Naująjį projektą lydi išskirtinė sėkmė – bilietai į pasirodymą parduoti likus daugiau nei mėnesiui iki koncerto datos. M. Levickis Lietuvoje ne tik intensyviai koncertuoja, bet yra ir novatoriškų projektų, skirtų akordeono muzikos populiarinimui, iniciatorius.

Šią vasarą M. Levickio organizuotuose Tarptautiniuose kompozitorių kursuose atsirado net 18 naujų kūrinių akordeonui. Rugpjūtį atlikėjas surengė Akordeono muzikos savaitę, kupiną netradicinių, originalių pasirodymų ir idėjų, siekiant pristatyti akordeoną naujoje šviesoje – kaip universalų ir kiekvieną klausytoją galintį pasiekti instrumentą.

Dabar M. Levickis grįžta į rimtosios muzikos sceną ir spalio 14 dieną pasirodys su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO), diriguojamu M. Piečaičio. Šia proga su atlikėju kalbamės apie artėjantį išskirtinį pasirodymą, artimiausius planus ir įkvėpimo šaltinius.

Mindaugas Piečaitis
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Su LVSO Vilniaus kongresų rūmuose atliksite klasikinę programą. Kodėl pasirinkote grįžti į simfoninės muzikos sceną?

– Manau, kad niekada nebuvau pabėgęs nuo simfoninės muzikos. Ji mane lydi visą gyvenimą, nuo pat studijų pradžios. Ir nors akordeonas yra savotiškai nuskriaustas instrumentas, nes jo repertuare beveik nėra simfoninės muzikos, o naujai sukurti opusai su simfoniniu orkestru dažnai sulaukia kontraversiškos nuomonės, man labai smagu dirbti su orkestrais ir dalintis entuziazmu muzikai.

Nesvarbu, ar ji atliekama klasikiniu, ar kiek neįprastu instrumentu. Dažnai mano repertuaro pasirinkimai nustebina klausytojus ir atveria naują puslapį jų suvokimo ribose. Tai mane labiausiai ir jaudina. Man norisi, kad mano atlikimas ir pasirinkti kūriniai būtų jaudinantys ne tik man pačiam – užvis labiausiai jie turi būti jaudinantys klausytojams.

– Ar esate anksčiau koncertavęs su simfoniniu orkestru? Kokie jūsų įspūdžiai?

– Žinoma, esu. Esu netgi grojęs simfoniniame orkestre ne kaip solistas, o kaip akordeono partijos atlikėjas. Viena tokių patirčių buvo su žymiuoju dirigentu Valerijumi Gergijevu. Taigi nesu prašalaitis šioje muzikoje. Man kaip „amžinai pasmerktam solistui“ yra itin smagu susitikti su orkestru ir drauge kurti muzikinį įvykį. Tiesą pasakius, man tai daug įdomiau, nei koncertui ruoštis vienam.

– Koks didžiausias iššūkis, grojant su simfoniniu orkestru? Kas labiausiai patinka šiame darbe?

– Anksčiau būdavo iššūkis įrodinėti, kad akordeonas yra lygiavertis instrumentas klasikinės muzikos scenoje. Dabar to daryti tiesiog nebereikia. Vietoje to yra nuolatinis interesas pateisinti ir kolegų muzikantų, ir klausytojų lūkesčius. Vis dėlto pats didžiausias iššūkis, kurį įveikti ne taip lengva, nes tam reikia šimtų metų, yra repertuaro problemos.

Didieji klasikai ar ekstravagantiškieji romantikai akordeonui nekūrė, todėl simfoninės muzikos šiam instrumentui yra labai mažai. Būtent todėl tokie nutrūktgalviai, kaip aš, sudarinėdami repertuarą metasi į kraštutinumus, rinkdamiesi tokius kūrinius, kurie originaliai buvo rašyti smuikui ar fortepijonui – kaip antai ir šio koncerto programoje skambėsiantis C. Saint-Saënsas ir W. A. Mozartas. Vis dėlto didžiuojuosi, jog koncerte šalia jų skambės ir originalus kūrinys akordeonui iš praėjusio amžiaus – spalvingas ir nuotaikingas V. Trojano simfoninis ciklas „Pasakos“.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras
Foto: A. Požarskio nuotr.

– Nepaisant to, kad Vilniuje bus atliekama klasikinių kūrinių programa, bilietų į koncertą nebėra likus daugiau nei mėnesiui iki koncerto. Kaip manote, gal žmonės vis labiau pasiilgsta kokybiškos muzikos?

– Reikėtų paklausti žmonių. Ko gero, klausytojams reikia veidų ir asmenybių, bet to nepakanka. Klausytojams reikia ir gerų pasiūlymų, t. y. geros programos, kuri įtrauktų, keltų intrigą, būtų ir žavinga, ir keltų iššūkių vienu metu.

– Kokie artimiausi jūsų planai?

– Didžioji dalis mano veiklos yra užsienyje, tačiau džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje jos yra nemažai. Jau gruodžio mėnesį skambės mano kuriamas „Classic Live Show“, kuriame irgi grojama muzika su simfoniniu orkestru, tiesa, gal ne tokiu dideliu kaip Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Be viso to, laukia koncertiniai turai Rusijoje, Vokietijoje, Kinijoje, Korėjoje, Ispanijoje. Dalis tų koncertų taip pat yra su simfoniniais orkestrais.

– Kas jums yra didžiausias įkvėpimo šaltinis kasdienėje veikloje?

– Kasdienei veiklai nereikia įkvėpimo. Kasdienei veiklai reikia nuožmaus pasiryžimo dirbti. Bet juk jo irgi nebūna kasdien. Dėl to nesikremtu, reikia ir pailsėti. Mano pastebėjimu, didžiausias įkvėpimas atsiranda tada, kai siela ir kūnas yra ramybės būsenoje, o kol vyksta daug koncertų, kelionių ir bendravimo – įkvėpimas laukia savo eilės.

Nors, kita vertus, įkvėpimas išsiskleidžia ir kiekvieno mano pasirodymo metu. Dažnai iš scenos partnerių sulaukiu komentarų, kad kai būnu scenoje, jie manęs neatpažįsta, kadangi repeticijose ir gyvenime galiu būti gana pragmatiškas ir konkretus. Tačiau pasirodymo metu, būna, įvyksta magija.