Kaip sako ir pati Sandra, Gintaro Rinkevičiaus ir Dalios Ibelhauptaitės tandemas jos profesiniame kelyje užima labai svarbią vietą: „Esu be galo dėkinga maestro Rinkevičiui ir Daliai, jog visuomet mane kvietė į savo projektus, – nuo pat 2001 metų! Solistui labai svarbus pasitikėjimas ir noras dirbti kartu, noras tobulėti ir eiti toliau. Būtent tai ir suteikia darbas su „bohemiečiais“ ir norisi palinkėti, jog jiems tą įgyvendinti sektųsi ir toliau, kaip ir toliau atrasti bei auginti dar nežinomus, mūsų jaunuosius talentus.“ Na, o štai, ką savo ruožtu apie Sandrą sako Dalia Ibelhauptaitė:
„Tokie solistai, kaip Sandra, yra kolektyvo stuburas, jo tvirtybė, nes ji atlieka sudėtingiausias, didžiausio pasiruošimo, vokalinių galių ir vidinių resursų reikalaujančias roles. Vien su „bohemiečiais“ jos kelyje buvo Leonora, Manon Lesko, Toska, Mimi...
Profesionaliai su Sandra susitikau 2005 m. statydama „Likimo galią“. Tuomet priešais mane buvo jauna, gaivališka, audringa mergina su beprotiškai dideliu noru dainuoti ir įspūdingu balsu. Iš jos visi labai daug tikėjosi, o jaunam žmogui tokia našta dažnai gali būti sunkiai pakeliama, nes jis dar neturi scenines laisvės, aktorinių įgūdžių, fizinės ir emocinės patirties subtiliai perteikiant įvairialypius, emociškai sudėtingus personažus. Tam reikia didelio vidinio pasiruošimo. Tad nenuostabu, kad Sandrą tada persekiojo didžiausia scenos ir pačios savęs scenoje baimė. Tuomet jai buvau labai griežta. Juk ji buvo labai kieta ir užsispyrusi, – kažkaip reikėjo pramušti tą vidinę nepasitikėjimo savimi sieną. Tiesą sakant, po to labai graužiau save - man buvo labai svarbu kad ji atlaikytų, kad nepasiduotų.
Todėl negaliu nusakyti kokia buvo laimė ją pamatyti po vienerių metų „Bohemos“ repeticijose. Metų, per kuriuos iš pilko gulbiuko išaugo puiki karališka balta gulbė! Jos Mimi vokalu buvo nepralenkiama! Tiesa, tuomet mes specialiai bandėme Sandrą apsaugoti ir duoti laiko užaugti, sutvirtėti, todėl stengėmės nenukreipti į ją per daug spaudos ir visuomenės dėmesio. Jautrius žmones kartais turi apsaugoti, kol jie patys bus pasirengę.
Per tuos metus Sandra sukūrė daug įspūdingų dramatinių vaidmenų, bet tikrąjį menininką išskiria tai, kad jis vaidina ne tik tai, ką visi tikisi bet ir visiškai tam priešingus dalykus. Su Sandros balsu, komiškų, charakterinių herojų niekas jai dainuoti nesiūlys, – jai vis kliūdavo tragiškos, emocinių dramų, praradimų ir mirčių persekiojamos moterys. Tad ji pati susitarė su Asmik Grigorian ir jos apsikeitė vaidmenimis be mūsų su Gintaru žinios! Mat Asmik, sukūrusi ikona tapusią Miuzetę, jau kurį laiką norėjo padainuoti Mimi, o Sandra nepabūgo legendinės Miuzetės ir pati pasiprašė ją padainuoti. Juokingiausia buvo tai, kaip merginos pristatė tą idėją man su Gintaru, sakydamos, jog jos jau apsikeitė, viskas bus puiku ir svarbiausia – nieko nekainuos: jų net batų dydis tas pats ir kostiumai puikiai tinka (juokiasi).
Sandrai Vokietija leido pagaliau įgyvendinti savo kūrybinį, profesinį potencialą iki maksimumo. Patirti tokią pilnatvę yra didelė dovana menininkui. Šiuo metu ji yra absoliučiame profesiniame pike ir todėl kiekviena jos dainuojama rolė yra vokalinė puota tiek muzikos ekspertui, tiek pirmą kartą į opera atėjusiam klausytojui. O „Trubadūro“ Leonora yra pats aukščiausias profesinis pilotažas, kurį Sandra demonstruoja su kaupu. Tai - lyg parodomasis lėktuvo skrydis su sudėtingiausiomis salto kilpomis, kuris jai nesudaro jokių problemų, o žiūrovui suteikia didžiausią malonumą.“
– Pokalbį su pačia Sandra ir pradėjome nuo solistės patirčių svetur, – ko gi pavyko pasisemti dirbant Vokietijoje?
– Visų pirma pajutau įvairenybę. Būtent to man trūko Lietuvoje. Nuo 2013 iki 2015-ųjų buvau nuolatinė Eseno trupės narė, o nuo 2015 – kviestinė. Per tą laiką sukūriau apie 11 rolių. Tai – iš tiesų didelis skaičius, tačiau jis rodo ir puikų, turiningą darbą, juk žmogus yra gyvas tada, kai daro tai, ką myli ir jaučiasi reikalingas. Tiesą sakant, tos įvairenybės buvo tiek, jog kai ko net teko atsisakyti. Per tą laiką dalyvavau „Ernani“, „Luizos Miler“, „Trubadūro“, „Turandot“, „Jenufos“, „Rusalkos“, „Mefistofelio“ ir dar daugelyje kitų pastatymų. Tai – didžiulis psichologinės ir profesinės patirties papildymas, reikalaujantis ypatingo balanso bei ištvermės.
aip įgavau ir daugiau pasitikėjimo savimi. Juk anksčiau labai daug laiko praleisdavau namuose, labai norėjau „naujų vėjų“. Džiaugiuosi, jog gavau galimybę, ne tik atsiduoti savo profesijai, bet ir skirti daug laiko sau, pokalbiams su savimi. Žinoma, jog pasijausdavau ir vieniša, palikusi šeimą namuose. Ir visgi tai buvo puikus laikas, – juk neišvažiavau kur nors braškių rinkti, o dirbau savo mylimą darbą ir jaučiausi reikalinga.
Apskritai judėjimas, pasikeitimai yra labai svarbu, juk ir upelis yra švarus dėl to, jog nuolatos teka... to reikia ir žmogui.
– Ką iš šio laiko vertinate labiausiai?
– Laisvę. Šis išvažiavimas man buvo lyg pabėgimas iš urvo. Jaučiu, jog esu mažiau susikausčiusi. Taip pat man labai patiko vokiečių pareigingumas ir punktualumas. O jie patys iš tiesų yra labai geri ir šilti žmonės, nuoširdūs. Jie nemylės ir neplos tau už tai, jog esi išreklamuotas, jie pasirinks ir įvertins patys, - taip kiekvienas čia gauna individualų ir sąžiningą įvertinimą.
Išvykti buvo labai sunku, juk svetur vėl tampi lyg mažu vaiku, kuriam viskas nauja ir kuris nieko aplink nepažįsta. Džiugu, jog tarp kolegų buvo ir pažįstamų – Almas Švilpa, Ieva Prudnikovaitė, - jie man padėjo išvengti bendravimo ilgesio. Su laiku atsirado ir kitų žmonių, tačiau seni pažįstami buvo tikras ramstis.
– Ar pastebėjote, jog grįžus į Lietuvą kas nors pasikeitė?
– Iš vyro pradėjau išgirsti žodžius „Ačiū, kad esi“. Jis iš tiesų pradėjo visai kitaip vertinti tai, ką aš nuveikdavau namuose. Laiką ir jėgas, kurias, šalia savo darbo skirdavau buičiai, - tik man išvykus jis suprato to vertę. Apskritai tokie atotrūkiai – labai sveika, jie leidžia įvertinti ir patikrinti daug dalykų, sustiprinti šeimą.
– Ar pasiilgote Vilnius City Operos Leonoros?
– O taip! Man be galo patiko scenoje dirbti su Sergėjumi Poliakovu, labai tikiuosi, kad bendrausime ir šį kartą. Grįžti pas G. Rinkevičių ir D. Ibelhauptaitę man visuomet labai smagu, - juk jie mane ir išaugino, esu jiems labai dėkinga.
Na, o Leonoros partija yra iš tiesų nelengva. Juk „Trūbadūras“ – tikra drama, kurioje labai daug spalvų ir įvykių. Be to ji – jauna mergina, pašėlusi, energinga, o aš jau kiek vyresnė (juokiasi), tad nemažai jėgų kainuoja ir jos portreto „tapyba“.
Man apskritai labai patinka vėlyvasis Verdis. Iš paskutiniu metu dainuotų operų man labai įstrigo „Luiza Miler“, iš tiesų norėčiau dar kada pakartoti šią patirtį. Na, bet kiekviena opera turi savo žavesio ir kas kartą ruošiant naują partiją tu įsimyli vis kitą muziką. Kai dainuosiu Pučinį, - vėl mylėsiu jo muziką. Aš tiesiog myliu muziką ir tiek!
– Apie kokius vaidmenis dar svajojate?
– Konkrečios svajonės dar neturiu. Aš tik noriu dainuoti, nes tik dainuodama aš jaučiu didelį malonumą ir galiu dėkoti tik Dievui, už tokį likimą, kuris man leidžia darbe mėgautis mylimiausiu hobiu. Anksčiau norėjau sudainuoti Baterflai, tada Turandot, Liu, ir sudainavau. Ir noriu dar dainuoti ir niekada nesustoti!
G. Verdi „Trubadūras“ Vilniaus kongresų rūmuose spalio 5-9 d.
