Rašytojas R. Kmita leidžias į tuokius laikus, kada jauna pacana didžiausia svajuonė buva turėt' „Chicago Bulls“ kurtkę, kožą a treningiuką su trim paloskėm, o kišenėj – babkių. I visai nesvarbu, kaip uždirbtų – iš reketa, šmutkių prekybas turguj a darba apsauguoj.
Atspiejat – tai dešimta dešimtmečia pradžia, laiks, kai Lietuva atgava nepriklausomybę i į paprastų žmonių gyvenimus pradėja lįst' vakarietiški daiktai, skuoniai i madas. Tik nebuva bašlių tų daiktų įsigyt'.
Va, šį trūkumą i mėgin įveikt' moksleivis iš Šiaulių Pietinia rajuona – verslus regbininks i tikras filosofs. Pritom – irgi Rimants Kmita. Nu, o rimtai kalbant, „Pietinia kronikas“ pasakuoj jauna vaikinuka dvasinia brendima istoriją.
Ka skaitytuojams būt lengviau, „audioteka.lt“ ketin išleist' i audioknyga, katruoj R. Kmita skaitys sava romaną kaip priklausa – Šiaulių šnekta.
– Kode sumastei bachūriuka iš Pietinia rajuona istoriją užrašyt' Šiaulių tarme? I da su visuom žarguona gražmenom? A galėja taip būt, ka paskatina du kultūras veikiejai, katrie nuolat per telika i radija varė šiaulietišką bazarą: Balčiūns-Pylipukas iš „Dviračia šou“ i Saulėns? – an bazara kviečiu knygas autorių Rimantą Kmitą.
– Nu, matai, pirma su Marku Roduneriu, tokiu šveicaru, katras Šiauliuose gyven, sumastėm į 90-ųjų bazarą išverst Pedra Lenza knygikę „Čia aš Varatarius“. I kai verti vis tiek bandai prisimint', kaip mes ten tą a kitą daiktą vadindavuom.
O kai bandai tą padaryt', tai da prisimeni visokias istorijas, personažus i razborkes. I viskas skamb tiktai šiaulietiškai. Nu, prieš akis iškyl gyvi paveikslai. Tai nemačiau didelia reikala nuimt' visas tas spalvas i laika draivą duodantį žargoną.
Nu, i neslėpsiu, ka norėjuos gal biški i tokia muziejaus, nes kalba tai žiauriai greitai keičias, kalbininkai tuo žarguona nerenk, aš da kai durnelis bandžiau ieškuot', gal kas fiksava, bet kur tau.
Pylipuką tarp kitka irgi youtiubėj ieškojau, ka vieną kitą žodį primintų. Tai Pylipuks buva labiau šioks toks šaltinis negu postūmis. O Sauliens tai biški ne tų laikų bazaru vara, negu ka man reikieja.
I jeigu tu šneki apie anuos laikus i apie tokius gatves biznierius, tai jie i šnekieja slengu. O aš tai da nemažai nuėmiau, nes knyga būtų trečdaliu storesne, kiekviens skaitytojas tuos po kas antra žuodžia einančius slaviškus ištiktukus gal' i mintyse įterpt'.
– Kaip radas knygas idieja? Kode toks svarbus tau pasiruode tas laiks, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, i visi galvuoja, kaip čia biški navara pasidaryt'? Ypač jaunims?
– Kai prisimeni tuos laikus, tai viskas daba atruoda kosmosas. Čia daba taip sakom, o kaip reiktų sakyt' anų laikų kalba? I kode nieks apie juos neraša? Ka baigės revoliucija, vėliavas suvynioja i išvare chebra į turgus? Tai čia jau tipo literatūrai netink? Arba tik tokiai, kaip Kalėda ka raša?
Man atruoda, ka mums biški gėda to laika, į saves pačių tame laike. O man norėjos prisimint', kitiems primint' i jaunimui papasakot'. I Šiauliai tuo meu buva žiauriai įdomūs. Bachūrai žaide regbį, panikes – žolies riedulį. Buva turgūs, bet buva i BIX'ai, GinGas'ai, Juone Pastuoge, i visokių priplaukusių menininkų. Tingėjau laukt', kol kas nors apie tai parašys.
– Dauguma rašytojų, katrų knygas mum atruoda autobiografines, ginčijas i saka, ka esam neteisūs, ka viskas pramanyta, tik viena kita detalė tiera tikra. O tava romane agurks tiesiai šviesiai klaus': „Kuokia pavardė? Kmita, Rimants“. Jaučiu, ka ne viskas taip paprast, bet daug kas romane leidž' manyt', ka jis yr geruokai autobiografinis?
– Rimantu Kmita pavadinau personažą, nes vis tiek visi sakys, ka autobiografinis tas romans. Nu, tai šekit, turiekites. Autobiografinis i yra.
Bet autobiografija yra tokia pati fikcija kaip i visas kitas, nes tu pasakoji, o kai pasakoji tau reik' visokių motyvacijų, visokių šalutinių personažų, katrų nebuva. Pajami kokį anekdotą iš sava gyvenimą. Galvoj tai tik jį vieną teatsimeni, o romane iki jo reik' prejt', reik, ka būtų jo kokias pasekmes, reik', ka jis būtų būtins to personaža gyvenimui.
Personažas visas istorijas iš tava gyvenima kitaip išgyven, visai ką kita suprant. Nu, da nereik' pamiršt', ka mūsų visų atmintis mums miegant irgi taip viską perraša, ka mes su sava klasiokais labai skirtingai prisimenam viską, kas i kaip ten buva, ane?
– Nu, jo. Nieks taip tiksliai negalėtų atkurt' visų turgaus ir prekybas scenų, jų neišmėginęs sava kailiu. I pats tų scenų mačiau: esu stoviejęs Bialystuoka i Luodzės turguose tais laikais, kai su kašia komanda varėm į Lenkija i turėjam įveikt' tris „sienas“ – lietuvių, rusų i lenkų muitininkus. Nepasakuosiu, ką vežem, bo sąrašas būtų ilgs i nuobuodus... Bet man įduomu, a pats turi prekeivia praktikas, a tik pasiklausei patyrusia žmuogaus pasakojimų?
– Biški turiu. Bet labai tuokiuos mėgėjiškas i atsitiktines. Reikieja klausinietis. I kai klausais tų istorijų, tai supranti, ka ne be reikala čia šnekies, užsirašinieji, ka reiktų daugiau rinkt' tų istorijų, nes jos visas kažkokias visiškai beprotiškas. I jeigu reiks suprast' tą laiką, tai be tų istorijų bus sunku. O jeigu jų nesurinksme, tai i neturiesme.
– Kaip jauties žinodams, ka tava romans dėl nenuormines leksikas i kituokių pričindalų niekad nepateks į mokyklas programą?
– Žiauriai gerai. Nes daug labiau trauk', kas yra už programas. Nu, man taip atruoda.
– Žėk, susidara vaizdas, ka tais laikais rašei dienoraštį i žymiejais viska iš aplinkos i Lietuvos gyvenima aktualijų. Vis dėlto a teko kreiptis į bendraamžius a net vyresnius žmones, ka padėtų to meto žuodžiais pavadint' ano laiko daiktus?
– Klausims gers. Dienuoraštį biški rašiau, vuokiškai, ka nieks nesuprastų. Bet seniai pamečiau. Atmintis mana šiaip sau. Tode prigulęs stengiaus surinkt' iš visur detalių, ka viskas atrodytų, kai daba ka sakytume, live i online, bo mana bachūriuks šnek i veik' esamajam laike, tode viskas tur' būt' gyva i tikra.
Klausinėjau daug pažįstamas i nepažįstamas chebrikes apie tuos laikus, varčiau anų metų laikraščius, žmones paskui sužinuoję patys ėme pasakuot' istorijas. Tai va, klausims gers, bet kaip matai, tas autobiografiškums i tikrums yr suneštinis balius.
– Šiaulietiška tarme... Musiet teka gerokai pasukt' galvą, kol atradai, kaip tinkami ją užrašyt'?
– Nu, jo, galvosūkių čia netrūka. I galiu pasakyt', ka užrašyt' neįmanoma, nebent rašytumėm dialektologiniais ženklais. I da reiktų sukirčiuot'. I kas tuokį tekstą skaitytų? Tode čia tuoks kompromisinis variants, ka perskaitytų bet kas. Kas žina, kaip tas skamb, tai perskaitys teisingai, kas nežina, tai gal irgi ne problema, vis tiek viską supras. O jeigu bijuos, tai galės klausytis audioknygas.
– A bus į audioknygą? Visą romaną turiejai įskaityt', a tik atskiras dalis?
– Jo, skaičiau viską i pats. Kam čia užkrausi. I be to, kiekviena mūsų kalba skirias. Tai pats i skaitau, kaip man galvoj viskas girdžias. Da net i nebaigiau, nes kažkaip balsas greit nusiest.
– A buva mėginimų, pavyzdžiui, per pastaruosius penkiasdešimt metų rašyt' romaną tarmiškai? A žinai tokių atvejų?
– Lietuvoj visokių čiūdų yra, bet tarmiškai rašyta romana, katras būtų bent kiek plačiau žinuoms, neprisimenu ne tik ka per 50 metų, bet išvis. Net i Žemaitę skaitom bendrine kalba. Bet pasauly tai yra, i šveicarai, čekai tur' kažką neblouga.
– Kits klausims ta pačia tema. Man, biški „prie lingvistikas“, skaityti šiaulietiška šnekta buvo nemenks malonums. Atruoda, visai paduoriai mintyse sudėdavau kirčius, katrie dėl žemaičių kaimynystes dažnai šok į žuodžia pradžią. Kartais, po ilgesnia skaityma net pagaudavau save, kaip mėginu mėgdžiot' tartį, kai katras frazes pasakyt' šiaulietiškai. Vis dėlto a nemanai, ka daugeliui skaitytojų tavo siūloms žaidims gal' nepatikt', ir jiems apkars visi apuostrofai i neįprastai skambantys žuodeliai?
– Nu, ka ne. „Varatarių“ skaite i labai mažai kas skundės. O jeigu pavargs, galies susirast' audioknygą i klausytis, ta irgi ne už kalnų bus.
– Lietuvuos regbia federacija, jei tokia yr, turietų tau įteikt' čempijuona medalį. I ne kitaip. Už regbia populiarinimą. Čia tai unikums – pas mus visko gali pasiskaityt' – į apie kašį, i apie fūlę. Ale apie regbį lietuvių literatūroj – „beveik ka i nebuva da“. Ką pats manai apie tai?
– Federacija yra, i medalį turiu iš jos ne vieną. Bet pašnekėt' su sena chebrike būtų daug smagiau, nu, tikiuos, ka čia irgi bus tam proga. Nors nelabai žinau lietuviškų „Krepšininka dienuoraščių“ a kokia romana apie futbolistą. A nebus taip, ka čia išvis pirms rimtesnis rašinielis, kur sportininks – pagrindinis veikiejas?..
– Matas, ka nepabijojai i da viena dalyka – aprašiniet' meilės scenas. I reik' pasakyt', ka visai tau pavyka. Nu, tiesa, su pirmom dviem mergičkom tai nelabai... Ką padarysi. Bet naktis su didžiąja meile Monika – visai neblogai, juokia šabluona. Bet klausims čia kitas – a daug žmonių romane atpažins save?
– Nu, tai i pamatysme, kiek žmonių serg paranoja, megalomanija i kituom liguom. Jeigu atpažįstat save knygose, aikit greičiau pas daktarus!
O dėl meiles scenų tai dėkui. Kai galų gale likau patenkints, kaip pavyka tą pirmą kartą aprašyt', tai tik tada pasakiau sau, ka gal i užbaigsiu tą knygą.
