Kažkaip į jos grafiką įsispraudžia ir šis interviu, kurio metu pirmą kartą po rugsėjo su Justina galime pasikalbėti apie neeilinę patirtį eksperimentuojant ir debiutuojant Marijaus Adomaičio (Ten Walls) ir Dalios Ibelhauptaitės „e-Carmen“. Nesvarbu, kiek būtume kalbėję prieš premjerą, Justina visuomet sakė, jog viskas bus aišku tik po jos.

Taigi nuo to ir norėjosi pradėti pokalbį, – koks gi jausmas atlikti pirmąją elektroninę operą? Kokie įspūdžiai? Tačiau Justina jau turėjo paruošusi man specialią istoriją, kuri, pasak jos, nupasakos ne tik „e-Carmen“ patirtį, bet ir leis suprasti, koks netikėtai sudėtingas solistui gali tapti eksperimentas...

„Papasakosiu istoriją, kuria grįšime atgal... Kažkada seniai Lisabonos Nacionalinis São Carlo operos teatras nusprendė imtis Calixto Bieito „Carmen“, – to paties pastatymo, kuriame aš dainavau Londone. Man pasiūlė atlikti pagrindinę partiją šių metų spalio mėnesį, bet aš negalėjau sutikti su tokiu puikiu pasiūlymu, nes tuo metu jau turėjau kontraktą dainuoti Karmen Maskvos Didžiajame teatre. Su agente atsiprašėme ir atrodė, jog ši istorija baigėsi.

Prieš kelis mėnesius, Didysis teatras, kaip kartais pasitaiko, perkėlė Karmen spektaklius į lapkritį. Tačiau tas periodas mano kalendoriuje jau užimtas – seniai turiu patvirtintas datas Palerme, Italijoje, todėl mano Karmen spektakliai Didžiajame teatre nusikėlė į tolimesnį darbų grafiką.

Taip spalio vidurys tapo laisvesnis ir mano agentė paskambino Lisabonos teatrui sakydama, jog Justina atsilaisvino. Jie, žinoma, sako, atsiprašome, bet čia jau seniai viskas buvo ir (savaime suprantama) jau turime kitą solistę. Tad ramiausiai po Vilniaus „e-Carmen“ grįžau namo į Maskvą, kur praktiškai jau kitą dieną man prasidėjo Berliozo „Fausto prakeikimo“ repeticijos ir spektakliai. Viskas buvo ramu, Karmen palikau rugsėjį ir žinojau, kad iki lapkričio pasirodymų Italijoje dar turėsiu laiko persimokyti partiją, – juk elektroniniame variante buvo nemažai subtilių muzikinių pakeitimų, kuriuos reikėjo gerai įsisavinti.

Staiga, vėlų vakarą man skambina agentė ir sako: ką tik skambino Lisabona, Karmen dainuojanti solistė susilaužė koją ir jie, žinodami, kad tu laisva, ieško tavęs spektakliams. Jau net jokių repeticijų nebebus – tik generalinė! Vargšė solistė skaudžią traumą patyrė po mėnesio repeticijų, prieš pat premjerą...

Scena iš elektroninės operos "e-Carmen"
Foto: M. Aleksos nuotr.

Taigi, atvykau į Lisaboną, praktiškai tiesiai nuo Didžiojo teatro scenos, ką tik atidainavus Margaritą, į „Karmen“ perbėgą, dieną prieš generalinę repeticiją su žiūrovais, kurios metu jau ateis ir kritikai, bus rašomos recenzijos ir t.t. Šiame pastatyme nebuvau dainavusi pusantrų metų, tad, kad ir kaip gerai žinotum, reikia kai ką prisiminti, o ypač tokiu atveju, kai vyksta perstatymas ir kai kurios detalės kinta. Taigi, su režisieriumi greit perbėgome spektaklį atminčiai sužadinti. Dėl muzikinės dalies buvau rami.

Ir štai, pradeda groti orkestras, visas teatras be galo džiaugiasi manimi, visi vieni kitiems pasakoja, kokia čia gera solistė atvažiavo, kaip ji ir Londone ir ten, ir ten dainavo... Man reikia jau čia pat eiti į scena ir dainuoti, o galvoje – tik „e-Carmen“. Tu net neįsivaizduoji to streso... Tai buvo ypatingai baisu... Mane jau beveik ištinka panika, o visi aplink džiaugiasi, laukia... O ką aš? Pradėsiu ne tas natas dainuoti? Net „Habaneros“? Ką daryti? Žiūriu į natas, bandau atgaminti reikiamas melodijas, o mano galvoje „e-Carmen“ neužleidžia vietos „Carmen“.

Naktį prieš tai, keliaujant, klausiausi įrašo ir viskas atrodė gerai, bet esmė buvo tame, jog balse jau buvo įdainuota kita Karmen. Aš tik vyliausi, kad užlipus į sceną, orkestrui užgrojus, pradėjus vaidinti, būti toje scenografijoje, suveiks, vadinamoji „raumenų atmintis“ ir nuves, kur reikės. Visur ir nuvedė, išskyrus vieną momentą antrojo veiksmo duete su Don Chosė... Ten sudainavau ne tą natą. Aš ją ne taip užtikrintai padainavau, tarsi suteikdama spalvą, jog Karmen čia taip nedrąsiai nori tą žodį pasakyti... Na ir lyg niekur nieko, lyg taip ir turėjo būti (juokiasi). Bet vidinis stresas...

Kitą dieną jau vyko generalinė repeticija ir iš tiesų buvo pora tokių kritinių vietų, kur tikrai nežinojau, ar įtaikysiu. Jei būtų visiškai kita muzika, nebūtų taip sunku laviruoti tarp tų mažų pakeitimų, skirtumų, kuriuos kartais net pajusti sunku. Oooo, kaip jie gali pakišti koją... Laimei ir generalinė ir spektakliai praėjo su didžiuliu pasisekimu, viskas buvo gerai, bet vidinė kova tikrai vyko! Net nesitikėjau...“

– Iš tiesų... O kiek laiko tada buvo prabėgę nuo „e-Carmen“ premjeros Vilniuje?

– Spalio 3 dieną jau buvau Lisabonoje, vadinasi – dvi savaitės. O tame tarpe dar buvo Margarita, ramiai sau gyvenau keistame Berliozo pasaulyje... Bet iš tiesų, čia aš galėčiau nemažai pasakyti apie „e-Carmen“, nes būtent šis pastatymas, eksperimentinė, kitokia patirtis manyje iššaukė dar daugiau vidinės ir išorinės laisvės, žemės po kojomis tvirtumo jausmo, pasitikėjimo savimi. Net nežinau, kodėl, gal dėl tų žemų dažnių, kurie, kaip po kokios garsų terapijos, suteikdami daugiau traukos, pažadina tą pasitikėjimą. Gal ir tai?

Labai laukiu gruodžio, kai pristatysime atnaujintą versiją, kurioje ir vėl bus naujų iššūkių. Įdomu, ko naujoji „e-Carmen“ mane išmokys šį kartą? Beje, mano feisbuko paskyroje daug kolegų iš užsienio matė žinias apie šį projektą ir visi be galo domėjosi, nuolat turėjau visiems pasakoti, – yra tiek susidomėjusių žmonių, ir jie, jei tik galės, gruodį atvyks pasidomėti gyvai!

– Taip, susidomėjimas tikrai didžiulis. Ne veltui įdėta tiek darbo, ir tai dar nesibaigia... „e-Carmen“ iš tiesų buvo didžiulis išbandymas visiems, o ypatingai pačiam Marijui, kuris iki gruodžio žada perdirbti net 20% muzikos. Ar manai, kad jis per šį kūrybinį procesą pasikeitė, kaip kūrėjas?

– Manau, kad taip. Marijaus iki šio projekto nepažinojau, bet iš to, kiek mes bendravome, iš pradžių jis atrodė esantis keik atokiau nuo visos operinės dalies. Tačiau finale jis tiek įsitraukė, jog net ir be mūsų pastebėjimų, sakydavo „Žinau, ką čia reikia padaryti, ko trūksta“. Jis iš tiesų įsiliejo į pačią operą, jos pasaulį, taip atvirai ir nuoširdžiai.

Justina Gringytė
Foto: P. M. Mitchello nuotr.

Galbūt jis tiesiog pajuto laisvę ir pasitikėjimą savimi, o taip pat ir jūsų pasitikėjimą, juk iš tiesų jis turi visus klasikinės mokyklos pagrindus?

– Galbūt! Aš pajutau pilną pasitikėjimą Marijumi nuo pat pirmos dienos, nors žinojau, kad mūsų laukia ilgas ir įdomus kūrybinis procesas. Ir kai vyksta nuoširdus ir tikras darbas – abejonėms nelieka vietos. (Šypsosi.) Dabar jau labai laukiu naujų pakeitimų! Žinoma, man ne tik įdomu, bet jau ir ateina laikas mokytis.

– Dar vienas klausimas apie „e-Carmen“ patirtį. Jau žinome, kad muziką reikia iš tiesų persimokyti, o elektronikos ritmas nelaukia ir reikia viską atlikti labai tiksliai. O kaip tai pakeičia solistų partnerystę scenoje?

– Ritminė struktūra čia yra labai griežta, lyg ir neduodanti laisvės, tačiau, mano nuomone, ji gerąja prasme laiko struktūrą, o dainuojant duetus – padeda. Juk kartais būna, kad mes, dainininkai, labai įsijaučiame į veiksmą, muziką ir kažkur nulekiam, palikę orkestrą, nes jo, dėl didelio atstumo nelabai girdim, o tada, nors ir trumpą akimirką, nebežinai, kas ir kur.. Čia mes privalome būti viename taške. Aš asmeniškai jutau daugiau tvirtumo ir užtikrintumo. Na, o dėl vaidybos skirtumo nejaučiu, juk tai vis viena muzika, – ar ji elektroninė, ar ne.

– Ne kartą jau minėjai Hektoro Berliozo operoje kurtą Margaritą. Tai – naujausias tavo debiutas, papasakok apie šį vaidmenį.

– Berliozas dramatinę legendą, mums žinomą kaip opera „La damnation de Faust“ („Fausto prakeikimas“), parašė remdamasis, be abejo, Goethe‘s „Faustu“, jo pirmąja dalimi. Tačiau jis daug ką pakeitė, palikdamas atlikėjams, operos statytojams ir žiūrovams daug klausimų ir ne vieną sudėtingą užduotį. Galima sakyti, jis Goethę suinterpretavo taip, kaip jam reikėjo, panašiai, kaip Marijus pakeitė Bizet. Jei kalbėtume apie daugiau drąsių kūrėjų – jie taip kartais elgiasi. (Šypsosi.)

Na, o Margarita... Manau, kad norėčiau šią rolę dainuoti kitame pastatyme. Nors šis buvo labai garsaus režisieriaus Peterio Steino, tikrai gražus, įdomus, čia visiškai šalia veikia realybė ir siurrealizmas... Kartais stebint projekcijas net juokaudavau, kad žiūrėti ir suprasti šį spektaklį reiktų būti pavartojus ko nors, kaip ir Berliozas, kuris dažnai kurdavo apsvaigęs...

Bet kuriuo atveju, tai yra aukšto lygio pastatymas prie kurio dirbo daugybė profesionalų, tačiau pačios Margaritos interpretacija, nors ir įdomi, man nebuvo artima. P. Steinas ją matė tokią užsisapnavusią, tarsi niekada iš sapno nepabudusią, plaukančią oru. Man asmeniškai tekstas ir muzika diktavo kitas spalvas. Ieškojau kompromisų. Aš Margaritą matau turinčią daug ir tikro užsidegimo, nuvedančio ją į pražūtį. Galbūt man tiesiog labiau patinka stipresni charakteriai, didesnė sceninė išraiška, o ne tokios „paliegusios“ mergaitės.

Na, bet tai yra režisieriaus interpretacija ir jis renkasi, kaip pasakoti istoriją. Vokalo prasme tai – įdomi partija, sudėtingai, keistai parašyta, ją dainuoti gali ir sopranai ir mecosopranai, tiek dramatiniai, tiek lyriniai. Partija nėra labai ilga, tačiau tikrai sudėtinga. Nors aš ir labai daug ko išmokau, ruošiant ir atliekant šią rolę, turiu prisipažinti, kad grįžti į Karmen buvo tikra atgaiva.