Miestas „jo Paryžiumi“ tapo pamažu, domintis prancūzų kinu, literatūra, modernistų daile ir ieškant atsakymo, ką gi reiškia tas mįslingas žodis „egzistencializmas“. Kol 1979 metais radosi proga pačiam nuvykti į Prancūzijos sotinę ir, truputį filmuojantis, o daugiausia slampinėjant su prieškarine „Leika“, įamžinti jos panoramas, aikštes, šaligatvius ir užkaborius.

Parodos autorius kuklinosi. „Niekada nemaniau, kad mano negatyvai verti rodymo. Nepretendavau būti profesionaliu fotografu. Čia Margaritos Matulytės skvarbi akis atrado, kas tiktų ekspozicijai, susitikimui su žiūrovais“, – teigė J. Budraitis.

Juozo Budraičio paroda

Parodos kuratorė fotografijos istorikė Margarita Matulytė teigė, kad „Mano Paryžiuje“ susitinkame su reiškiniu, kuris paprastai vadinamas gatvės fotografija. Kai vaikštinėtojas nesistengia rinkti „vaizdinių suvenyrų“, o tiesiog alsuoja gatve, miesto gyvenimu.

„Tas spontaniškas santykis su aplinka toks ir liktų, jei per fotografijas neatsiskleistų erudito sielos peizažas, vidiniai maršrutai. Be šio konteksto negalima deramai suprasti slampinėjimo (flânerie) kultūros“, – tvirtino M. Matulytė.

Paryžietiški slampinėjimai, pasak J. Budraičio, truko pusantro mėnesio. Sovietų režisierius Levas Kulidžanovas tada Prancūzijos sostinėje filmavo juostą „Karlas Marksas. Jaunystės metai“. Lietuvio vaidmuo nebuvo pagrindinis, jis filmavimo aikštelėje pasirodydavo tik kas šeštą dieną. Todėl visą likusį laiką galėjo skirti vaizdų medžioklei. J. Budraitis su jam įgimtu kuklumu tvirtino laikąs save „gana prastu aktoriumi“. „Man atrodo, kad didžiausias mano gyvenimo malonumas buvo tas amžinas slampinėjimas“, – prisipažino jis.

"Autoportretas Eifelio bokšto fone"
Foto: Juozo Budraičio "selfis"

Parodoje eksponuojamos ir tada J. Budraičio įgytos prancūzų autorių knygos, vinilinės šansono atlikėjų plokštelės. „Jo fotografijos, sutikti žmonės, žiūrėti filmai, klausyta muzika, perskaitytos knygos padeda užčiuopti genius loci pulsavimą, atidengia giluminius miesto struktūros sluoksnius“, – sakė M. Matulytė.

Parodos lankytojų dėmesį prikausto 1979 metais J. Budraičio darytas „selfis“ su Eifelio bokštu. Ar tik nebus aktorius – lietuvių asmenutės pradininkas? Šalia fotografijos ant versališko stalelio ir kėdės eksponuojama jo apranga, kuria tada vaikštinėjo po miestą: lietpaltis, rankinė, beretė, batai.
Lietpaltį specialiai parodai atnaujino Prano Gudyno restauravimo centras. Pasižvalgius parodoje po senąjį erdvų, neskubrų J. Budraičio Paryžių, žiūrovui gali kilti mintis, kad P. Gudyno centrui visai vertėtų pasidarbuoti ir šiandieninėje Prancūzijos sostinėje.

Juozo Budraičio paroda

Parodos žiūrovai J. Budraičio nuotraukose pasigedo vienintelio – prancūzių. Fotografas prisipažino visada mylėjęs savo žmoną Vitą ir į kitas moteris nesidairęs. Tiesa, tomis tolimomis dienomis buvo užsukęs į Pigalio aikštę, kelis kartus nuspaudė fotokameros mygtuką. Tačiau kadrai neišsiryškino. „Gražiausia ir vienintelė paryžietė – katė. Tačiau ją pamatysite tik parodą lydinčioje knygoje“, – įsiterpė M. Matulytė.

Parodą lydi ne tik knyga, bet ir plati kultūros renginių programa. Joje dalyvauja rašytojas Valdas Papievis, filosofai Dalius Jonkus ir Nerijus Milerius, menotyrininkė Agnė Narušytė, kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, kino edukologė Gintė Žulytė, kino kritikas Narius Kairys, kino žurnalistė Dovilė Raustytė, muzikuoja Dominyka Adomaitytė ir Tomas Usovas. Bus rodomi prancūzų režisierių filmai, surengti filosofijos, fotografijos ir muzikos vakarai.

DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.

Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
Foto: SRTRF logotipas