Tarptautinio „Sirenų“ festivalio publiką ligoninės kieme pasitiko skalijantys vilkiniai šunys, raitoji policija ir iki ausų apsiginklavę riaušių malšintojai. Performanso sumanytojas O. Koršunovas, pasitelkęs lietuvių pasaką „Eglė, žalčių karalienė“ ir šiuolaikinės austrų dramaturgės Elfriedes Jelinek pjesę „Prašytojai“, nusprendė pasigilinti, kodėl jo kraštiečių sąmonėje tokia gaji neapykanta kitų kultūrų, tikėjimų, rasių žmonėms. Kodėl tokios negailestingos reakcijos ir žiaurūs komentarai lydi žinias apie katastrofas Viduržemio jūroje ir pabėgėlių priėmimą Lietuvoje, kodėl lietuvių vaizduotę taip šiurpina būta nebūta atėjūnų invazija, kodėl apskritai taip bijoma kito, kitokio?..
„Pirmasis legendinis atėjūnas lietuviškame folklore yra žaltys Žilvinas. Tai, kaip su juo pasielgė Eglės broliai, yra instinktyvios neapykantos užuomazga lietuviško mentaliteto formavimuisi“, – sakęs režisierius.
E. Jelinek „Prašytojų“ atspirties tašku tapo įvykiai Austrijoje, kai 70 prieglobsčio prašytojų užėmė Vienos bažnyčią, reikalaudami geresnių vertėjų, leidimo dirbti, galimybės jų vaikams lankyti mokyklą. Deportavimas į gimtąją šalį reiškė viena – mirtį. Deja, daugelis jų buvo išprašyti iš Austrijos jau kitą vasarą.
Spektaklio-akcijos „Eglė, žalčių karalienė“ kūrėjai nusprendė žiūrovams atskleisti siaubingas emigrantų sąlygas, jų regimus vaizdinius ir patiems pasijusti per svetimą ir atgrasų pasaulį keliaujančių atėjūnų kailyje.
Hepeningas vyko trijuose Raudonojo Kryžiaus ligoninės aukštuose. Žiūrovų vora lėtai judėjo iš vienos patalpos į kitą, apžiūrinėdama jūros, siejamos su Rytų atvykėliais, miško – gimtinės, brolybės simbolio – ir kraujo motyvais grindžiamas instaliacijas.
Pakeliui sutikome kelias valandas trukusio performanso veikėjus – nukryžiuotą vyruką, rėkiantį: „Koks dievas čia gyvena?“; tautiniu kostiumu vilkinčią Eglę, kuri be perstojo tauškė apie babajų keliamą pavojų. Kur buvęs, kur nebuvęs, prisistatydavo kunigo drabužiais vilkįs barzdotas vaikinas ir neatstodamas citavo Šventąjį Raštą.
Spektaklyje-akcijoje veikė jaunieji O. Koršunovo aktoriai. Merginoms teko daugybė išmėginimų: jos ir keitė vaidmenis, ir drabužius, ir – visai apsinuogino. Kurį laiką pabuvusios musulmonėmis, rengėsi Raudonojo kvartalo veikėjomis. O finaliniuose epizoduose, vilkėdamos ir dainuodamos sutartinę, lyg pašautos gulbės laiptais pro žiūrovų kojas sutartinai nušliaužė į ligoninės kiemą, matyt, palikdamos mums užuominą apie negailestingą moters dalią.
Stengėsi ir vaikinai. Darbuodamiesi plaktukais, kambarių sienas išmargino žiūrovų inicialais. Praustuvėse maudė trynė pusnuoges merginas. Stebimi griežtos slaugytojos, visiškai nuogi žaidė „Tvisterį“. O vienas vaikščiojo po palatą, pristatytą alkoholio butelių, stengdamasis nė vieno nenuversti. Vyriškoji energija kulminaciją pasiekė ligoninės fligelyje išsišėlusi pankroko koncertu.
Visuose koridoriuose ir patalpose tvyrojo keistas kvapas, sumišęs iš bažnyčios smilkalų, išlaistyto šampano, stovinčio vandens, drėgmės. Kurį laiką žiūrovai tik mėgavosi instaliacijomis, šviesomis, telefonais ir fotoaparatais fotografavo lyg iš gausybės rago atsirandančius naujus hepeningo herojus. Tačiau ilgainiui šis vyksmas su visa jo įvairove, margumu, nenuspėjamumu ėmė... veikti. Kitaip tariant, užgavo ir jusles, ir jausmus. Suerzino, net supykdė. Paveikė. Ne vienas žiūrovas, išvaikščiojęs ligoninės pastatą skersai ir išilgai, staiga suprato, kad jau metas į kiemą, į gaivų orą. Čia bus galima ramiai pamąstyti, kokia pagrindinė šio teatrinio įvykio prasmė.
