Tapytoja Rūta Katiliūtė juokėsi: „Jaučiuosi taip, lyg namuose būtų nukritusi bomba.“ Paskendusi savo tetos tapytojos Juzės Katiliūtės šimtmečio parodos rūpesčiuose, ji netikėtai sulaukė tikros sveikinimų lavinos.
„Visai apie apdovanojimus negalvojau. Dar reikia laiko suvokti naujieną. Kūrybinė laisvė – gerai, o tai, kad menininkai visuomenėje nevertinami – blogas ženklas. Tad laukiame pokyčių, žvelgiame į ateitį. Pati jaučiuosi gana tvirtai, man garbės nereikia. Bet gaila žiūrėti į jaunuosius kūrėjus, kurie neturi dirbtuvių, parodos erdvių, turi ieškoti laimės užsienyje“, - kalbėjo R. Katiliūtė.
Aktoriui Vytautui Anužiui iš Kultūros ministerijos atskriejusi naujiena buvo visiška netikėta. „Esu emocijoje! Visų pirma noriu padėkoti savo tėvams, mokytojams. Mano kelyje jų buvo daug – ir Panevėžyje, ir Maskvoje. Dėkingas ir savo žmonai aktorei Veltai (Žygurei, - red.) – mudu „kūrėme“ vienas kitą. Noriu šia proga paminėti ir režisierius, su kuriais likimas lėmė susitikti: Povilą Gaidį, Oskarą Koršunovą, Joną Vaitkų, Gintarą Varną. O kaip neprisiminti dabartinių savo kolegų iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Klaipėdos aktorių, su kuriais dirbome 33 metus. Jie visi buvo greta, jutau jų gerumą, pagalbą ir didžiulį kūrybinį pasitenkinimą“, - sakė V. Anužis.
Už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą premija įvertintas scenos menininkas sakė, kad iš pirmo žvilgsnio šioje formuluotėje galima įžvelgti priešpriešą. „Mokykla negali būti ne klasikinė. Ji yra tam tikras kūrybinių įgūdžių formavimo pamatas. Ir jei klasikinė mokykla sugeba būti šiuolaikiška, taip patikrinamas jos pamatų tvirtumas“, - sakė V. Anužis.
GTČ trio lyderis pianistas Viačeslavas Ganelinas džiaugėsi aukščiausiu Lietuvos valstybės kultūros apdovanojimu. „Man netikėta, bet malonu – kad prisimena, kad šį tą gero padarėme, sukūrėme ir likome atmintyje. Ypač kai esi taip toli, o nuo mūsų pasirodymų, koncertų praėjo šitiek metų“, - sakė Tel Avive dabar gyvenantis V. Ganelinas.
Architektas Audrius Ambrasas premiją vadina viso kūrybinio kolektyvo – architektų, konstruktorių, inžinierių, statybininkų ir investuotojų – įvertinimu.
„Šia proga galima pasveikinti ir visuomenę, kad už indėlį į Lietuvos kultūrą, meną premijuojami ir architektai. Nes pastatai, jų išvaizda matomi kasdien, jie atskleidžia visuomenės žingsnius. Ir jei visuomenė atranda architektūros pavyzdžių, už kuriuos galima teikti Nacionalinę premiją, tai ir jai pačiai vertėtų pasidžiaugti“, - kalbėjo A. Ambrasas.
Už viso gyvenimo nuopelnus įvertintas kino režisierius Gytis Lukšas sakė, kad jo gyvenimas tuo nesibaigia – ketinąs dar pabūti ir šį tą nuveikti. Premijos proga prisiminė savo bičiulius – esančius ir jau iškeliavusius į amžinybę.
„Kine vienas nieko nepadarysi. Esu dėkingas visiems, kurie buvo šalia daugiau kaip keturiasdešimt metų. Dėkingas ir savo draugams, pagal kurių kūrinius stačiau filmus. Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Saulius Šaltenis, Kazys Saja, Saulius Tomas Kondrotas – jie buvo ne šiaip sau rašytojai, o mano draugai. Kai kurių jau nėra, bet jie yra manyje: su jais dažnai tariuosi, sapnuoju, kalbuosi“, - sakė G. Lukšas.
