„Nemanau, kad galima išskirti knygų „penketuką“ ar „dešimtuką“, kuris nekistų iki pat mirties. Man vertingiausios ne tos knygos, kurios pasižymi nekvestionuojama objektyvia kokybe, o tos, kurios kalba konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku. Išskirsiu kelis kūrinius, kurių poveikis dėl jas skaitant susiklosčiusių aplinkybių man buvo milžiniškas ir kurias mielai rekomenduočiau kitiems. Rekomenduočiau perskaityti dar kartą, nes neabejoju, kad šias knygas visi jau yra skaitę.

William Shakespeare, Hamletas

Daugybė žmonių skaito „Hamletą“ dėl garsiojo Danijos princo monologo „būti ar nebūti“. Jo legenda tokia stipri, kad dažnam skaitytojui ar teatro žiūrovui, matyt, atrodo, kad po „būti ar nebūti“ viskas jau yra pasibaigę, taigi belieka nuobodžiai ištempti iki pjesės pabaigos… Tačiau man svarbiausi šios pjesės žodžiai – išdavysčių ir mirčių mėsmalę perėjusio Hamleto priešmirtinė ištarmė „toliau – tyla“ (angl. the rest is silence). Jei reikėtų rinkti intensyviausius visos literatūros žodžius, neabejodamas pasirinkčiau šią Hamleto frazę – tai paties gyvenimo reziumė, kurią galėtų ištarti kiekvienas, pasitinkantis mirtį.

William Shakespeare, Hamletas

Franz Kafka, Pilis

Dauguma atiduoda laurus F. Kafkos „Procesui“, o aš renkuosi „Pilį“. Nesu skaitęs kitos tokios knygos, kur būtų taip susipynę nežinomybės paslaptis ir nusivylimas nežinomybe.

Franz Kafka, Pilis

Samuel Beckett, Belaukiant Godo

Įsivaizduoju neviltį tų, kurie skaitydami šį S. Becketto kūrinį laukė Godo ir jautė kylantį pyktį, kad Godo taip ir neatėjo. Bet „Belaukiant Godo“ ne pasakoja istoriją, o dekonstruoja bet kokį skaitytojo protą, linkusį visur įžvelgti aiškias ir paprastas istorijas. Skaitant šią pjesę, sąmonė „pakimba“ taip pat, kaip ir skaitant krikščioniškas Jėzaus ištarmes, dzeno koanus ar sufijų pasakojimus. „Pakibusią“ sąmonę, panašiai kaip ir kompiuterį, būtina perkrauti. O pasinaudojus perkrovimo pauze, galima ir kai ką suprasti apie skaitymą ar, galų gale, pačią sąmonę.

Belaukiant Godo

Julijo Cortázar, Žaidžiame klases

Knygos pradžioje J. Cortázaras pasiūlo dvi skyrių eiliškumo sekas. Skaitydamas abiem būdais, supratau, kiek skaitydamas knygas pražiūrėdavau, koncentruodamasis vien į pasakojimo liniją. Nelinijinis skaitymo būdas išlaisvina praeitį, dabartį, ateitį – nebesvarbu, kada kas įvyko, svarbu vien „kaip“. Kada praeitis, dabartis ir ateitis bėga ne vena paskui kitą, o kartu, sukuriamas specifinis nostalgiškas pasaulis, kuriame viskas dar tik laukia, bet kartu viskas jau ir prarasta.

Julijo Cortazar, Žaidžiame klases

Milan Kundera, Nepakeliama būties lengvybė

Vienas itin retų pavyzdžių, kai kūrinio pavadinimas visiškai į kitą lygmenį pakelia ir patį kūrinį. Tai net ne pavadinimas, o vartai į pasaulį, kuriame viskas paženklinta nepakeliamo lengvumo tragizmo kodu.“

Milan Kundera, Nepakeliama būties lengvybė

Visas knygas galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Rubrika „Aš skaiTAU“ – bendras Nacionalinės bibliotekos ir portalo DELFI projektas. Kviečiame grįžti prie knygos ir dalytis literatūros atradimais.

Lietuvos nacionalinės bibliotekos logotipas