Josefas tapo tai, kas jį supa – kalvotą, saulės išdžiovintą žemę, dangų, ir siekia perprasti šio vaizdo esmę. Jį droviai stebi duktė, mėgindama suvokti, kas yra tapybos paslaptis ir dar daugiau – kas yra jos tėvas. Abu susitiko Izraelyje, kad taptų dokumentinio filmo „Dialogas su Josefu“ veikėjais.
Tėvo ir dukros dialogai filme neįprasti. Jiedu kalbasi ne žodžiais, o žvilgsniais. Ir žvelgia ne vienas į kitą, o tolyn, į Artimųjų Rytų dykumą. Juodu sieja bendras, galima sakyti, profesinis – menininko, interesas. Abu siekia pastebėti ne tai, kas matoma atvira akimi, o tikrąjį šios žemės švytėjimą, kurį gali pajusti tik širdimi ir meninėmis pajautomis.
Vos pradėjęs tarptautinę kelionę, „Dialogas su Josefu“ tapo vienu Jihlavos tarptautinio dokumentinių filmų festivalio Čekijoje laureatų. E. Josadė pelnė Specialaus paminėjimo apdovanojimą.
„Juostą galima vadinti vidine kūrėjos kelione, per kurią sukuriamas intymus jos tėvo portretas. Filmo kadrai, kraštovaizdžiai ir paveikslai brėžia pagrindines jųdviejų dialogo linijas. E. Josadės poetinis stilius teikia daug vilties, todėl žiuri jaučia pareigą paskatinti režisierę tęsti kinematografinį kelią“, – teigė vertintojų komisija.
Dukters „Dialogas su Josefu“ renčiamas iš nutylėjimų, užuominų. Jų bendravimas niekada ir nebuvo kasdieniškas, buitiškas. Filmo pavadinimą galima laikyti tam tikra autorės ironija. Arba intriga, skirta žiūrovui.
„Pokalbių buvo daug ir apie viską – meną, tapybą, tikėjimą, žydiškas šaknis, dabartį ir praeitį. Tačiau supratau, kad pagrindinis mūsų dialogas, dalijimasis tuo, kas mums svarbu, yra pats veiksmas – tapymas, filmavimas, kelionė, žiūrėjimas. Stebėjimas. Per jį labiausia ir kalbamės“, – teigė režisierė.
E. Josadė Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą, vėliau – skulptūrą ir šiuolaikinį meną. 2012 metais išvyko į Prancūziją, Paryžiaus 8-ajame universitete baigė kino kūrybos ir režisūros magistrantūrą.
