Filmas skina laurus pasaulio kino festivaliuose, parsivežė jų iš „Visions du Reel“ Šveicarijoje, „Sheffield Doc/Fest“ Didžiojoje Britanijoje, „Message to Man“ Peterburge. Taip pat iš Krokuvos, Budapešto, Madrido, Italijos, Hueskos. Ir tai tik pradžia. Taip pat kūrinys pelnė Europos „Oskarais“ vadinamų Europos kino apdovanojimų nominaciją kaip geriausias trumpametražis filmas.

Filmo centre – slaugos namuose Čilėje gyvenantį devyniasdešimtmetė imigrantė iš Ispanijos Josebė, kuri serga Alzheimerio liga. Ji puikiai prisimena savo jaunystę baskų krašte ir nuolat apie ją pasakoja, tačiau pamiršta, kur gyvena dabar.

– Kaip atsirado „Aš čia tik svečias“ – bendras tokių tolimų šalių kaip Lietuva ir Čilė kino kūrėjų darbas? – klausiau Giedrės Žickytės.

– 2013 metais bendradarbiaujant Lietuvos kino centrui ir Kopenhagos dokumentinių filmų festivaliui gavau kvietimą dalyvauti programoje „CPH:DOX Lab“, kuri „suporuoja“ įvairių šalių režisierius, kad jie kartu sukurtų trumpametražį dokumentinį filmą. Taip susitikau su M. Alberdi iš Čilės. Tai buvo kaip „aklas pasimatymas“. Ir tikrai sėkmingas!

Susitikome Kopenhagoje, be mūsų dar buvo penkios poros. Rengėjai sumanė, kad režisieriai duetuose būtų iš kuo tolimesnių šalių. Tarkime, vienas kūrėjas iš Europos, antras – iš kito žemyno. Ne visiems pavyko sudaryti stiprias poras. Mums su Maite pasisekė, iškart atradome bendrą kalbą.

Kadras iš filmo "Aš čia tik svečias"
Foto: Filmo kūrėjų nuotr.

Iš pradžių turėjome surasti, kas mus sieja, ką turime bendro. Supratome, kad abi labai domina atminties fenomenas ir kaip mūsų asmenybę apibrėžia praeitis ir išgyventi patyrimai. Tarkime, pradinėje Alzheimerio stadijoje žmonės kuo aiškiausiai prisimena ankstyvą vaikystę – dažnai jų atsiminimai būna tokie ryškūs, lyg ką tik išgyventi. O kas buvo vakar – pamiršta.

Išsikėlėme klausimą: kaip tokioje situacijoje jaustųsi emigrantas, sergantis Alzheimeriu? Juolab jei tas žmogus gyventų ne savo, o slaugos namuose. Ne savo šeimoje, ne savo aplinkoje. Taip Santjago senelių namuose ir pradėjome ieškoti emigranto iš Europos. Pasirinkome Čilę, nes ši šalis aname amžiuje patyrė imigrantų antplūdį. Tad ten buvo daugiau galimybių rasti Alzheimeriu sergantį emigrantą iš Europos nei Lietuvoje. Tikėjomės sutikti lietuvį, tačiau nepavyko. Atradome baskę Josebę – filmo pagrindinę veikėją.

– Kiek truko visas filmo kūrimo procesas?

– Abi su Maite intensyviai dirbame prie savo ilgametražių filmų, todėl kūrėme atskirais tarpsniais. Ilgiausiai truko pasirengimo etapas, per kurį kruopščiai rinkomės pagrindinį filmo herojų. Iš pradžių Čilėje radome apie penkiasdešimt emigrantų iš įvairių Europos šalių. Mūsų pasamdyta vietinė žurnalistė juos filmavo ir darė trumpus vaizdo reportažus. Atrankos procesas užtruko beveik tris mėnesius, tačiau pavyko surasti labai stiprią pagrindinę heroję. Žurnalistės surinkta medžiaga labai padėjo – prieš apsilankymą Čilėje jau buvome susipažinusios su herojų kasdienybe, aplinka ir santykių peripetijomis.

Šiuo atveju galbūt labiausia padėjo tai, kad į savo herojus žiūrėjome ne kaip į ligonius. Tiesiog matėme jų patiriamas gyvenimiškas situacijas, jose atpažinome save.

– Alzheimerio liga – sudėtinga tema dokumentininko etikos požiūriu. Juk žmogus iki galo nesuvokia fakto, kad yra filmuojamas. Jums pavyko šią temą atskleisti jautriai ir preciziškai. Ką apie tai svarstėte kurdamos filmą?

– Etinis klausimas ir pagarba savo herojams apskritai yra esminiai kuriant dokumentiką. Niekada nesileidžiu į kompromisus. Šiuo atveju galbūt labiausia padėjo tai, kad į savo herojus žiūrėjome ne kaip į ligonius. Tiesiog matėme jų patiriamas gyvenimiškas situacijas, jose atpažinome save. Tai filmas apie žmones. Net ir sirgdama tokia sudėtinga liga Josebė išlieka nepaprastai ori, nepasiduoda. Apie tai mes ir norėjome kalbėti.

Filme yra epizodas, kur Josebė netikėtai parkrenta. Gali kilti klausimas, ką darėme tokiu atveju, ar toliau stebėjome ją pro objektyvą. Iš tiesų puolėme jai padėti, tik ši dalis, kai kadre atsirandame mes, yra iškirpta. Tą akimirką pasidarė baisu dėl Josebės ir galvojome tik apie ją, o ne apie tai, kad šis epizodas vėliau galėtų tapti viena pagrindinių filmo scenų.

– Kaip jus pakeitė „Aš čia tik svečias“ kūrybos procesas?

– Kiekvienas filmas pakeičia, nes per kiną mėginu suprasti gyvenimą, pasaulį. Tai iš dalies ir mano pačios pokalbis su savimi. Intuityviai apčiuopiamus vidinius procesus, kartais itin asmeniškus, sunku apibūdinti žodžiais.

Galiu tik išvardyti, kokius klausimus pati sau kėliau, o atsakymai tegu lieka manyje. Pirmiausia filmas privertė susimąstyti, kokią reikšmę mūsų gyvenime turi mūsų vaikystės ir jaunystės patirtys. Kodėl neprisimename, kas buvo, tarkime, prieš dešimt metų? Kodėl prisimename būtent vaikystę ir jaunystę? Kodėl tik šitos patirtys mus formuoja? Jei susirgsiu Alzheimeriu, neprisiminsiu, ką dabar išgyvenu? Labai įdomus, bet tuo pačiu ir mistinis, bauginantis dalykas.

Per kiną mėginu suprasti gyvenimą, pasaulį. Tai iš dalies ir mano pačios pokalbis su savimi. Intuityviai apčiuopiamus vidinius procesus, kartais itin asmeniškus, sunku apibūdinti žodžiais.

Taip pat mane labai skaudžiai palietė dar viena – namų ir šeimos – tema. Visi slaugytiniai nepriklausomai nuo amžiaus nori pas mamą ir tėtį. Devyniasdešimtmetė klausia, kada tėvai ateis jos pasiimti? Visi nori namo. Josebė mano, kad ji tuose namuose tik svečiuojasi, atvyko tik trumpam.

Esame individualistai, susitelkę į savo darbus, karjeras. Neturime laiko net sekmadienio pietums su šeima ar skambučiui mamai, tėčiui. Galų gale net savo vaikams... Nors kalbame, kad reikia sustoti, skirti artimiesiems daugiau laiko.

Kadras iš filmo "Aš čia tik svečias"
Foto: "Scanorama" nuotr.

Dar viena tema – slaugos namai. Galima sakyti, jie yra būtini. Kai žmogus sunkiai serga, ten jam suteikiama pagalba. Tačiau prieš šimtmetį apskritai nebuvo tokio pavadinimo – „senelių namai“. Viskas vyko šeimose. Neteigiu, kad vienu atveju tai yra teisinga, kitu – nelabai. Tik keliu klausimą.

Galų gale – garbingo amžiaus žmonių padėtis. Gyvename jaunimo visuomenėje. Atrodo, esame amžinai jauni, amžinai gražūs, amžinai sėkmingi. Tačiau taip nėra – pagal statistinį vidurkį žmonija sensta. Kalbant apie vyresnių žmonių integravimą, ypač Lietuvoje, jų tarsi nėra. Visas socialinis gyvenimas yra sukurtas jaunam žmogui – kavinės, restoranai, kino teatrai, sporto klubai... Didžioji dalis vyresnio amžiaus žmonių ten neranda sau vietos, todėl užsidaro namuose.

Kalbant apie vyresnių žmonių integravimą, ypač Lietuvoje, jų tarsi nėra. Visas socialinis gyvenimas yra sukurtas jaunam žmogui – kavinės, restoranai, kino teatrai, sporto klubai... Didžioji dalis vyresnio amžiaus žmonių ten neranda sau vietos, todėl užsidaro namuose.

Nors filmo tema rimta ir verčia susimąstyti, vis dėlto jis nėra slogus, ir mums su Maite tai buvo ypač svarbu. Filmas daug keliauja po festivalius, ir ne kartą per susitikimus jauni žmonės prisipažino, kad jis įkvepia gyventi. „Mes dabar mažiau bijome senatvės“, – išgirdome skirtingose šalyse. Galbūt kurdama šį filmą pati mėginau galynėtis su savo baime – senatvės, ligos... Dažnai atsitinka, kad kuri apie tai, ko bijai. Filmo tema ir sudėtinga, ir be galo įdomi, atverianti mums dar visai nepažįstamus žmogaus pasąmonės klodus. Supranti, koks žmogus sudėtingas ir kiek daug dar nežinome apie tai, kas vyksta mūsų galvoje.

Giedrė Žickytė
Foto: Asmeninio albimo nuot.

– Kaip dalijotės darbais su bendraautore M. Alberdi?

– Nesidalijome, nekūrėme plano – viskas klostėsi natūraliai. Manau todėl, kad tai trumpo metro filmas. Viską labai tikslingai filmavome, žinojome, ko norime, todėl neužtrukome. Tiesiog kūrėme bendrą filmą. Maite labai puikus žmogus. Ji žino, ko nori, ir tuo pačiu nėra kategoriška. Bendradarbiavimo patirtis buvo puiki, iš jos daug ko išmokau.

Kita vertus, mums labai sekėsi. Nes befilmuojant dėjosi tikri stebuklai, kuriuos matysite ekrane. Dar vienas svarbus aspektas – „nespaudėme“ gyvenimo, leidome realybei mus režisuoti. Tik būk kantrus ir stebėk! Tada realybė atskleis tau visas savo dovanas.

DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Šiaurės šalių kino forumo „Scanorama“ filmų kūrėjai.

Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
Foto: SRTRF logotipas