Pajudėjusios iš Vilniaus geležinkelio stoties perono, Donato Jankausko darbo Tonio Soprano statulos paunksmės, „Sirenos“ pusę mėnesio smagiai dardėjo per įvairias Vilniaus teatrines ir teatriškai „išprievartautas“ (gerąja prasme) neteatrines Vilniaus erdves.

Festivalį kasmet nuo 2004 metų organizuoja OKT teatras, pasitelkęs įvairius rėmėjus ir rengėjus. Šiemet rengėjai dar buvo LNDT ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“. „Sirenų“ programoje buvo parodyta dešimt spektaklių lietuviškoje festivalio programos dalyje ir septyni spektakliai užsienio (arba tarptautinėje) dalyje.

"Sirenos 2016"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

„Tarptautinėje“ todėl, kad, nepaisant „smūginių“ didžiųjų festivalio vaidinimų Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabareto“ ir Ch. Marthalerio „Karališko dydžio“, kiti penki spektakliai buvo sujungti į atskirą „Europolio“ programą, kurioje buvo parodyta ir lietuviška 2013 metų „Operomanijos“ produkcija „Geros dienos!“. Be viso to festivalio pradžioje dar vyko šeštoji tarptautinė jaunų teatro kritikų konferencija, šįsyk pavadinta „re(FRESH)“.

"Sirenos 2016"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

Svarstant, kuo šis festivalis ypatingas, gretinant jį ir su kitais, ir su ankstesnėmis „Sirenomis“, išsyk krenta į akis itin svari, solidi ir įvairialypė lietuviška festivalio programa. Anksčiau lietuviški spektakliai „Sirenų“ programoje būdavo kaip „antipasta“ pagrindiniam festivalio „patiekalui“ – garsių užsienio statytojų spektakliams. Dabar lietuviška programos dalis nuskamba atskirai, savarankiškai ir ryškiai, kaip „festivalis festivalyje“, su savais manifestais, iššūkiais ir ambicijomis.

Šia prasme itin ryškus buvo reginys „Eglė, žalčių karalienė“ pagal austrų dramaturgės Elfriedes Jelinek pjesę „Prašytojai“. Jis vyko sostinės Raudonojo kryžiaus ligoninės Naujagimių skyriaus nenaudojamose patalpose. Pritrenkiantį įspūdį darė apleistos „gimdyklos“ patalpų aura, kuri šokiruojamai konfliktavo su daugybe smulkių instaliacijų, išdėstytų kambariuose per visus tris pastato aukštus ir koridorius.

Režisieriaus Oskaro Koršunovo vadovaujami jauni dailininkai ir aktoriai praktiškai kiekviename tokiame kambaryje sukūrė po mini teatrą. Milžiniška jų visuma buvo susieta vienos temos, kurią publikos būreliui teigė jį vedžiojantis ir per megafoną šūkaujantis griežtas prievaizdas-vedlys. Ta tema – tai brutalumas ir prievarta, patiriami šių laikų žmogaus, kuris ryžtasi tragiškai kelionei į svetimą pasaulį, kur jis niekad nebus savas, ir kur jam tenka praeiti daugybę pragariškų kančių ir pažeminimų, kad galėtų tame svetimame pasaulyje įsikurti.

"Sirenos 2016"
Foto: M. Vorobjevaitės nuotr.

Emigrantų tema šiose „Sirenose“ nuskambėjo itin ryškiai, taip pat ir dėl jaunų graikų kūrėjų (Anestis Azas ir Prodromos Sinikoris) dokumentinio teatro spektaklio „Švarus miestas“. Čia žiūrovai pamatė penkias tikras emigrantes – bulgarę, moldavę, albanę, filipinietę ir pietų afrikietę, kurios itin artistiškai žiūrovams papasakojo savo karčios emigranto duonos pelnymo svečioje graikų žemėje istorijas.

"Sirenos 2016"
Foto: M. Vorobjevaitės nuotr.

Tam tikra prasme tai derėjo su festivaline klasika jau tapusia Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės opera „Geros dienos!“. Tik šioje prekybos centro kasininkės parduoda savo laisvę ir jos netenka, o graikų „Švaraus miesto“ herojės emigrantės per kančias išsikovoja laisvę būti ypatingomis svetimame krašte.

"Sirenos 2016"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

Teatriškos atraktyvios ekskursijos po egzotiškų pastatų užkaborius, kaip O. Koršunovo „Eglėje, žalčių karalienėje“, vyko ir kitur. Taip buvo ir Olgos Lapinos drauge su dailininke Renata Valčik režisuotame ir su jaunų aktorių komanda realizuotame escape the room žanro reginyje „Kodas: Hamlet“, kuris vyko Lietuvos rusų dramos teatro rūsiuose ir palėpėje.

"Sirenos 2016"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

O menininkai š Izraelio Adili Liberman ir Nadav Bossem okupavo ir meniškai „išprievartavo“ Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią, kurią prieš daug metų buvo realiai išprievartavę sovietai, perstatydami navas ir įkurdami ten daržovių sandėlį.

"Sirenos 2016"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

„Ginkluotų merginų“ personažai – dvi Izraelio armijos kariškės. Jos vedžiojo publiką po fantasmagoriškas bažnyčios-sandėlio patalpas, kur irgi buvo apstu visokių teatrinių instaliacijų, ir teatriškai pasakojo bei vaidino jų sugalvotą ir Vilniaus aplinkybėms pritaikytą istoriją apie jų išgalvotą personažą, Vilniaus Gaono brolį dvynį, vardu Vilniaus Idiotas…

"Sirenos 2016"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

Ekskursiją po virtualų medijų, politinių naujienų, detektyvinių serialų ir kompiuterinių žaidimų pasaulį ribotam žiūrovų skaičiui (užtat daug sykių) LNDT studijoje surengė menininkų grupė „machina eX“ iš Vokietijos. Teatrinio žaidimo „Nutekinimo pamokos“ esmė ta, kad menininkai čia sukūrė detektyvinį vokišką „brexit“ variantą, kurį atskleidžiant uždaroje erdvėje, kupinoje mįslių ir spąstų, interaktyviuoju būdu dalyvauja nedidelė grupė išrinktųjų žiūrovų.

Šokėjų pora iš Portugalijos Claudia Dias ir Pablo Fidalgo Lareo (spektaklis „Pirmadienis. Atsargiai iš dešinės“ buvo parodytas LNDT Studijoje) ringe surengė kikbokso dvikovą, per kurią atskleidė amžiną vyriško ir moteriško kosmosų priešpriešą.

"Sirenos 2016"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

Kitą dvikovą – kūdikio mutanto ir plieninio riterio – pademonstravo mūsų teatrinis jaunimas spektaklyje eskize „Vaikystė“ (rež. Karolis Vilkas). Jis rodytas Vilniaus teatro „Lėlė“ scenoje. Kas tai – ar kartų konfliktas tarp gležnų jaunųjų ir sustabarėjusių senųjų, o gal žūtbūtinė kova tarp infantilaus necivilizuotumo ir kantrumu apsišarvavusios civilizacijos? Čia buvo perdaug chaotiško manifesto ir pernelyg mažai kruopščios meistrystės, kad galėtume tai aiškiai suvokti.

"Sirenos 2016"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

Pagrindinis „Sirenų“ „patiekalas“, lenko K. Warlikowskio režisuotas gigantomaniškas „Varšuvos kabaretas“, Vilniuje sutapo su didžio lenkų menininko, kino ir teatro režisieriaus Andrzejaus Wajdos mirtimi. Prieš 48 metus A. Wajda sukūrė filmą „Viskas parduodama“ apie to meto Lenkijos kino ir Varšuvos meninę bohemą. K. Warlikowskis savo spektaklyje tarsi pratęsė A. Wajdos filmo „Viskas parduodama“ temą.

Scena iš spektaklio "Varšuvos kabaretas"
Foto: M. Hueckel nuotr.

Spektaklio pirmos dalies pagrindas yra anglų dramaturgo Johno Van Druteno pjesė „Aš esu kamera“, sukurta pagal anglų rašytojo Christopherio Isherwoodo romaną „Sudie, Berlyne“. (Pagal tą pačią pjesę buvo sukurtas ir Bobo Fosso filmas-miuziklas „Kabaretas“).

Antrąją spektaklio dalį K. Warlikowskis kūrė pagal Johno Camerono Mitchello erotinę kino komediją „Shortbus“. Kabareto numeriai, mikrofonai, tranki gyva muzika, erotiniai šokiai ir publikos šiurpinimas – viso to buvo šiame spektaklyje apstu. Erdvėje virš scenos plasnojo vienas herojų, pavirtęs keistu vandens gyviu, pusiau žmogumi, pusiau žuvimi, panašiu į undinę „sireną“ iš Varšuvos miesto herbo.

Dažniausiai spektaklyje kartotas žodis „orgazmas“. „Varšuvos kabaretas“ nuskambėjo kaip aistringas K. Warlikowskio himnas Varšuvai – miestui, kur nuolat „viskas parduodama“, bet niekad nebus iki galo parduota. Milijoniniam didmiesčiui, kuris per naktis besimurkdydamas nuopuolių kabarete nuolat kamuojasi orgazmo paieškose, bet niekaip jo nepatiria...

Festivalio finalinis „desertas“ buvo legendinio šveicarų režisieriaus ir muziko Ch. Marthalerio muzikinis spektaklis „Karališko dydžio“ („King Size“), parodytas Vilniaus publikai LNDT didžiojoje scenoje. Trys jauni muzikantai dainininkai ir viena pagyvenusi aktorė, prabangaus miegamojo interjeras su didžiule lova, ir dvi dešimtys saloninių dainų. Tai daugiausia Franzo Schuberto ir Roberto Schumanno saloninės dainos namų muzikavimui, bet yra keletas ir naujesnių, įvairiomis kalbomis. Čia pat pianinas ir elektriniai klavišiniai, čia dainuojama, voliojamasi lovoje ir po ja, drauge ir atskirai, valgoma, nusirenginėjama ir apsirenginėjama, ir galiausiai vėl užmiegama, skambant saloninei lopšinei...

"Sirenos 2016"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

Jei šį vaidinimą būtų pastatęs ne legendinis Ch. Marthaleris, 1996 metais per LIFE festivalį rodęs sukrečiantį spektaklį „Murx! Žudyk europietį!“, naujojo muzikinio saloninio reginio gilią prasmę būtų sunku įskaityti. Dabar gi beribiame komforte paskendusios ir saldžiai vaikišku miegu užmiegančios Europos buržuazijos vaizdas „Karališkame dydyje“ žadina ne tiek idilijos įspūdį, kiek gręsiančios katastrofos nuojautą.

"Sirenos 2016"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

XIII tarptautinis Vilniaus teatrų festivalis ir vėl sugebėjo įvykdyti, regis, neįvykdomą užduotį – patenkinti ir plačią publiką, ir išrankius teatrų snobus. Jis vėl suteikė mūsų žiūrovams progą palyginti ir suvokti, kad ne visa, kas kuriama pas mus, yra verta manifesto, ir ne viskas, kas kuriama užsienyje, yra originalu ir unikalu.

"Sirenos 2016"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

Teatrinių festivalių reiškinys, kuris, klestint kultūriniam turizmui, regis, jau buvo pasmerktas, vėl atgyja ir netgi sugebėjo konkuruoti su lygiagrečiai vykusiu politinio gyvenimo balaganu. Nepaisant virtualių technologijų konkurencijos, teatras vėl tampa itin paklausus įvairiose šalyse, ir tai yra jau viešai pripažintas faktas. Festivalis „Sirenos“ tai patvirtina, ir džiugu, kad civilizacijos traukiniai čia nepravažiavo pro mūsų stotelę nesustoje. Ir ypač norėčiau atkreipti dėmesį į puikų šių metų „Sirenų“ informacinio bukleto sudarytojų darbą.