Pažįstamas norvegų filologas man paaiškino, kad L. Cohenas susijęs ir su Lietuva, esą jo pavardė reiškianti „iš Kovno, arba Kauno“. Gal taip jis norėjo paversti mane L. Coheno gerbėju. Iš tikrųjų ši populiari žydiška pavardė hebrajiškai reiškia „šventiką“.
Nepaisant neteisingos etimologijos, iki šiol klausausi L. Coheno. Nežiūrint seniai pasibaigusios meilės istorijos su norvege, norvegai juo tebesižavi. Kai prieš keletą metų jis koncertavo Osle, gerokai iš anksto nesėkmingai bandžiau gauti bilietą. Pasirodė, kad jie buvo iššluoti vos pradėjus prekybą.
Vilkaviškis
L. Cohenas tikrai susijęs su Lietuvos žydų istorija per mamos tėvą rabiną Saliamoną Klonickį, kuris emigravo į JAV iš Kauno ir ten pasivadino Kline’u. Jis parašė Talmudo aiškinimų enciklopediją, hebrajų kalbos sinonimų ir homonimų žodyną. Žydai jį vadinę Sar HaDikduki, „gramatikų princu“.
Iš mamos Leonardas girdėdavo, kad žmonės atkeliaudavę šimtą mylių dėl galimybės pasikalbėti su seneliu. Viename 1993 metų interviu L. Cohenas pasakoja, kad Saliamonas Klonickis-Kline‘as buvo kilęs iš Vilkaviškio, dirbo Kauno žydų dvasinės seminarijos ješivos direktoriumi, užmerkęs akis savo mirusiam mokytojui Kauno vyriausiajam rabinui Izaokui Elchananui, irgi kurį laiką gyvenusiam Vilkaviškyje.
Vilkaviškio žydų bendruomenė Holokausto laikais buvo sunaikinta per vieną dieną. Dainą, kurią daugelis priėmė tiesiog kaip himną meilei, L. Cohenas sukūrė sužinojęs, kad budeliai prie krematoriumo versdavo groti žydų styginių kvartetą, kai jų tautiečiai buvo žudomi ir deginami. Todėl girdime žydišką smuiko melodiją, todėl šokančiam grožiui griežia degantis smuikas:
Tačiau bent jau 1993 metais L. Cohenui Vilkaviškis buvo „Lenkijos dalis“. O kai jis dar prieš „Solidarumo“ pergalę koncertavo Lenkijoje, su džiaugsmu žiūrovams sakė esąs kilęs iš Lenkijos. Nors, kaip pats ironizavo, „jie negalvojo apie mane kaip apie lenką“. Vilkaviškis kaip ištakos jam buvo svarbus: jis net žinojo, kad ten stovėjusi medinė aštuonkampė sinagoga, ir domėjosi, ar tikrai ji buvusi medinė.
Senelis jam perdavė ne lietuviškus prisiminimus, o biblinį kraštovaizdį, kuriame gyveno L. Coheno mintys ir vizijos iki pat paskutinio atodūsio. Jis atsiminė, kaip kadaise senelis Saliamonas ištisą vakarą jam skaitydavo vieną eilutę iš Izaoko knygos, vis pirštu grįždamas į pradžią, aiškindamas, vėl skaitydamas ir vėl aiškindamas. Meditacinis plaukimas tekste, sustojimas vardan gelmės potyrio tapo L. Coheno savastimi.
Hidra
Kai L. Cohenui sukako aštuoneri, tėvas jam padovanojo knygą „Karaliaus armijos romantika“ su įrašu pirmame puslapyje: „Nustebsi, mano sūnau, kiek mažai išminties užtenka valdyti šį pasaulį“. Po metų tėvas mirė, palikęs jam šią žinią apie pasaulietiškumo vertę ir nuorodą, kad išminties reikia ieškoti kitur.
Tos paieškos 1960-aisiais jį atvedė į Hidros salą Graikijoje, kur vietoj automobilių vis dar buvo mulai, kur elektrą tiekdavo su pertrūkiais, o vynas ir rami laiko tėkmė nesikeitė per amžius. Buvo daug marichuanos, hašišo, LSD. Kaip vėliau jis prisiminė, Hidroje tokiais būdais ieškojo Dievo, tačiau rado tik pagirias.
Bet Hidroje jis sutiko norvegę Marianne'ą Ihlen. Tai buvo jauna, graži, tik ką išsiskyrusi mama su mažu ligotu sūneliu. Jiedu tapo pora ir kartu praleido aštuonerius metus.
1967-aisiais L. Cohenas, būdamas 33 metų senis pagal roko pasaulio standartus, pradėjo dainininko karjerą. Ant antrojo albumo „Songs from a Room“ nugarėlės yra jo mūzos Marianne'os nuotrauka, daryta jo trobelėje Hidroje. Deja, santykai pamažėl ėmė byrėti „tarsi krentantys pelenai“, pasak L. Coheno.
Los Andželas
Jau tapęs žinomu atlikėju, L. Cohenas Los Andžele sutiko zeno mokytoją. Šis mokymas jam nesikirto su judaizmu, kaip japonams jis nesikerta su senąja sinto religija. „Zenas yra visiška tuštuma, kurioje yra vietos visoms proto konstrukcijomis“, – aiškino L. Cohenas.
Būti vadinamas budistu L. Cohenas nesutiko, kadangi savo religija laikė judaizmą. Kartą mokytojas jam pasakė, kad per 25 metus nė sykio nebandęs įskiepyti jam savo religijos, tik įpildavęs sakės. Į tai L. Cohenas jam atsakęs, pakeldamas sakės stiklą: „Rabine, tu esi savo kartos šviesa.“
Buda yra palikęs labai paprastas instrukcijas: atsisėsk tiesia nugara sukryžiuotomis kojomis, o tada perprask sau viską. Kadangi L. Cohenas buvo susižeidęs kelius ir nuo ilgo sėdėjimo juos skaudėdavo, jam ne taip lengvai sekėsi pildyti Budos nurodymus. Tačiau jis stengėsi perprasti gyvenimo gelmes ir kitus slėpinius, pajusti tai, kas neapčiuopiama, bet esminga.
Meilė yra vienintelis išlikimo variklis
Šių metų liepą Marianne'os giminaičiai pranešė L. Cohenui, kad ji nepagydomai serga vėžiu. Jis tuoj pat parašė jai laišką:
„Ką gi, Marianne'a, atėjo laikas, kada mes išties tokie seni, ir aš manau, kad labai greitai paseksiu paskui tave. Žinok, kad aš taip arti už tavo nugaros, kad, jei tu ištiestum savo ranką, manau, galėtum pasiekti manąją. Tu žinai, kad visada mylėjau tave už tavo grožį ir išmintį, bet aš neturiu sakyti ko nors daugiau apie tai, nes tu viską apie tai žinai. Dabar tenoriu palinkėti tau labai geros kelionės. Sudie, senoji bičiule. Meile begaline, susitiksime kelio gale.“
Po dviejų dienų jis gavo atsakymą iš Marianne'os artimųjų:
„Tavo laiškas atėjo, kai ji dar galėjo kalbėti ir juoktis pilna sąmone. Kai mes garsiai jį skaitėme, Marianne'a šypsojosi taip, kaip moka tik ji. Ji pakėlė ranką, kada tu sakei esąs taip arti už jos, kad galėtum paliesti ją. Tai, kad tu žinai padėtį, visiškai nuramino jos sielą. O tavo palaiminimas kelionei suteikė jai papildomų jėgų.“
Marianne'a mirė kitą dieną po to, kai išklausė Leonardo laišką:
„Paskutinę valandą laikiau jos ranką ir niūniavau „Bird on the Wire“ („Paukštelis ant laidų“, L. Coheno daina), o ji taip lengvai kvėpavo... Ir išeidami iš kambario, kai jos siela išskrido pro langą naujų nuotykių, mes pabučiavome jos galvą ir sušnabždėjome tavo amžinus žodžius:
So long, Marianne...“ („Sudie, Mariana“, L.Coheno daina).
Rugpjūtį su L. Cohenu ilgai kalbėjęs garsus „The New Yorker“ žurnalistas Davidas Remnickas rašė, kad dainininkas atrodė ne tiek priblokštas Marianne'os mirties, kiek užvaldytas laiko, kurį jie praleido kartu.
Spalį išleisto albumo titulinėje dainoje jis pakluso nepažiniai Dievo valiai: „Tu nori tamsiau / Mes užgniaušime liepsną“. Bibliniu Abraomo šauksmu į Dievą „Hineni“ (hebrajiškai „Štai aš“) jis tarė Viešpačiui: „Aš pasiruošęs“.
Vėliau tarsi pabandė susilpninti sukeltą įspūdį, kalbėjo apie ateities planus ir gyvenimą iki 120 metų, tačiau visi pasirengimai jau buvo atlikti ir pasiekta stotelė, nuo kurios bėgiai veda į amžinybę. Jis jau įžengė į nenumaldomą būties upę, kurion neseniai palaimino Marianne'ą.
Baigdamas savo kelią, L. Cohenas patvirtino, šįkart ne žodžiais, kad „meilė yra vienintelis išlikimo variklis“ (L. Cohen, apokaliptinė daina „The Future“) . Vienintelis variklis, kuris nepamatuojamą dalį žmogaus iškelia į amžinybę.
