Šį kartą Trubadūro – Manriko paveikslą įkūnys ir neseniai „Toskoje“ Kavaradosio vaidmenį sukūręs Kristian Benedikt – išskirtinio dramatinio tembro tenoras, savo balsu šiuo metu užkariaujantis Opéra Bastille – nacionalinę Paryžiaus operos sceną. Čia, kartu su Milano „La Scaloje“ ir Niujorko Metropolitene pasirodančia Anita Rachvelishvili, K. Benedikt dainuos „Samsono ir Dalilos“ premjeroje.

Otelas, Samsonas, Manrikas – sudėtingos tenoro partijos, reikalaujančios ne tik technikos, pasiruošimo, bet ir išskirtinio balso tembro. K. Benedikt – vienas iš nedaugelio dramatinio balso savininkų, jau tapęs itin populiariu Otelo role, o šiandien plečiantis ne tik savo repertuarą, bet ir pasirodymų geografiją. Jo „sąskaitoje“ jau rasime Karališkąjį operos teatrą (Londonas), Marijos teatrą (Sankt Peterburgas), Savolinos operos festivalį (Suomija)... Na, bet galbūt čia ir pradėkime pokalbį su pačiu solistu.

– Pabandykime nubraižyti jūsų darbų žemėlapį... Kiek miestų ir šalių buvo aplankyta pastaruoju metu?

– Na, nesu jau toks varlius-keliauninkas ar turistas (šypsosi), tačiau kelionių pakanka! Pastaruosius keletą metų teko dainuoti Meksikoje, Čilėje, JAV, keliuose Kanados teatruose, Kinijoje, Libane, jau neminint Europos miestų... Vis dar neteko dainuoti Japonijoje, Australijoje, Afrikoje, nors pasiūlymų jau teko sulaukti! Bet būna, jog pasirenki vietą arčiau namų, šeimos... Po „Toskos“ premjerų buvau Suomijoje, kur dainavau Otelą Savonlinos Operos festivalyje. Taigi, man teko garbė viename iš garsiausių festivalių atlikti savo 100-ąjį Otelą! Po to manęs laukė ilgai planuotos atostogos su šeima, o vasaros pabaigoje – stažuotė Italijoje, kur ruošiau Radamesą (G. Verdi operoje „Aida“).

Šiuo metu dirbu Paryžiuje, Opèra Bastille teatre. Čia dainuoju Samsoną. Grįžtu sekmadienį ir keliausiu tiesiai į „Trubadūro“ repeticiją!

– VCO „Trubadūre“ dainuosite pirmą kartą, ar jau esate matęs patį pastatymą? Jei taip – kokį įspūdį jis paliko?

– Taip, dainuosiu pirmą kartą, tačiau teko matyti premjerą. Tuomet kaip tik buvau grįžęs savaitgaliui iš Bazelio, kur dirbau su Calixto Bieito prie naujo „Otelo“ pastatymo... Na, „Trubadūre“ kaip visad pavergė organiška ir ekspresyvi – įspūdinga Dalios režisūra. Labai patiko dekoracijos ir kostiumai. Šį kartą kažkaip išskirtinai įdomiai sugalvota erdvė: atrodo jog tie dekoracijų „labirintai“ priduoda dar daugiau prasmingumo režisūriniam sprendimui... Labai patiko ir šukuosenos, ypač Tado (šypsosi). Tikiuosi kad ir man kažką įdomaus sugalvos – jau tris ar keturis mėnesius nesikerpu. Samsono vaidmeniui reikia kuo ilgesnių plaukų.

"Toska"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

– Ar Verdi – jūsų kompozitorius?

– Ar Verdi mano?!.. Negalima privatizuoti didžiųjų kompozitorių – kiti solistai liks be darbo! (Juokiasi.) O jei rimtai – norėčiau būti ir „Verdžio“ ir „Pučinio“ ir „Vagnerio“ ir kitų. Priklausomai nuo vaidmens. O Manrikas, manau, mano vaidmuo.

– Kur jau teko atlikti Manriko partiją?

– Manriką kūriau su prancūzų režisieriumi Estijoje ir dainavau jį tris sezonus (2008-2011 m.). Po to atlikau šį vaidmenį Vokietijos festivalyje 2013-ųjų vasara ir tų pačių metų rudenį Maskvoje, G. Verdi/ R. Wagnerio 200-tųjų metinių Festivalyje. Išvis padainavau apie 25 spektaklius.

– Kas jums yra Trubadūro-Manriko personažas?

– Manrikas man simbolizuoja laisvę. Kažkodėl, kaip Karmen – moteriškumo laisvę, taip šis personažas, man reiškia nepriklausomybę, – jokiems klanams, primestai etikai, autoritetams... Jis – „laisvės vaikas“! Myli tuos, ką myli ir kovoja už tai kuo tiki. Jam svetimos taisyklės „taip nedera“, „šitas nepritinka“... Manrikas eina vaduoti įkalintos Azučenos net ir žinodamas kad ji nėra tikra jo motina, o galbūt ir nujausdamas kad jam nelemta tos kovos laimėti.

– Šiemet – „bohemiečių“ jubiliejus. Ar prisimenate savo pirmąjį bendradarbiavimą? Ką ši trupė reiškia jums?

– O taip! 2012 metai, „Manon Lesko“ su Asmik Grigorian – mano debiutas su VCO! Gražu... Iki šiol prisimenu skausmingą romantiką: dirbti reikėjo daug, greitai ir sunkiai! Paruošti Degrijė reikėjo per mėnesį, šalia „kasdienio“ repertuaro. Tai buvo sunkus laikotarpis, nes paraleliai teko repetuoti ir dainuoti Otelą, Don Chosė Lietuvoje ir Masenė „Manon“ Estijoje! Net ir padainavus premjerą VCO dar buvo likęs paskutinis spektaklis Estijoje. Tvarkaraštis buvo toks, jog šalį ir teatrą tekdavo keisti bene kasdien.

„Bohemiečiai“ man yra kaip šeima. Dalia – „mama“, maestro Gintaras – „tėtis“. Mes – solistai – jų „vaikai“. Kartais bara, kartais giria, bet iš esmės – tiki tavimi, supranta tave, kelia tau sparnus. Santykiai čia – visiškai kitokie, nei visuose kituose pasaulio teatruose... Norisi vėl grįžti ir dirbti, nors ir labai kukliose sąlygose. Tikiu kad Dievo ausis pasieks mūsų maldos ir VCO pagaliau bus suteiktas reikiamas teatrinis pastatas... „Bohemiečiai“ – labai draugiškas, darnus, darbštus kolektyvas, bet tuo pačiu čia kiekvienas yra stipri ir originali asmenybė. Tai – didelė viltis mūsų operos ateičiai: čia dirba ir save investuoja vieni progresyviausių Lietuvos bei užsienio naujosios kartos solistų.

– Dalią Ibelhauptaitę prirašytumėte prie tų režisierių, su kuriais dirbti lengva ar sunku? O G. Rinkevičių?

– Prisiminiau E. Hemingvėjaus žodžius: „Aš žmones skirstau į dvi kategorijas. Su vienais lengva, kaip ir lengva be jų... Su kitais sunku – kaip ir sunku be jų.“ Tad šiuos brangius menininkus priskirčiau prie „sunkiųjų“. (Šypsosi.)

Kai prieš 7-8 metus pirmą kartą padainavau su maestro Gintaru, supratau, kad, pasirodo, egzistuoja dirigentai į kuriuos nereikia „žiūrėti“, kurie patys tave „mato“. Tai – didžiulė palaima vaidinant, kuomet scenoje nereikia dirigento „ganyti“ akimis... Patikėkit, tokių dirigentų – reta. Man teko dainuoti nemažai koncertų su maestro ne tik Lietuvoje. Jis labai myli muziką, labai subtiliai ir atsakingai žiūri į kiekvieną kūrinį, į kiekvieną pasirodymą. Šiaip „nepraslysi“ – reiks surepetuoti kiekvieną frazę, taktą bei natą.

Dalia irgi puiki ir kvalifikuota „kankintoja“. Gerai žino savo darbą! Ji neleis nė vienam solistui ramiai padainuoti net arijos! Ji žiauriai kabinėjasi ir būna bjauri beveik su visais solistais – net ir choro!!! Nepamiršiu, kaip repetavome „Manon Lesko“ 4-tą veiksmą... Ten toks sunkus duetas, o ji neleidžia ramiai, žiūrint į dirigentą dainuoti. Liepia kažką daryti, jaudintis, vaidinti, bėgioti basam, išprakaitavus... Bet pamatęs televizijos įrašą, pagalvojau: ne veltui vargom. (Šypsosi.) Žodžiu, Dalia yra žiauriai gera, mano mylima režisierė! Svajoju su ja sukurti kokį nors išskirtinį vaidmenį, tarkime, Peterį Grimesą ar Parsifalį, Samsoną, Kanijų pakartoti. Būtų įdomu...

"Toska"
Foto: D. Matvejevo nuotr.

– Jubiliejai dažnai verčia susimąstyti apie jau nueitus kelius ir tuos, kuriais žengti dar teks. Kokį save prisimenate prieš 10 metų ir kokį save matote dar po dešimties?

– Šis klausimas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas... Prieš 10 metų buvau svajonėse paskendęs tenoras, pilnas vilčių ir tikėjimo, žengęs pirmą žingsnį tarptautinės karjeros link, pirmą kartą padainavęs už Lietuvos ribų – Estijos nacionalinėje operoje...

Dar po 10 metų matau save galutinai subrendusiu menininku, žengiančiu į derlingą savo karjeros rudenį, kuriame – prinokę mano vaidmenys, it sultingi vaisiai teikia džiaugsmą mano talento gerbėjams.