Jos lengvos, nuotaikingos ir melodingos dainos, sąmoju ir necenzūrine leksika atmiešti tekstai greitai užkariavo prancūzų muzikos auditorijas. Jokia sensacija merginą išvysti dainuojančią ar kalbinamą Prancūzijos televizijose. Bent taip teigia toje šalyje gyvenantys mūsų kraštiečiai.
Kai apsilankėme Paryžiuje, proga susitikti su linksmo įvaizdžio lietuvaite atrodė lyg vienas smagiausių nuotykių. Ir norų būta nemažų – gal pavyks žvilgtelėti į G. Barauskaitės prancūzišką gyvenimą, bičiulius, kasdienybę ir per ją bėgančius muzikinius takelius?
Tačiau mergina tąkart buvo labai užimta. Parmentier prospekto kavinaitėje „Le Plein Soleil“ nutūpė tik pusvalandžiui, ištuštino butelaitį vandens ir su vadybininku Nicolas Ponsu, regis, gana padoriu vyruku, išrūko į kitą susitikimą, kitą interviu.
Pro atvirus kavinės langus veržėsi didmiesčio triukšmas, automobilių garsai. Tad ir savąjį pokalbį pradėjome nuo „garso“ apie dainininkę GiedRé. Pasirodo, jos gerbėjų esama ne tik tarp kalbančių prancūziškai. Vienas „išprotėjęs“ japonas užsigeidė išleisti lietuvės kompaktinę plokštelę Japonijoje. Giedrė surengė koncertų turą toje tolimoje šalyje.
Grįžusi užsidarė studijoje ir, mąstydama apie gerokai išaugusį gerbėjų būrį, prancūzų ir japonų kalba įrašė vieną garsiausių savo dainų „Mes visi kakojam“. Japonų klausytojai kūrinį sutiko dviprasmiškai, tarsi to nedarytų... „Japonams viskas turi būti gerai, gražu, ten nepriimta kalbėti apie blogus dalykus“, – įspūdžiais dalijosi G. Barauskaitė.
Juokingos dainos apie blogiukus
Į kūrybą, įkvėpimo reikalus mergina teigė žiūrinti paprastai, nesureikšmindama. „Žinau, būna žmonių, kurie kurti išvažiuoja į Tibetą, du mėnesius užsidaro palapinėje ir kenčia. Tačiau mano dainos atsiranda iš to, kas man įdomu, ką matau, nugirstu, – sakė paryžietė ir susizgribusi pridūrė: – Bet jei jūsų straipsniui reikia, galiu ką nors sugalvoti, sukurti kokią istoriją.“
Mergina dainuoja juokingas dainas apie nejuokingus dalykus. Labiausia ją jaudina blogis, tūnantis kiekviename žmoguje. Net ir tuose respektabiliuose Paryžiaus kiemuose, atitvertuose nuo praeivių aukštomis tvoromis ir vartais, pasak Giedrės, dedasi ne visai gražūs dalykai.
Lietuvė domisi politika, stebi įvykius ir savąjį nepasitenkinimą atskleidžia dainomis. G. Barauskaitės supratimu, daugelis mūsų veiksmų yra politiniai, o dainavimas, pasirodymai scenoje – juo labiau.
„Esame išprotėję, nerandame savęs, gyvenimo prasmės, savo vietos. Pažvelgus iš šalies, žmonės, kaip gyvūnijos rūšis, labai keistai elgiasi. Mums taip pavyksta viską sušikti! Klausiu – kodėl? Juk iš pažiūros turime visai neblogus pagrindus – žemę, dvi rankas, dvi kojas. Regis, viskas O.K. Bet tik įjunk kompiuterį ir pamatysi, kad visur tas pats š... Iš šiukšlių vandenyne sukūrėme naują žemyną. Nuostabu!“ – ironiškai šūktelėjo pašnekovė.
Atitempta į didžiąją sceną
Lietuvę aplankė visai neplanuota sėkmė. Ji baigė aktorinio meistriškumo studijas, studijavo Lione, vaidino Paryžiaus ir kitų miestų teatruose. Tačiau dėl hierarchijos ir priklausomybės teatre sako nuolat jautusi nepasitenkinimą.
„Aktoriaus pozicija man visada atrodė sunki, nes darbas scenoje priklauso nuo kito žmogaus norų. O aš stengiausi būti nepriklausoma ir savo veiksmais, ir mintimis. Na, ne, galvojau, nenorėčiau visą gyvenimą laukti, kol kas nors mane pamatys, įvertins“, – atskleidė Giedrė.
Dainas rašiusi jau seniai, o Paryžius – tiesiog joms skirtas. Čia pilna barų, kuriuose savaitgaliais muzikuoja įvairiausios grupės. Tad ir lietuvė nutarė viename jų susikurti savąjį „laisvės kampelį“. „Pamaniau, bus lengviau kęsti tą priklausomybės jausmą. Jokių ambicijų neturėjau, apie kokią nors muzikinę karjerą – nė minties! Kai nekyla klausimai, ar patiksiu, ar mane supras, ar man pasiseks – tai pati didžiausia laimė“, – pabrėžė lietuvaitė.
Į baruose dainuojančią Giedrę dėmesį atkreipė garsūs satyrinio žanro atlikėjai. „Klausė, gal norėčiau koncertuoti scenoje, užuot linksminusi tris prisilupusius girtuoklius. Ir atsitempė mane į tikrą sceną“, – pasakojo G. Barauskaitė.
Pakanka balso ir gitaros
Šiuo metu dainininkės diskografijoje 6 kompaktinės plokštelės. Kiekviename naujame albume atsiranda vis daugiau instrumentų. Tačiau dainininkei pakanka tik balso ir gitaros.
„Scenoje jokios grupės man nereikia, labiausia mėgstu būti viena. Patinka jausti ryšį su publika. Į sceną einu kaip boksininkas, kuris šimtu procentų atsiduoda savo pasirodymui. Už kito nugaros nepasislėpsi. Viena 20 tūkstančių klausytojų visą valandą, regis, nesuvaldysi. Todėl man ir patinka tas neįmanomas iššūkis“, – tvirtino Giedrė. Anot dainininkės, grupės nariai tik dirbtų savo darbą, o ji norinti viena jausti ryšį su „baisiaisiais“ savo dainų personažais.
Jei pamirštų kalbą, močiutė nesuprastų
Į Prancūziją Giedrė su mama ir ketveriais metais vyresniu broliu Šarūnu atvažiavo būdama septynerių. Pašnekovo nuostabai, ji iki šiol nepamiršo lietuvių kalbos. „Močiutė mane užmuštų, jei nekalbėčiau lietuviškai!“ – iškart pertarė dainininkė.
Giedrė gimė Vilniuje, visas savo vasaras praleido pas močiutę kaime. Prancūzijoje lietuvių kalbos neleido pamiršti brolis ir mama. „Man būtų gėda, jei nebekalbėčiau lietuviškai. Dvi kalbos, dvi kultūros yra neapsakomas turtas! Juk kalba – ne tik žodžiai, bet ir mąstymas, išgyvenimai“, – samprotavo G. Barauskaitė.
Lietuvoje kuo skubiausiai lekia į kaimą, mieste neužsibūna. „Kai gyveni Paryžiuje, tik ir svajoji apie upę, ežerą, mišką. Ir voveruškas“, – nusijuokė pašnekovė. Didmiestis agresyvus – slegia, dusina. G. Barauskaitės manymu, Lietuvoje net ir miestiečiai yra arčiau gamtos, žavi nuoširdžiu paprastumu.
„To man Paryžiuje labai trūksta. Kai su draugais skrendu į Lietuvą, jie stebisi išgirdę, kad mus kažkas pasitiks oro uoste. Sako: „Jūs ką, taksi neturite?“. Mes labiau rūpinamės vieni kitais, Paryžiuje to pastebiu kur kas mažiau“, – pabrėžė Giedrė.
Amžinai susieta su Paryžium
Paryžiuje ji pritapo lengvai. Kiek sunkiau ėjosi broliui. Jis baigė prestižinę Paryžiaus politechnikos mokyklą, kurioje studijuoja prancūzų elito atžalos. Šarūnas tapo pirmuoju lietuviu įstojusiu ir baigusiu šią aukštąją mokyklą.
Giedrės kelias buvo lengvesnis. „Meno srityje atmosfera draugiškesnė, jokių nacionalinių barjerų nėra. Be to, niekada per daug neėmiau į galvą, ką apie mane pamanys. Reikia labiau žiūrėti į kitus, o ne į save, tada bus lengviau“, – samprotavo G. Barauskaitė.
11-ame Paryžiaus rajone Giedrė gyvena jau šešerius metus, čia jai labai patinka. „Kai atvažiavau, žmonės čia buvo įvairesni, iš labai skirtingų socialinių sluoksnių. Dabar Paryžiuje tokio „mišinio“ mažėja: kainos kyla ir sunkiau besiverčiantieji keliasi į priemiesčius. Labai liūdna. Bet kad tai pastebėtum, turi čia nuolat gyventi“, – sakė pašnekovė.
Vis dėlto ilgam šiame mieste nenorėtų pasilikti. „Paryžiuje man trūksta gamtos, tylos. Bet mano širdis visada bus su juos susieta“, – tvirtino dainininkė Giedrė.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Lietuvos jaunųjų meno kūrėjų darbai.
