Kitą dieną pasidailinau sava plytą, primečiau, ką čia galietume paveikt’ – nu, jeigu iškart į namus nekvies. Skambinu. Pakel’ jinai.
– Labas, čia Rims.
– Kas toks?
– Rims. Nu, sykiu iš Joninių grįžom.
– A.
Kas per „a“, galvoju – čia gerai, ka prisimen, a blogai, ka tas prisiminims tiera „a“? Bet reik’ kabintis i toliau varyt’.
– Ką veiki?
– Nieka.
– Tai gal paveikiam ką?
– Nu i ką?
Supratau, ka jeigu nieka nepasiūlysiu, tai i nesusitiksme. Gerai, ka buvau apgalvojęs variantus.
– Čia parke tokia aitvarų švente, – sakau pigiausią variantą. – Tai gal nieka būtų.
– Gal ne.
– Nu arba galiam į koncą...
– Į kokį?
– Nu čia Džordanas koncas kultūrkėj.
– Gerai.
Iš jos atsakymų šiaip nieka nesuprastum, bo tie jos sakiniai po vieną du žodžius daug informacijas neduod. Bet už Džordanas, jutau, užsikabina, bo balsas iškart pagyvieja. Čiuju, jeigu būč’ pasiūlęs varyt’ į kokį Augulį, Sekmadienį a Combo, tai vėl būtų ką nors užviemus, o aš būč’ likęs an leda, bo kietesnių variantų mergai nebeturiejau.
Ajau susitikt’ i jutau, ka kojas kažkaip dirbtinai dėliojas, o nuo kojų iki pirštų galiukų kai elektra ka variniej. Atruode, ka viduj verd kažkoks katiliuks, i buva baisu, ka kas neperdegtų i nesprogtų. Bo ką aš žinau, kaip ten būn, kai varai į pasimatymą – kas ten kaist i kas ten kada sprogst. Iki šiol jeigu i varydavau pas kokią klasiokę, tai vis suskielęs kokią nesąmonę – nu, tarkim, nugirsti, ka jos bratkis atseit tur’ daug kaskių, i sakai: „Davaj, atvarysiu pas tave, persirašysiu gal ką.“
– „Nu atvaryk.“
Nuvarai, tėvai tik akikes susmeig’ i šypsos kažkaip durnai. Tipo, žentelis atvare... Visi vyresni bratanai klauses Kino, Mašina vremeni i visokius rokus rinkiniuose pavadinimais Rock ballads, Rock power i panašiai. Bet persirašiniejau, bo noriejos ilgiau pasitrint’. Pabazariji, persirašai vieną kitą, o tada tau jau saka, nu, jeigu da kas įdomu, tai gal imk, namuose persirašysi. Tėvai trinas visą laiką namuose, nu tai pasijami tas kaskes i varai lauk. Tuom i baigias draugišks vizits.
O čia tikras pasimatyms.
Autike iki kultūrnamia jinai vėl beveik visą laiką tylieja, o aš jau buvau kaip i viską išpasakojęs. I ko aš kai durnelis visą laiką turiu malt’ liežuviu? Tai bandžiau iš jos ką nors išpešt’ – kur mokos, ką veik’, kokią muziką klausa. Protingesnis dėl tokių klausimų neatruodžiau, bet jinai bent jau praviere burną. Nebuva iš droviųjų, iš išvaizdas pasakytum, ka net atvirkščiai, bet kažkodie jutau, ka aš jai nelabai įdomus. Man jau i pačiam pasidare įdomu, kode jinai su manim susitika. Važiuojam, aišku, su mana taloniukais. Nu i kas, ka aš juos su prosu palyginęs kokį trečią kartą mušu, da niera pagavę. Bet jie vis tiek mana. Meile, aišku, neatsisake, ka aš už ją išmušč’.
Trinamės kultūrkes fojė, laukiam, kol ateis teta i mumis praves.
– Tai tu bilietų neturi?
Nu pagaliau jai kažkas įdomu i ji tur’ ko manes paklaust’!
– Ne, čia mana teta dirb, praves, – sakau aš nutaisęs tokią intonaciją, ka jinai suprastų, kaip yra krūta, kai ką nors gali susišaudyt’ ne už pinigus, o per pažintis arba kaip nors kitaip, svarbu, ka nemokiet’ už viską pinigais, katruos gauni už sąžiningai atartas valandas.
– A, – saka jinai, nors žodis „saka“ tam burnos pravierimui biški perdėts. Bet i jo užtenk, ka pajusč’, kaip viskas slyst man iš rankų.
Išsitraukiu iš kišenes Snickerį, pasiūlau, i pirmą kartą pamatau jos santūrią šypseną. Brangiai man ta šypsena kainava, galvoju i laukiu nesulaukiu, kada ateis ta teta, bo žmonių pilna, paskiau sakys prie durų, ka nė vienos vietas nebelikę, net stovimos, i ka negal’ nieka padiet’. Tada tai pravals, i jokie snikeriai neišgelbėtų.
Bet vos jinai įsisavina snikerį, preja teta. „Ainam, vaikiukai“, – pamoj jinai, o aš krentu į kraskę. Ne, nu geresnia kreipinia tokioj situacijoj neparinksi. Apsimetu, ka negirdiejau, i ainu tokią pachodkę įmetęs, ka ji vieną sykį pamirštų apie kažkokius vaikiukus.
Gavom visai neblogas vietas, net ne prie krašta. Musiet kas nors neateja i mumis greitai pasodina į tas vietas. Jeigu pasirodys vėliau, patys kalti, bus tamsu i nieks ten jau nesiryškins, kur kieno vieta. Nors tos vietas i tos kiedes eiliem sustatytas primine kažkokį mokyklas renginį. Pradžioj, kol viskas įsivažiuoj, gal i nieka, paskiau jau norietųs i pajudiet’. Džordana įsijautus spaudž’ iki dugna, o tu siedi sava vietoj, bo visi siedž’ sava vietose, bo čia niera nei kur šokt’, nei ką. Mokykloj per kokį dišovą renginį tai gali susmukt’ į tą kiedę i žiovaut’ iki pabaigos, o čia žiovulys nejam, bet turi sėdiet’ lygiai taip pat. Nu, ploji ten, kartais net rankas iškielęs, o jau per kulminaciją, kai uždainuoj „Nemylėjau tavęs“ arba „Gimimo diena“, visa sale atsistoj, trypčioj, o kartais net banda visa eilie susikibt’ už rankų i siūbuot’, nu, jeigu gabals lėtesnis. O čia jau visiška loterija. Jeigu šalia taves normali merga, tai smagu, bet jeigu kokia mymra? O jeigu koks čiuvs? Tai stovi, linguoji kai medis i visą laiką galvoji apie jo prakaituotą ranką, katra jis prieš koncą tulike laike sava štlocą.
Nu bet šį kartą loterijas nebuva. Iš kultūrkes ajom jau susikabinę už rankų. Jaučiau, ka nors jinai daug nešnek, tikrai negulietų perbalus i kai malka, jeigu jau pavyktų kada ją rimčiau priremt’. Prie namų apkabinau, ji nepradieja draskytis kai klasiokes už spintas. I aš kažkaip pasilenkęs pabučiavau ją tiesiai į lūpas. Mana paširdžiuose tik suūže, kai koks malūns ka būtų įsijungęs. Tas malūns taip ūže, ka aš net nesureagavau, kai jinai pasake „labanakt“ i dinga laiptinėj. Nebuva nė minties, ka galieč’ užeit’. Skridau namo kai koks Karsons su tuo malūnu paširdžiuose. Turiu paną! Ne iš sava klases i net ne iš sava mokyklas! Plaukai jos kai anglis, i ta anglis prie mana auskariukų da labiau spindies! Visi prikraus į kelnes iš pavyda pamatę mane su ja. „Iš kur tokią parovei?“ – bus parašyta an jų kaktų.
