Šiauliai. Vieno vaikino istorija iškart po nepriklausomybės. Kožos ir treningai, meilė ir pinigai, laukinis kapitalizmas ir regbis. Juokas pro ašaras…i viskas – originals. DELFI publikuoja romano „Pietinia kronikas“ ištrauką, kur Šiaulių šneka liejasi laisvai.
Staiga pajutau, ka pradieja užknist’ mane tos mokyklas diskes. Kol visi susirenk, trinas ilgiausiai pasieniuose, garderobą demonstruoj. Bet tai koks ten tas garderobs. Aptežkes žiemą vasarą, o an jų arba džinsinis sijoniuks su kvarbatkom, arba išvis kokia dryžuota maike iki kelių nutįsus. Reikalą pataisa tik platus diržas an maikes. Jeigu vietoj maikes megztinis iki kelių, tai gali taip i į teatrą varyt’. O tokių su kvarbatkom tai vengdavau, nes jos i telauk’, kada lambada prasidies, o ją vis da paleidž’ i prasided nesąmones. Mergas banda kraipyt’ šikną maždaug kaip reik’, o bachūrams taip tampytis ne lygis, o i jokia tolka, nes tampysies per kelis sprindžius nuo mergos šiknos, o ne taip, kaip per lambadas klipą roda. Tode geriau nusižiet’ iš anksta kokią su aptemptu trauktu salotiniu arba oranžiniu sijoniuku. Su tokia per lambadą gali bent jau kaip nors pusiau apsikabinęs prasitampyt’.
Muzons groj, bet nieks nešok, kol neprisirenk tiek, ka jau pilna sale. Tada vidury prasided veiksmas – chebra praded rikiuotis į eiles i šok taip viens prieš kitą. Jeigu kokias dvi drauges šalia sustoj, tai taip gal’ visą laiką i prabazaryt’, o bachūrai staipos prieš nieką. Aš tai vieną sykį apsisukau i palikau jas ten šnekietis. O kas da nešok, suk ratus aplink salę i nužiūriniej pasieniuose susispietusias kiaunes. Tos atseit net nežiūr’, bet kiekvieną praeinantį apšnek. O chebrantų irgi neblogs parads susirenk. Žiek, koks ačkariks kelinti metai trinas su tuo pačiu turkišku megztiniu su užrašu Boys, i da jį į kelnes susikišęs. Kits kaip per kokias išleistuves arba net vestuves – su raudonu švarku, juodom kelnėm, lakierkom i baltom kojinėm, – atruoda, ka į didžiausią balių ateja. Lakierkas tai nieka. Bet būn čiuvų, ypač vasarą, katrie su tom baltom kojinėm i su guminėm tapkėm atvara. Jaučias kaip kokiam Amerikas paplūdimy, nes šortai jų elektrinių spalvų i su palmėm, o kiepke su tinkliuku i užrašu USA California.
O muzons irgi, nežinosi, čia pagal didžėjaus nuotaiką. Geriausiai, tai kai leidž’ normalius gabalus: 2 Unlimited, DJ BoBo, Haddaway, Corona „Rhythm of the Night“, Real 2 Real „I like to move it“, Culture Beat „Mr. Vain“. Bet ne, kartais tas didžėjus sugalvoj pademonstruot’ sava skonį arba pasirodyt’, kokių krūtų kaskių tur’, i paleidž’ ką nors, tipo, iš kietų gabalų, kokį nors ka i tų pačių 2 Unlimited „Workoholic“. Va tokie mane tai žiauriai diorgin. Skaityk, ka iškart viską sudirb, nes jokia normali pana pagal tokį muzoną nešoks i grįš pas sava drauges. Tai i aš nešokč’ – negi tampysies kaip koks Janavičius, Džeksoną parodijuojantis? I jeigu taip atsitiks, tai skaityk, ka su ja jau kaip i viskas, nes ka ji antrą kartą su tuo pačiu aitų šokt’, tai panašiau į stebuklą. Nekenčiu tokių asilų. Šokiai juk niera melomanų vakarielis, čia ateini panų kabint’, i muzons tur’ būt’ toks, ka galietum i norietum šokt’, o ne atsistojęs žavietis naujais i negirdietais gabalais.
Aš suprantu, man irgi visai nieka MC Hammeris, bet tu pašok pagal jį. Tava judesių arsenals ne pats įspūdingiausias. Bandai pagal ritmą pritraukiniet’ vieną kulną prie kita, i da ką nors su rankom pamosuot’, kokias bangikes padaryt’, a ką. Kiti tai išvis – išsived mergą, stov’ kai medžiai, merga draskos, o tas lauk’, kada galies ją vestis kur pašnekiet’, varda paklaust’, nu, šiaip ką miegst laisvalaikiu.
I kai viską suknis, išblaška, prasided bardaks, visų pirma tava pačia galvoj. An gala paleidž’ senus rokerius pirdylas Scorpions i jų „Wind of Change“. Jau tą kai išgirsti, tai žinok, ka viskas, paskutinis šansas, i muzika čia jau nebetur’ jokios reikšmės. Jeigu da kas lika, turi griebt’, nesvarbu, kokie papai a koks sijons, vis tiek lambadas jau nebebus. I visada tas pats, i nieka ten nauja. Viską jau žinai iš anksta, kas i kaip, beveik tas pats, kas kultūrnamia koncerte. Jaučiu, kaip mane užkale vis tas pats per tą patį, tas pats per tą patį... O rezultate nieka.
Nesinorieja sukt’ šiande ten ratų. Koks tolks? Suksi suksi, kol galų gale kokia žiurkike pasirašys, tada staipysies kai koks idiots, lauksi lėta, kol galiesi apkabint’, prisispaust’ i pajaust’ jos papukus prie sava krūtines. Diskes kulminacija! Mėdliakai yra aiškiausi, iš esmies dėl jų čia i susirenkam. O geriausi, kai supranti žodžius, kur viskas pasakyta, ką tu galvoji, bet pats pasakyt’ nedrįstum:
Išsiliek, išsiliek, išsiliek i mane,
Juk aš taip arti, juk aš tavo, aš čia.
Ir tegul tau nekils jaudulys nedrąsus,
Ko nepapasakos akys, tai papasakos lietus.
I atruoda, ka ji tur’ suprast’, ka čia ne SEL’s, o aš jai tą sakau. Nežinau, a suprasdava, a ne, bet reakcijas dažniausiai būdava santūrias. Bet negi dėl kelių lėtų gabalų aisi ten i rizikuosi susitikt’ tą Meilę, nors jinai i retai atein į šešioliktą arba keturioliktą. Bet vis tiek ką nors susitiksi. Aš jau matau, ka mane paskutiniu metu kažkas užkeike, jaučiu, pasidare kokią lėlikę i bada adatom. O be to, šį vakarą aš tikrai nei turiu, nei noriu kam sakyt’ „aš tavo“, i mana vidinius monologus daug geriau įgarsins Pompa. Kai pirmą sykį išgirdau, nepatikiejau, ka lietuviai tokius gabalus dara. O kai sužinuojau, ka atvara į Šiaulius, tai išvis atruode, ka sapnuoju. Da galvojau, ka su Meile ten musiet neisiu. O daba, va, darau, ką nuoriu. Motina nenorieja niekur leist’, bet ajau pro duris i išėjau.
