Kavinė – ne tik pertraukoms
Įžengę į stiklo pertvaromis atskirtą teatro fojė išvydome anksčiausiai per remontą vykusius pokyčius. Teatro kavinė, anksčiau buvusi rūsyje, po remonto perkelta į pirmą aukštą. Geidžiamiausia pertraukų vieta nebėra deficitinė – joje dabar galima lankytis visą dieną ir neskubant išgerti puodelį kavos, rašo „Savaitraštis Kaunui“.
Mus pasitikusio teatro generalinio direktoriaus Egidijus Stanciko kabinete, esančiame antrajame aukšte, akį patraukė tamsaus raižyto medžio sekcija.
„Atrodo, vertybių vertybė, bet yra butaforija – mūsų meistrų gamintas stebuklas“, – nepaprastą baldą juokdamasis pristatė direktorius ir pridūrė, kad šis turi nepaprastą aurą – "vaidino" spektaklyje „Vyšnių sodas“. Teatro vadovo kabinete ant sienos kabo iškilių skirtingų kartų aktorių Rūtos Staliliūnaitės ir Henriko Kačinsko portretai.
Fojė erdvė prasiplėtė
Grįžus į pirmą aukštą akį patraukė art deco stiliaus vestibiulis. Panaikinta antrojo aukšto fojė leido atverti itin aukštas lubas. Jas puošia specialiai teatrui kurtas šviestuvas. Pakėlus galvą matyti 3 milžiniški pasvirę veidrodžiai – tarsi 3 teatro mūzos.
„Jie gražiai atspindi tai, kuo gyvename, ir nukreipia žvilgsnį į perspektyvą, ateitį. Žvelgiant iš antro aukšto – įžemina svajones, kad jos būtų aplinkoje, kurioje gyvename“, – teatrališkai pakiliai kalbėjo E.Stancikas. Jis negailėjo pagyrų prieš kelias dienas mirusiam architektui Algimantui Kančui, kuriam teko ieškoti novatoriškų sprendimų galvojant apie specifinę, teatro, rekonstrukciją.
Detalės, žyminčios teatro istoriją
Leisdamiesi į rūsį atkreipkite dėmesį į prie sienos pritvirtintą teatro „Kūrybinį potvynį“. Metalinę lentą su išrašytomis pavardėmis E. Stancikas prilygino prie Vytauto bažnyčios esančiam stulpeliui, žyminčiam vandens lygį Nemune. „Viena stulpelio pusė žymi aktorius, kitoje surašyti dramaturgai, režisieriai, scenografai ir kompozitoriai, čia darbavęsi nuo 1920 m. iki šių dienų. Raidės turėjo būti kiaurai išpjautos ir apšviestos iš apačios – tarsi iš amžinybės“, – apie trūkstamą sprendimą, kaip tai padaryti, pasakojo E. Stancikas.
Rūsyje išvystame senų ir naujų pastato pamatų junginį, metaforiškai liudijantį apie tęstinumą. „Turiu crazy idėją: norėčiau šią sieną papuošti didelėmis patrankų šovinių tūtomis su išgraviruotais spektaklių pavadinimais, premjerų ir išėmimo iš repertuaro datomis. Tai būtų unikalus, pasaulyje niekur neegzistuojantis spektaklių kapinynas“, – svajonę atskleidė teatro vadovas.
Vyrauja tamsus koloritas
Jei pavėluosite į spektaklį Didžiojoje teatro salėje ir tyliai įsliuogsite kėdėn, prarasite didžiulį malonumą pasigėrėti lubose šviečiančiomis rozetėmis – restauruotu šviestuvu. „Tai − mūsų pasididžiavimas ir turtas. Apvaduose įmontuotas apšvietimas kutena širdį prieš spektaklius. Ten nėra mūsų teatro simbolio – rūtos šakelės, bet aš ten ją matau“, − šypsojosi E. Stancikas.
Rekonstruojant pakeistos visos Didžiosios salės kėdės, o pažeminta scena tapo dar geriau matoma žiūrovams. Dabar salė yra žemėjanti, pakelta metru, po ja – didžiulės ertmės, jose įrengta unikali ventiliavimo sistema: po kiekviena kėde yra prietaisas, į kurį ateina šiltas ventiliuotas oras. Galbūt ši naujovė nepakeis įprasto teatro kvapo? Tai būtų galima patikrinti per spektaklį, trumpai užsimerkus...
Teatre dominuoja tamsus koloritas: juodos ir žalsvai pilkšvos spalvos. „Geriausiuose pasaulio teatruose niekur nepamatysite raudonų kėdžių ar šviesių sienų, siekiama, kad aplinka nekovotų su veiksmu scenoje, o žiūrovų žvilgsnis koncentruotųsi į sceną. A. Kančas atliko didžiulį tyrimą, kol atrado, kaip tai daryti, nes iki šiol analogų neturėjome. Tai – pirmasis Lietuvoje remontuojamas teatras“, – pasakojo teatro vadovas.
