net penkis metus neatostogavęs. Dabar suprantu, kad tai būtina. Kasmet.
