75 metų B. Dylanas, kuris labiausiai garsėja kaip folkmuzikos dainininkas, aplenkė garsius savo kartos rašytojus, tokius kaip Donas DeLillo ir Philipas Rothas, jau nekalbant apie kvintesencinius mirusius 7-ojo dešimtmečio rašytojus kaip Jackas Kerouacas, ir tapo pirmuoju per daugiau kaip du dešimtmečius amerikiečiu, laimėjusiu didžiausią prestižą turintį literatūros apdovanojimą.

B. Dylanas 7-ojo dešimtmečio kartos sinonimu tapo nemaža dalimi dėl savo dainos „The Times They Are A-Changin'“ (Laikai, jie keičiasi). Išpranašaudamas to dešimtmečio jaunimo kultūros suklestėjimą ir politinius neramumus, B. Dylanas šią dainą parašė 1963 metais, kai istorinis „Žygis į Vašingtoną“ pakurstė pilietinių teisių judėjimą, ir atliko ją gyvai po prezidento Johno F. Kennedy nužudymo.

„The Times They Are A-Changin'“, įtraukta į 1964 metų to paties pavadinimo albumą, yra tarp įsimintiniausių B. Dylano dainų. Ji trunka vos tris minutes, o jos melodija lengvai įsimenama – kitaip negu kai kurie vėlesni, drąsesni ir abstraktesni jo kūriniai.

Jaunasis B. Dylanas šioje dainoje tiesiogiai kreipėsi į Kongreso narius: „Prašom reaguoti į raginimą / Nestovėkit tarpduryje“. Tėvams jis pasakė: „Savo sūnų ir savo dukterų negalite valdyti.“

Vis dėlto B. Dylanas, kuris vėliau kalbėjo ir apie pilietines teises, nuolat kratydavosi „kartos balso“ etiketės ir, regis, nuoširdžiai, o ne su apsimestiniu kuklumu sako, kad paprasčiausiai nori groti muziką.

Atsisako būti suklasifikuotas

Įtampa dėl su juo siejamų lūkesčių buvo taip išaugusi, kad 1966 metais pagarsėjusioje spaudos konferencijoje Paryžiuje – netrukus po to, kai pribloškė folkmuzikos puristus elektriniu skambesiu, – B. Dylanas pasirodė su lėle, kuri esą klausėsi kiekvieno klausimo, o paklaustas, ar jo darbai turi gilesnę prasmę, B. Dylanas paprasčiausiai atsakė: „Ne.“

„Mano reikalas buvo dainos, žinot? Ne pamokslai“, – 2004 metais sakė B. Dylanas per retą interviu CBS televizijos laidai „60 Minutes“. „Jei patyrinėsite dainas, nemanau, jog rasit ten kažką, kas sakytų, kad iš tikrųjų kalbu kieno nors ar ko nors vardu“, – sakė jis.

Savo memuaruose „Kronikos“ (Chronicles) B. Dylanas poetiškiau rašė apie jį dievinusius: „Klausiau savęs, kokia alchemija galėtų sukurti kvepalus, kurie paverstų reakciją į žmogų drungna, abejinga ir apatiška?“

Per pastarojo meto gastroles B. Dylanas pasirodė kaip išties nepataikaujantis atlikėjas: jis retai ištaria kokį žodį žiūrovams, nesijaudina dėl to, ar jie jį mato scenoje, ir, kaip žinia, yra nelabai suinteresuotas groti hitus.

Be to, kitaip negu daugelis jo amžininkų folkmuzikos pasaulyje, tokių kaip jo buvusi partnerė Joan Baez, B. Dylanas niekada nėra tiesiogiai susiejęs savęs su kokiais nors politiniais judėjimais.

Per 1985 metų koncertą „Live Aid“ bado Etiopijoje aukoms B. Dylanas pajuokavo, kad dalis pinigų turėtų atitekti JAV ūkininkams, kuriems sunku išsimokėti skolas bankams. Komentaras buvo visai ne į dienos temą, bet išprovokavo virtinę pagalbos ūkininkams koncertų „Farm Aid“, kuriems vadovavo Willie Nelsonas.

Politiškas – savaip

Dorto koledžo Ajovoje politologijos profesorius Jeffas Tayloras, kuris gilinosi į B. Dylano politiškumą, sakė, kad šį roko dievą tiksliausia būtų vadinti anarchistu, kuriam svarbus socialinis teisingumas ir kuris turi ciniko bruožų.

„Galvoju, kad jis itin politiškas, bet tai priklauso nuo to, kaip apibrėži politiką. Jis yra žmogus, kuris visad turėjo stiprią socialinę sąžinę“, – sakė J. Tayloras. „Politikos esmė yra galia, o kadangi jis įtariai, jeigu ne priešiškai, žiūri į koncentruotą valdžią, visuomet tam tikrais atžvilgiais oponavo esamai galios struktūrai“, – sakė J. Tayloras.

Pasak jo, kalbant apie ankstesnius Nobelio premijos laureatus, B. Dylaną būtų galima lyginti su 1952-aisiais laimėjusiu prancūzų rašytoju Francois Mauriacu. Kaip ir B. Dylano, F. Mauriaco kūryba turi aiškų religinį atspalvį, bet pirmiausia kalba apie žmonių neteisingumą.

B. Dylanas „niekada nenorėjo būti politinis ar visuomenės lyderis, bet ironija ta, kad jis juo tapo, nes išreiškė tiek daug dalykų, kuriuos jautė žmonės“, – sakė J.Tayloras.

Vis dėlto neseniai B. Dylanas galbūt ir įžvelgė save kaip savo kartos balsą – tam tikra prasme.
Jis nesidrovėjo savo amžiaus ir 2015-aisiais davė pirmą per daugelį metų interviu JAV pensininkų ir senjorų asociacijos AARP žurnalui.

B. Dylanas, kuris pats kreipėsi į žurnalą, o ne buvo paprašytas duoti interviu, sakė, kad su amžiumi „tam tikrus dalykus palieki jaunimui“. „Nebandykit elgtis taip, lyg būtumėt jauni. Tikrai galėtumėt sau pakenkti“, – sakė jis. Tokia dabar jau roko veterano pozicija nėra labai nutolusi nuo „The Times They Are A Changin'“.