Teatro režisieriai, žymiausi aktoriai, operos solistai Dalią vadina geriausia plaukų mage Lietuvoje. Trisdešimt trečią darbo sezoną skaičiuojanti D. Žakytė-Bučienė patvirtina, kad teatre įvyko patys svarbiausi gyvenimo atradimai. Ši terpė dovanojo moteriai mėgstamą profesiją ir net gyvenimo meilę. Kurdama stebuklus grimo kambaryje ji gerai mato, kaip keičiasi mūsų teatro veidas.

Pažintis su teatru

Teatras nuo vaikystės buvo man labai gerai pažįstamas. Mama Eugenija Žakytė dirbo vyriausiąja teatro kostiumininke ir aš kartu su ja leisdavau dienas darbe. Gerai žinojau, kad niekada nedirbsiu teatre. Mama visiems buvo papasakojusi, neva esu tinginė ir nesimokau. Ji, kaip ir kiekviena mama, troško, kad būčiau vaiko idealas. Galbūt jutau gėdą, kad žmonės teatre taip apie mane galvoja. Nors dabar manau, kad būtent mama suorganizavo man pirmą darbą teatre. Skubiai reikėjo grimo dailininko, kartu su trupe važinėjančio į gastroles. Užduotis pirmame mano spektaklyje – priklijuoti aktoriui ūsus. Galiausiai labai pamilau šią profesiją, su dideliu malonumu į ją gilinausi ir netgi laukdavau, kada greičiau prabėgs laisvadieniai, kad vėl galėčiau skubėti į teatrą.

Svarbiausios pamokos

Pradėjusi dirbti nestudijavau grimo paslapčių, visko išmokau pati. Asistuodavau vyriausiajai grimo dailininkei Laimutei Merkelienei, padavinėdavau jai segtukus. Stebėdavau, kur ir kaip juos sega. Tuo metu aktorius tik šukuodavome, negrimuodavome – tai jie darydavo patys. Dabar šukuosenas kuriame iš natūralių aktorių plaukų, o anuomet daug dirbdavome su perukais, kasomis, barzdomis, ūsais. Mano vadovė dirbo su teatro grietinėle, vyresniais aktoriais, o aš spektakliui paruošdavau jaunimą.

Grimo kambaryje
Foto: M. Siruso nuotr.

Grimas ir aktoriai

Prieš man įsidarbinant teatre be peruko ir grimo į sceną neišeidavo net vyrai. Grimas buvo be galo sudėtingas: iš gumos klijuojamos nosys, priklijuojami antakiai, barzdos. O kai pradėjau dirbti, grimavosi tik moterys; vyrai kiekviename spektaklyje prisiklijuodavo ūsus, tai buvo labai madinga. Šviesaus atminimo aktorius Henrikas Kurauskas, vos pradėjęs repetuoti naują spektaklį, visada ateidavo pas mus. Per karjerą jis sukaupė įspūdingą perukų kolekciją, vienam spektakliui užsakė padaryti ūsus, paruošėme gal dvidešimt ir nė vieni netiko.

Sykį dantų technikų net paprašė specialių vaidinti skirtų dantų. Šis aktorius skirdavo labai daug laiko personažo paieškoms, bet dažniausiai išieškotų daiktų taip ir nepanaudodavo spektaklyje. Šiaip ar taip, visuomet padėkodavo ir pasakydavo: „Ačiū, radau savo vaidmenį.“ Matyt, paieškos padėdavo atskleisti jo įkūnijamo herojaus charakterio grūdą.

Kūrybiniai atradimai

Dešimtajame dešimtmetyje teatro režisierius Jonas Vaitkus statė spektaklį „Vėlinės“. Grimas jame buvo labai sudėtingas. Vėlės turėjo būti randuotos ir žaizdotos. Priemonių šiems efektams neturėjome – tik vieną nedidelę grimo dėžutę. Tada sugalvojome, kad galima naudoti tai, kas po ranka. Vietoje baltos pudros – miltai, nubrozdinimą puikiausiai imituodavo kruopos, medžio drožlės ar pjuvenos. Žaizdas sukurdavome iš marlės ir porolono. Taip prasidėjo tikroji kūryba. Manau, režisieriai J. Vaitkus ir Jonas Arčikauskas išpopuliarino teatro grimą ir dabar net jaunieji aktoriai nebenori išeiti į sceną „nepasitonavę“.

Teatras tada ir dabar

Šiandien bendravimo kultūra teatre skiriasi nuo tos, kurią jutau atėjusi dirbti. Anksčiau mano profesijos žmogus teatre priklausė aptarnaujančiam personalui, netrūkdavo aktorių priekaištų. Pamenu, tuometinė kolegė ir vadovė Laimutė, išgirdusi, kad aktorius nepatenkintas, padėdavo ant stalo šukas ir tarstelėdavo: „Darykitės patys.“ Kai anuomet mama važiuodavo į gastroles (į jas pasiimdavo ir mane), aktoriai gyvendavo viešbučiuose, o techninis personalas veždavosi sulankstomas lovas ir įsikurdavo teatre. Vėliau mano minėta vadovė Laima pareikalavo, kad ir mes būtume įkurdinami viešbučiuose. Taip po truputį, po truputį sukurtas lygiavertis ryšys. Dabar visi kolektyve esame lygūs. Galiu pasakyti savo nuomonę ir kitas žmogus taip pat gali man ją išsakyti, visiškai nesupyksiu. Tikrai jaučiu, kad esu šeimos narys ir net ne trečias brolis Jonas. Visi esame įtraukiami į tai, kas vyksta teatre, visi jaučiamės gerbiami.

Reikalingos savybės

Sukurti aktoriui šukuoseną tenka labai greitai. Kartu su grimu jai skiriama penkiolika, daugiausia dvidešimt minučių. Nors jei tik pajaučiu esanti skubinama, prašau, kad liautųsi, kitaip šukos ir segtukai pradeda kristi iš rankų (juokiasi). Geras grimuotojas darbą atlieka profesionaliai, greitai ir tvirtai: kad išsilaikytų, nenukristų, neišsileistų ir neišsipintų. Ypač šokio spektaklyje šukuosena, kaip sakau, turi būti lyg prikalta. Opera išsiskiria tuo, kad čia šukuosenos reikia dar išraiškingesnės, privalu koncentruotis į formą, ne į smulkmenas. Matyti ją turi net toliausiai sėdintis žiūrovas. Mano profesijos žmogui taip pat reikia drąsos, gebėjimo bet kokioje situacijoje rasti išeitį ir komunikabilumo. Grimerinė yra lyg klausykla: ateina žmonės su bėdomis, o tu stengiesi išklausyti ir patarti. Aktoriai žino, kad iš čia jokios kalbos nepasklis.

Darbo pranašumai

Darbe man labiausiai patinka atrasti naujus dalykus. Be galo džiaugiuosi dirbdama su režisierėmis Anželika Cholina ir Dalia Ibelhauptaite. Jos preciziškos, grimas labai svarbus. Šios moterys suburia pačią geriausią artistų komandą, pakviečia talentingiausius kostiumų dailininkus, pavyzdžiui, Juozą Statkevičių – čia ir dabar kuriantį žmogų, kurio fantazija neišsenka. Be galo patinka darbuotis prieš premjeras. Svajonė būtų kurti šukuosenas tik naujiems teatro pastatymams. Galėčiau važinėti po visą Lietuvą ir tai daryti. Jeigu kiekvieną dieną vyktų premjera, būčiau labai laiminga.

Ryšys su aktoriumi

Man tikroji kūryba vyksta tada, kai rengiamas naujas spektaklis ir prasideda repeticijos. Kai aktorius kuria naują personažą, aš visada prašau: „Papasakok apie save.“ Taip išgirstu istoriją apie kuriamą herojų, aptariame, koks jo charakteris. Labai svarbu rasti bendrą kalbą su aktoriumi. Teatre turime savų taisyklių: pavyzdžiui, nė vienas aktorius negali kirpti ir dažyti plaukų be mano žinios, ypač jeigu naudojame įvairiausias prisegamas priemones. Atsiradus tokiam norui mes pasižiūrime, kokias šukuosenas aktoriui reikia daryti, ir matome, ar pokyčiai netrukdys. Tai nerašytas susitarimas.

Kas vyksta teatre

Kasdien teatre nutinka pačių netikėčiausių, linksmų ir kurioziškų nuotykių. Visai neseniai aktorei Agnei Šataitei spektaklyje, kuriame ji vaidina ispanę, nukrito juoda skara su rožėmis – jos personažo kostiumo dalis. A. Šataitė taip sutriko, kad išsigandusi pabėgo nuo scenos į užkulisius. Nei režisieriaus asistentė, nei aš negalėjome įtikinti, kad nieko tokio neatsitiko. Kitai aktorei stora prisegama kasa nukrito spektaklio pabaigoje jau nusilenkiant žiūrovams, bet ji spėjo greitai pakišti šią po sijono skvernu. Teatre yra aktorių, kuriuos ne taip lengva prajuokinti, tokių, kuriuos galima prajuokinti pernelyg nesistengiant, ir tokių, kurie labai mėgsta juokinti kitus. Sykį prieš spektaklį „Vyresnysis sūnus“ į grimerinę atėjęs aktorius Romualdas Ramanauskas paprašė susukti jo plaukus (taip scenoje tikėjosi prajuokinti kolegas). Padarėme tai, bet aktoriaus pokyčių niekas nepastebėjo, o pats R. Ramanauskas iš juoko nebegalėjo nė žodžio pratarti, tuo labiau pasakyti savo teksto.

Žavi šukuosena tik per šventes

Kasdienybėje nevaikštau su įmantriu makiažu ir šukuosena. Pastebėjau, kad ir mūsų aktorės to nedaro, galbūt pavargsta nuo ryškaus darbinio grimo. Per spektaklius jų veidus dengia storas sluoksnis, tad dieną reikia tausoti odą. Nors nesu prieš eksperimentus su plaukais, pati jiems niekada nesiryžau. Pirma, man labai nepatinka, kai kas nors liečia plaukus. Antra, nuo tos dienos, kai plaukus trumpai nukirpdavau, iškart pradėdavau auginti. Dabar ryškiau pasidažyti, susikurti šukuoseną prisiruošiu dažniausiai per šventes, tada visi pastebi pokyčius. Jeigu taip pustyčiausi kasdien, niekas nebeatkreiptų dėmesio. (Juokiasi.)

Grimo kambaryje
Foto: M. Siruso nuotr.

Gražūs plaukai

Mane sužavi išpuoselėtas natūralus grožis. Visada atkreipiu dėmesį į nedažytus arba labai lengvai paryškintus, sveikai atrodančius plaukus. Rausvos spalvos plaukai yra mano grožio idealas, o jeigu jie dar garbanoti ir ant veido matyti strazdanų – nuostabu. Gal dėl to, kad darbas susijęs su dirbtiniu grožiu (daug ką tenka priklijuoti, pridėti, pakeisti), kasdienybėje akys ieško natūralumo, atskleidžiančio moters charakterį.

Pasirinkimas

Iš visų šukuosenų šiuo momentu išsirinkčiau kuodą. Jis gali būti visoks. Tvarkingas ir susivėlęs, balerinos kuodukas ir stilinga kriauklė. Svarbiausia šukuosenai, taigi ir kuodui, yra forma. Akis įgudo pastebėti, kai jos nėra. Jeigu kuodą susuksite ne toje vietoje, kur dera, jis atrodys kaip gumbas, o jeigu detaliai apmąstysite, šukuosena taps neatsiejama įvaizdžio dalimi.

Mėgstamiausi spektakliai

Turiu daugybę mėgstamų spektaklių nuo vaikystės iki šių dienų. Kiekvieną kartą žiūrėdama vaikišką spektaklį „Raudonoji gėlelė“ susigraudindavau ir salėje net sukeldavau paniką: kur šio verkiančio vaiko mama? Giliai atmintyje įstrigęs režisieriaus Henriko Vancevičiaus statytas „Stepančikovo dvaras“. Pagrindinį vaidmenį atliekantis aktorius H. Kurauskas taip įtikinamai vaidino niekšą, kad turėdavau laikyti kartu su manimi spektaklį žiūrinčią draugę, ji vis sakydavo: „Tuoj atsistosiu jam vožti.“ Žaviuosi visais režisieriaus Rimo Tumino spektakliais, ypač „Karaliumi Edipu“ ir „Maskaradu“. Nepakartojami man yra Anželikos Cholinos „Ana Karenina“, „Moterų dainos“, Dalios Ibelhauptaitės operos „Svynis Todas“, „Bohema“.

Straipsnis iš žurnalo „L'Officiel Mada“