Dar visai neseniai A. Wajda sulaukė tėvynainių ovacijų Gdynės kino festivalyje. Dabar tai jau galime vadinti širdingu atsisveikinimu. Šis darbas Lietuvoje bus pristatytas lapkričio 3 dieną prasidėsiančiame 14-ajame Europos šalių kino forume „Scanorama“.
„Išėjo didis menininkas, lenkų moralinio nerimo kino vėliavnešys, savo kūryboje plėtojęs istorinės sąžinės ir moralinio imperatyvo temas. Malonus, kuklus žmogus, pasakojęs paprastų žmonių gyvenimo istorijas negailestinguose laikmečio kontekstuose“, – teigia festivalio meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Žymaus lenkų režisieriaus filmografijoje daugiau kaip penkiasdešimt filmų ir daugybė tarptautinių apdovanojimų. Net keturi jo darbai – „Pažadėtoji žemė“ (Ziemia obiecana, 1974), „Panelės iš Vilko“ (Panny z Wilka, 1979), „Žmogus iš geležies“ (Człowiek z żelaza, 1981) ir „Katynė“ (Katyń, 2007) – buvo nominuoti „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.
2000 m. A. Wajda buvo įvertintas specialiuoju „Oskaru“ už nuopelnus kinui. Už viso gyvenimo nuopelnus jam dar taip neseniai įteiktas Berlyno „Auksinis lokys“ (2007) ir Venecijos „Auksinis liūtas“ (2013). Jo apdovanojimų lentyną taip pat puošė Kanų kino festivalio „Auksinė palmės šakelė“ už filmą „Žmogus iš geležies“, to paties Kanų kino festivalio „Didysis žiuri prizas“ už dramą „Kanalas“ (Kanał, 1959), San Sebastiano „Sidabrinė kaukė“ ir Berlyno „Sidabrinis lokys“ už filmą „Vestuvės“ (Wesele, 1973), ir daugelis kitų prestižinių kino apdovanojimų.
Lenkijoje gimęs ir ten kino mokslus baigęs kino meistras savo filmuose sovietmečio laikais negailestingai kritikavo totalitarinį režimą ir jo politiką. Nekenčiamas valdžios koridoriuose, jis buvo vertinamas ir gerbiamas kino kritikų ir mėgstamas žiūrovų. Talentingas ne tik kino aikštelėje, bet ir teatre, A. Wajda režisavo daugiau kaip 40 spektaklių. Ilgus metus tyrinėjęs Fiodoro Dostojevskio kūrybą, išleido knygą „Dostojevskis. Sąžinės teatras“.
Paskutiniajame filme „Povaizdis“, kurį rodys šių metų „Scanorama“, jis atsigręžė į lenkų tapytojo, avangaristo Władysławo Strzemińskio gyvenimą. Sudėtingo likimo menininkas, karo metais netekęs rankos ir kojos,buvo netoleruojamas valdžios kaip ir A. Wajda už stalinistinei meno politikai prieštaraujančias idėjas. Engiamas ir ignoruojamas W. Strzemińskis drąsiai laikėsi savo įsitikinimų ir iš paskutiniųjų bandė kovoti už teisę kurti ir būti.
Pasak kino kritikų, šis filmas sukrečia žmogiškumu ir jautrumu, tapdamas A. Wajdos „meilės laišku“ kitam iškiliam lenkų menininkui, taip pat kovojusiam su totalitarinio režimo prievarta.
