O dabar šokime žirgu atgal į 2016-ųjų rudenį. Nacionalinio radijo studijoje susėdo Dailininkų, Architektų sąjungų, Savivaldybės ir „Vyčio paramos fondo“ atstovai. Ginčijosi karštai ir įnirtingai – ne dėl to, kas turi stovėti Lukiškių aikštėje, o iš esmės dėl savo įstaigų galios ir įtakų reguliuojant šį šventą reikalą. Ar skulptoriams pakaks laiko? Kodėl Savivaldybė delsia ir dar atsikalbinėja? Kas spręs, kuris Vytis bus gražiausias? Gražiausias kam? Ar konkursas – ne valstybės reikalas?.. Bet niekas net nemano kelti klausimo – kodėl Lukiškėse turi stovėti Vytis, o ne kokia kita skulptūra, jei apskritai ten turi kas nors stovėti?
Nes ilgametis ministrų pirmininkų padėjėjas ir ne vieno sukritikuotos Lietuvos šimtmečio minėjimo programos sudarytojas Vilius Kavaliauskas neiškentęs trenkė valingu kumščiu ir pasakė: gana tų nepabaigiamų ginčų dėl nesutvarkytos Lukiškių aikštės, kuri juk yra Lietuvos širdis! Ir pradėjo Vyčio žygį per ministerijas ir kitas instancijas. Žinoma, centrine aikšte Lukiškės virto tik kai ten atsistojo Leninas, iki tol joje vyko turgūs ir cirkai. Bet, matyt, keleto dešimtmečių ritualas dėti gėles šioje vietoje jau įaugo į žmonių genus, o eiti pro aikštę be paminklo – nyku ir tuščia, ir niekas krypties nerodo...
Bet panašiau, kad amžini nesusitarimai ir kyla iš tokių žygių, t. y. nepritarimo kitiems, jau aprobuotiems sprendimams: tyliai buvo numarintas architekto Rolando Paleko aikštės projektas; laimėjęs Kultūros ministerijos konkursą, Vidmanto Gylikio paminklas nepastatytas buvo nuverstas kaip kažkam netikęs. O šį rudenį, pateikdamas naują aikštės sutvarkymo viziją, vienas architektų ištarė: čia galėtų būti vieta Vyčiui. Kodėl taip sukonkretinta? Kodėl apribojamos kūrėjų galios siūlyti savus variantus, jei jų vėl reikia? Bet dabar tai koziriuojama dar keletu argumentų: kas stovės, turi spręsti visuomenė, o jai „atstovauja“ 77 garsūs vardai, ir pagaliau tai bus pastatyta už rėmėjų pinigus, t. y. ne iš visuomenės mokesčių. Turėtume būti laimingi!
Kalbant apie visuomenės valią, tiesiogiškiausias sprendimas būtų išrinkti keletą paminklo variantų ir Lukiškių aikštėje surengti normalias liaudiškas kumštynes – kas išliktų gyvas, to ir tiesa. Juk iš tiesų taip rašoma istorija. Bet šiandien etiškiau yra apklausti, tik tai gana pavojinga, nes visuomenė gali pasakyti visai ne tai, ko tikiesi. Todėl jos vardu patogiau manipuliuoti. Galima pasitelkti garsius vardus ir postus, Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus, bet mažiausiai vienas laureatas jau paneigė savo parašą. Tad svariausias argumentas lieka rėmėjų pinigai: mums tai nieko nekainuos, viskas iš geranoriškų rėmėjų!
Šokime atgal į 2005 metus. Andai protestuojantieji prieš „Lietuvos“ kino teatro – ir apskritai viešų erdvių – grubų privatizavimą vienos dienos akcijoje iškėlė užrašus „Parduota“ ant keleto Vilniaus tiltų ir ant Trijų kryžių kalno. Taip buvo reaguota į brutalią kapitalo galią. Šiandien modelis lieka tas pats, tik jis pagrįstas patriotiniais simboliais. Kas, kad paminklas nieko nekainuos – taip simboliškai yra nusavinama pati aikštė, ji tampa erdve išreikšti vienokiai ar kitokiai ideologijai. Erdvė tampa reklaminiu skydu, su kurio turiniu ar forma gal ne visi norėtų sutikti, bet aikštė iš jų atimta. O jei tikslas – patriotiškas? Tada turėtume sutikti. Gal tada galima sukurti dar vieną fondą, surinkti 100 parašų ir perstatyti Gedimino pilį? Dėl viso pikto joje iškeltume trigubai daugiau trispalvių, ir kas nenori, tas tegul neužeina. Taip atvira erdvė tampa uždara.
Šitoks privataus ir valstybinio kapitalų susiliejimo modelis, kultūroje neseniai pasiūlytas ir Nacionalinio muziejaus direktorės, kai ji žadėjo už rėmėjų lėšas pastatyti paminklą Jonui Basanavičiui, tampa visai patraukliu. (Nors politiškai konjunktūriškai argumentuojant, nemanau, kad tautos patriarchui paminklą turi statyti kompanija, susikrovusi kapitalą iš prekybos alkoholiu.) O iš esmės toks modelis reiškia, kad mes prie valstybės simbolių ir prie pačios valstybės galime neprisidėti. T. y. savotiškai esame nušalinami nuo jos valdymo. Tai už mus atliks rėmėjai. Ką jie iš tiesų ir daro įvairiais lygiais. Paminklo statymo procesas kaip valstybės valdymo iliustracija.
Kitas klausimas – pats paminklas. Kokį signalą mums ir ateičiai siųs šlovingos mūsų praeities simbolis? Vytis pagal visą savo formos ir turinio prasmę yra tas, kuris vejasi ar bent jau veja (juk ir žodis „vyti̇̀s“ reiškia vytinę, rykštę). Figūra, kad ir kaip ją galima būtų interpretuoti, yra pirmiausia agresyvus simbolis – iškeltas kardas, šarvai, šuoliuojantis žirgas. Šiandien, politinės įtampos metais, gal tai ir gali atrodyti tinkama tautos raiška, bet juk statomas ne politinės situacijos atspindys, nors ir suprantame, kad geografinės padėties nepakeisime. O kaip tai atrodys taikesniu metu? Puošime žirgo galvą pinavijais žaliom rūtom? Vis tiek kils klausimas, kur mes lekiame ir ką vejamės? Puolame, ginamės ar bėgame (ar tai jau migracijos simbolis)? Bet kokiu atveju, nestovime vietoje, nesame čia, savo erdvėje.
Vyčio skulptūra, iniciatorių buvo ištarta kaip argumentas, simbolizuos mūsų šuolį į ateitį. Dar vienas akcentas greta šimtmečio programos alogiško šūkio „Įkvėpti ateities“. Tad įsikvėpkime. Nusikelkime vėl į 2017 metus ir pažiūrėkime, ką meno kuratoriai išvys skulptorių dirbtuvėse. Per drąsu prognozuoti? Ne, nes net nekalbama, kad Vytį lazeriais programuos fizikai, kad bus pateikta kokia nors holograma. Čia apskritai kyla klausimas, ar galima ne kičiškai įamžinti tautos aukas ir kovas už laisvę. Niujorke Michaelas Aradas ir Peteris Walkeris sugebėjo nestandartiniu krentančiu į nebūtį fontanu įamžinti rugsėjo 11-osios tragediją ir jos aukas. Bet Niujorke atrankos komisijoje iš 13 narių bent 10 buvo menininkai arba menų administratoriai, o kūrėjams nereikėjo privalomai rodyti dangoraižių ar lėktuvų. Todėl bet kokiais variantais Lukiškėse išdygs raitelis ant žirgo, tūrinė figūrinė skulptūra.
Aktyviems tokių sąjūdžių iniciatoriams, visuomenininkams galbūt bus naujiena, bet menas įvairiais amžiais kinta, ir pagal vyravusį stilių menotyrininkai geba nustatyti, kuriai epochai galėtų kūrinys priklausyti. Maždaug kaip gydytojai – nustatyti diagnozę. Tad kuriai epochai priklausytų 2018-aisiais pastatyti paminklai? Išvydę prie skydo parimusį Joną Basanavičių, kurio maketas buvo sukurtas 1930 metais, kritikai tikriausiai ir pasakys, kad kūrinys apytiksliai galėtų būti iš XX a. tarpukario, jei ne iš anksčiau. O Vytis? Tokie paminklai kilo valstybėms įtvirtinant tautines tapatybes, keliant nacionalinius iššūkius. Daugiausia XIX a. pabaigoje, bet rasime ir Romos imperijos laikų. Išimčių esama, ir vienos iškiliausių galėtų būti iš šiandienos Rusijos: šį rudenį pastatyti paminklai Ivanui Rūsčiajam (Oriole, ant žirgo) ir kunigaikščiui Vladimirui (Maskvoje, pėsčias). Pastarasis, beje, buvo pastatytas už Rusijos karo istorijos bendrijos ir privačių rėmėjų lėšas. Konkursą ir surengė pati bendrija. Oriole konkurso apskritai nebuvo. Bet žvelgdami į skulptorių bekalamus vyčius meno kritikai ir kuratoriai tikriausiai neties tokių paralelių, tik neabejotinai išsitrauks savo išmaniuosius ir ims fiksuoti tokį entuziastingą ir retą meno gimimą, jiems matytą tik dokumentiniuose kadruose. Prie šių tobulai derėtų harmonizuoti partijų minėjimai, kuriuos keistų choreografinės šokių pynės stadionuose. Išties, ši tauta stiprybės semiasi iš praeities, kartais bando miglotai prognozuoti ateitį – ir ryžtingai veja dabartį iš savo erdvės.
Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
