Žodžių „mokslas“, „tyrimai“, „kabinetas“, suprantama, žuvelėmis nepavadinsi. Tačiau jie neturėtų gąsdinti, atgrasyti lankytojų. Nes tai – toli gražu ne muziejinė, memorialinė ekspozicija, o šiuolaikinio meno paroda, mėginanti užčiuopti J. Juzeliūno (1916–2001) asmenybės gyvastį ir gyvai, intriguojamais būdais ją perteikti.

„Paroda ne apie daržovių konservavimą ar stenėjimą apie mūsų vertybes. Nieko panašaus. Jos „intelektualumas“ tėra tik išorinis apvalkalas, o giluminė intencija labai žmogiška – meilė tam, kuris čia lankosi“, – sakė „Juzeliūno kabineto“ kuratorius, kompozitorius, radijo laidų vedėjas Šarūnas Nakas.

Šarūnas Nakas

J. Juzeliūnas, viena ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių kultūros ir politikos asmenybių, pasižymėjo stoiškumu, tvirtumu, drąsa, jaunatvišku avantiūrizmu. Tad ir jo palikimo įprasminimas negali būti kitoks. Maža to, rengėjai tikina, kad paroda bus įdomi ir jaunajai kartai. Galingi muzikiniai, kompiuteriniai, žaidybiniai terminalai supažindins moksleivius su praėjusia epocha ir galimybėmis kurti.

– 2016-ieji – J. Juzeliūno metai. Vasarį pasirodė jam skirta šviesaus atminimo muzikologo Algirdo Ambrazo milžiniškos reikšmės monografija. Rudenį rengtos dvi kompozitoriaus konferencijos. Gruodį Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su solistais atliks J. Juzeliūno operą „Žaidimas“. O kaip ir kada į šių įvykių grandinę sumanėte įterpti savąją iniciatyvą – įrengti „Juzeliūno kabinetą“?

– Ko gero, nuo šios iniciatyvos viskas ir prasidėjo. 2008-aisiais ėmiau kurti trumpus mocumentary žanro filmus, daugiausia apie kompozitorius („100 istorijų: Nacionalinis muzikos legendų muziejus“). Keletą jų buvau numatęs skirti J. Juzeliūnui, bet ilgainiui supratau, kad galima imtis ko nors didingesnio. Tam reikėjo finansavimo, todėl pradėjau žygius, kad 2016-ieji būtų paskelbti J. Juzeliūno metais. Pavyko. Tada atsirado ir solidesnis finansavimas.

"Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas"

„J. Juzeliūno kabineto“ projektas platus, jame dalyvauja daug menininkų ir mokslininkų. Parodai baigiantis bus išleistas jos katalogas. Iš esmės siekiame šiuolaikiškai interpretuoti kai kurias J. Juzeliūno idėjas.

Julius Juzeliūnas
Foto: Lietuvos kompozitorių sąjungos nuotr.

Kita vertus, jis man visada atrodė pats tikriausias tarpdisciplininis menininkas. Šiandien tuo labai madinga tituluotis, nors už fasado dažniausiai nieko nėra. J. Juzeliūnas – kas kita: platus rimtos, kartu ir politinės, veiklos spektras. Jį galima laikyti vienu svarbiausių Sąjūdžio lyderių. Visas judėjimo iždas buvo jo asmeninėje sąskaitoje. Stalinizmo nusikaltimų tyrimai taip pat pradėti jo iniciatyva, jis ir vadovavo šiam darbui.

Jį galima laikyti vienu svarbiausių Sąjūdžio lyderių. Visas judėjimo iždas buvo jo asmeninėje sąskaitoje. Stalinizmo nusikaltimų tyrimai taip pat pradėti jo iniciatyva, jis ir vadovavo šiam darbui.

J. Juzeliūnas – žmogus, nugyvenęs neapsakomai įdomų gyvenimą. Tiesiog – epopėja! Į muziką atėjo palyginti vėlai, tačiau veržlumu sumušė bet kokius rekordus. Tapo centrine Lietuvos muzikos gyvenimo figūra. Ir svarbiausiu strategu. Visi kiti „reformatoriai“ tik mokėsi iš jo arba slėpėsi už nugaros. (Šypteli.)

Dainius Liškevičius

Žodžiu, J. Juzeliūno asmenybė, platus interesų spektras žadina vaizduotę. Meninis tyrimas nuo mokslinio pirmiausia skiriasi tuo, kad menininkai mėgina imituoti aplinkybes ir įsijausti, pagyventi savo herojaus kailyje. Pasitelkiau ypač ambicingus kūrėjus – Dainių Liškevičių, Rimą Sakalauską, Liudą Parulskį.

Tai šiuolaikinio meno paroda, o ne muziejinė, memorialinė ekspozicija. Čia daug faktų, tačiau mums labiau rūpi patys fenomenai, idėjos, o ne visokios biografinės smulkmenos. Nevengiame ir jų, bet tik tiek, kiek reikia.

Žodžiu, tai – šiuolaikinio meno paroda, o ne muziejinė, memorialinė ekspozicija. Čia daug faktų, tačiau mums labiau rūpi patys fenomenai, idėjos, o ne visokios biografinės smulkmenos. Nevengiame ir jų, bet tik tiek, kiek reikia.

Nepaprastai didelis fotografo Algimanto Kunčiaus indėlis. Jis paskolino milžinišką fotografijų kolekciją. J. Juzeliūną fotografavo 50 metų, įvairiais gyvenimo tarpsniais. Absoliučiai unikalus archyvas! Iš jo sužinojome daugybę neatskleistų dalykų.

– Kokių kompozitoriaus idėjų interpretacijų gali tikėtis parodos lankytojai?

– Tarkime, labai įdomi yra jo skelbta modernaus lietuviškumo idėja. Net visa ideologija. J. Juzeliūno atveju tai ne tie populiarūs teatro, literatūros dalykai, kur lietuviškumas suvoktas kaip įvairios patriotizmo manifestacijos.

Kompozitorius panaudojo tada dar tik bręstančią antikolonialistinę tematiką, kuri atsirado sovietinėje apyvartoje, susijusi su Afrikos šalių išsivadavimo judėjimais. Ir staiga tai įgijo labai keistą, specifinį – vietinį – parametrą. Kalbama apie tolimas aktualijas, o kūrinys skamba visiškai lietuviškai.

J. Juzeliūnas bene pirmasis tais dalykais pradėjo domėtis iš visai kitos perspektyvos. Ne iš tautinio romantizmo, smetoninės Lietuvos madų. Jis tai darė iš nepaprastai toli, kiek tik įmanoma užgriebti, – nuo sanskrito, sutartinių genetikos, liaudiškų melodijų struktūros tyrinėjimo.

Tokie eksperimentai, ieškojimai ir atradimai yra labai įdomūs: kurdamas visiškai modernų meną, jis jam suteikė itin specifiško atspalvio nacionalinį pradą, „geluonį“. Ideologiją, kuri manifestavo visišką laisvę.

"Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas"

Tai parsidėjo nuo kūrinio „Afrikietiški eskizai“ (1961). Kompozitorius panaudojo tada dar tik bręstančią antikolonialistinę tematiką, kuri atsirado sovietinėje apyvartoje, susijusi su Afrikos šalių išsivadavimo judėjimais. Ir staiga tai įgijo labai keistą, specifinį – vietinį – parametrą. Kalbama apie tolimas aktualijas, o kūrinys skamba visiškai lietuviškai.

Kurdamas visiškai modernų meną, jis jam suteikė itin specifiško atspalvio nacionalinį pradą, „geluonį“. Ideologiją, kuri manifestavo visišką laisvę.

„Afrikietiški eskizai“ sovietinėje erdvėje išgarsino J. Juzeliūną kaip liberalų, progresyvų kompozitorių ir suteikė jam daug laisvių. Atsivėrė galimybės elgtis taip, kaip nori. Nuo tada ir prasidėjo itin spartus kūrybos modernėjimas.

Iš esmės manipuliacijos antikolonializmu vedė tiesiai į Sąjūdžio ideologiją, strategijas ir taktikas. Per jas Sąjūdžio žmonės sugebėjo sulaužyti pačią sovietinę sistemą.

"Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas"

– Į J. Juzeliūno asmenybę parodoje bus pažvelgta labai plačiai. Kai kurios temos ypač intriguoja. Tarkime, įdomu, kaip kompozitoriaus veikla siejosi su dizainu, technologijomis ir – gastronomija?

– J. Juzeliūnas, kiek jį pažinojau, iki pietų nevalgydavo nieko, išskyrus kviečių grūdus, užpiltus medumi. Šis faktas atskleidžiamas ir ekspozicijoje. Jo gyvensena buvo labai paprasta, visus darbus nudirbdavo pats.

Lietuviškumas šioje asmenybėje nebesutapo su kaimietiškumu – taip, kaip jis suvokiamas. Jokių sentimentų pagonybei ar maironiškajai, ašaringajai istorijai.

J. Juzeliūnas gimė kaime, užkampyje. Vis dėlto 1952 metais po aspirantūros studijų Leningrade apsigyvenęs Vilniuje jis buvo visiškas miestietis. Vienas svarbiausių lietuvių muzikos urbanistų. Lietuviškumas šioje asmenybėje nebesutapo su kaimietiškumu – taip, kaip jis suvokiamas. Jokių sentimentų pagonybei ar maironiškajai, ašaringajai istorijai.

"Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas"

Priešingai – jo lietuviškumas artimesnis moderniai brutalistinei architektūrai, gryniems pavidalams, monumentaliems sumanymams. Viskas kapitalu, jokio smulkinimosi, blusinėjimosi. J. Juzeliūnas yra kietas riešutėlis, lenkęs madas, mėgęs vienišumą. Mėgdžiojamas, kopijuojamas tuoj pasukdavo kita linkme ir atrasdavo naują poziciją.

J. Juzeliūnas yra kietas riešutėlis, lenkęs madas, mėgęs vienišumą. Mėgdžiojamas, kopijuojamas tuoj pat pasukdavo kita linkme ir atrasdavo naują poziciją.

– Ar rengiant parodą jums pagelbėjo A. Ambrazo veikalas „J. Juzeliūnas: gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“?

– Be jokios abejonės. Tai – J. Juzeliūno „biblija“. Faktologiniu požiūriu – tikras kolosas. Man pasisekė, tą knygą gavau pusmečiu anksčiau, nei ji pasirodė. Profesorius A. Ambrazas prašė, kad ją skaityčiau ir ieškočiau klaidų. Jų ten beveik nebuvo. (Nusijuokia.) Knyga nepaprastai padėjo renkant ir grupuojant idėjas, ieškant vietų, lokacijų. Teko leistis į ne vieną kelionę.

Apskritai „Juzeliūno kabinetas“ – labai integralus projektas. Apmaudu, kad prof. A. Ambrazas jo negalės pamatyti. O gal ir galės? Tik mes to niekada nesužinosime. (Nusijuokia.)

"Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas"

– J. Juzeliūnas išugdė daugiau kaip 50 kompozitorių. Ne pasekėjų, o savitų muzikos balsų. Ar esate vienas iš penkiasdešimties? O gal stengiatės stebėti iš šalies?

– Nelaikau savęs nešališku žiūrovu ar šio projekto vykdytoju. Einu iš to, ką žinau. Iš ilgamečio ir gana familiaraus kontakto. Man žinoma daug niekur neminimų faktų. Vienas dalykas yra labai sujaudinęs. Regis, 1991 metų sausio 14 ar 15 dieną prof. J. Juzeliūnas su savo „Volga“ atvežė Aukščiausiosios Tarybos kompiuterius slėpti mano namuose Antakalnyje. Jų nelaikiau, tuoj pat išslapsčiau pas kitus gerus pažįstamus, kad niekas nerastų.

Tad mūsų santykiai buvo labai artimi ir labai šilti. Nors netrūkdavo ir labai drastiškų emocijų, proveržių, sprogimų, nusivylimų. Suprantama, dėl tos priežasties, kad pas jį mokiausi, daugelį dalykų mačiau iš labai arti.

DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.

Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
Foto: SRTRF logotipas