„Sniego karalienės“ nuotykiai Bolonijoje

Iliustruoti šią knygą man pasiūlė žymus šveicarų iliustratorius Etienne’as Delessert’as ir dizainerė Rita Marshall 1983 m. Tada buvo rengiama 20 knygų serija, pavadinta „Kartą seniai seniai…“ Pakviesta 20 garsių iliustratorių, pavyzdžiui, Roland’as Toporas, Marshalas Arismanas, Heinzas Edelmannas, George Lemoine, Sarah Moon ir kt.

Labai apsidžiaugiau, gavęs tokį darbą, piešiau ant pilko popieriaus spalvotais pieštukais, kai kur akcentams panaudodamas temperą, akvarelę. Sukurtos iliustracijos buvo priimtos be jokių pastabų, be pakeitimų. Išleista 1984 m. Leidėjai – Grasset & Fasquelle, Paris, Editions 24 Heures Lausanne prancūzų kalba, Creative Education inc. JAV – anglų kalba, 1986 m. Madrido Ediciones Generales Anaya – ispanų kalba.

Sunerimęs vartau knygą – joje mano darbai. Nei verkti, nei juoktis. Kodėl ispanų leidėjas taip pasielgė, pažeisdamas autoriaus teises? Prabėgo 30 metų nuo to įvykio, bet vis tiek norėčiau tam reiškiniui rasti atitinkamą paaiškinimą.

Na, ir ištiko šokas! Gavęs autorinį egzempliorių, žiūriu, kad ispaniškame leidinyje ant viršelio ne mano darbas, nors parašyta La Reina de las Nieves, Andersen ilustrado par Stasys Eidrigevicius. Sunerimęs vartau knygą – joje mano darbai. Nei verkti, nei juoktis. Kodėl ispanų leidėjas taip pasielgė, pažeisdamas autoriaus teises? Prabėgo 30 metų nuo to įvykio, bet vis tiek norėčiau tam reiškiniui rasti atitinkamą paaiškinimą.

Mano sukurtame viršelyje Gerda išnyra iš tamsaus fono, apsikabinusi elnio kaklą joja, ieškodama Kajaus. Ispaniškame viršelyje saldus, ne mano stiliaus piešinys – danguje spindi sniego karalienės sexy veidas, jos plaukai vingiuoja lyg sniego plaštakės, pilis, pusnynai, pirmame plane – Gerda, pilies pusėn bėga Kajus. Viskas paviršutiniška, banalu.

S. Eidrigevičiaus knygos viršeliai

Išvada tokia – ko gero, leidėjas nusprendė, kad mano viršelis nekomercialus. Tai užsakė anoniminiam dailininkui kičinį paveiksliuką. Šis faktas jau daug metų neduoda man ramybės. Argi leidėjas gali šitaip savivaliauti? Juo labiau kad ir kita ispanų leidykla – Ediciones Rato Perez (Vigo) uždėjo ne mano piešinį ant „Sniego karalienės“… Džiaugiuosi, kad dabar atsirado proga apie tai parašyti, bet liūdna, kad Ispanijos bibliotekose tos knygos skaitytojai ir toliau bus klaidinami, nes jie juk nežino, kad knygų, kurias iliustravau, viršeliuose net dvi leidyklos įdėjo ne mano kūrinį…

Kitas nuotykis daug mielesnis. Mano eilinė viešnagė Japonijoje, atidaroma paroda, prieina japonė ir prašo autografo. Ant ko? Jos rankose „Sniego karalienė“ japonų kalba. Nustebęs žiūriu – 1992 m. išleido Nishimura. Po specialaus kreipimosi autorinį egzempliorių gavau 2014-aisiais, t. y. praėjus 22 metams nuo knygos pasirodymo Japonijoje.

Artėjant Bolonijos knygų mugei, gavau jos direktoriaus laišką, kviečiantį atvykti į atidarymą. Paklausiau sūnaus, važiuoti ar ne. „Ar tau dar mažai tų kelionių?“ – atsakė klausimu į klausimą. Tie skrydžiai ir viešbučiai vis dėlto vargina.

Artėjant Bolonijos knygų mugei, gavau jos direktoriaus laišką, kviečiantį atvykti į atidarymą. Paklausiau sūnaus, važiuoti ar ne. „Ar tau dar mažai tų kelionių?“ – atsakė klausimu į klausimą. Tie skrydžiai ir viešbučiai vis dėlto vargina.

Bolonijos mugėje viešėjusi Sigutė Chlebinskaitė siuntė fotografijas iš iliustracijų ekspozicijos. Parašė, kad man skirtą parodos katalogą ji paėmė ir kada nors perduos. Taigi, katalogas Artists and masterpieces of illustration per Vilnių pagaliau atkeliavo iki manęs. Įžanginių tekstų net keletas – Paolos Vasalli, Etienne’o Delessert’o, Leonardo S. Marcuso, Kioko Matsuokos. Aprėpti penki dešimtmečiai, kiekvieną reprezentuoja po dešimt dailininkų. Manoji „Sniego karalienė“ priklauso antram dešimtmečiui (1977–1986), netoliese Roberto Innocentis, Lisbeth Zwerger, Klausas Ensikatas…

Ar yra dar kas nors iš Lietuvos? Be manęs, daugiau nė vieno. Iš Lenkijos irgi nieko. Nerandu nei latvių, nei estų. 50-mečio puotoje daugiausia amerikiečių, prancūzų ir italų.

Paklaustas, ar nesigailiu, kad šiemet nenuvykau į Boloniją, atsakyčiau taip: jei būčiau žinojęs, kad atstovauju šiauriniams Europos kraštams, būčiau dėjęs visas pastangas.

Naujas netikėtumas. Žinau, kad paroda keliaujanti, todėl internete ieškau informacijos, kur ji vyksta. Ir ką gi – „50 iliustratorių. 1967–2016“ jau viešėjo Vroclave. Žinoma, pakvietimo į ją negavau. Ak, ta šaltoji „Sniego karalienė“…

Keliais brūkšniais apie Venecijos architektūros bienalę

Lyg ir turiu šiokį tokį ryšį su meno žmonėmis, bet apie architektūros bienalės Venecijoje atidarymą sužinojau, tik pamatęs reportažą LRT Panoramoje. Net aiktelėjau! Jau? Kadangi pernai rašiau apie meno bienalę, tai panorau žvilgtelėti, kaip nacionaliniuose paviljonuose ta pati erdvė pamečiui tarnauja tai dailei, tai architektūrai.

Kadangi pernai rašiau apie meno bienalę, tai panorau žvilgtelėti, kaip nacionaliniuose paviljonuose ta pati erdvė pamečiui tarnauja tai dailei, tai architektūrai.

Perku trijų dienų bilietą City Pass Venecia Unica, kad laiveliu pasiekčiau Giardini. Pernai kainavo 30, šiemet – 40 eurų. Vadinasi, pažanga.

Bienalės soduose, iškart po dešinei, – Šveicarijos paviljonas. Pernai čia tyvuliavo abejotinos paskirties tvenkinėlis, o šiemet stūkso balta skulptūra-pastatas, primenantis kalną. Nusiavus batus, galima į jį įlįsti tartum į urvą. Reginys įspūdingas. Autorius – žymus architektas Christianas Kerezas.

Prieš daug metų jis laimėjo tarptautinį konkursą ir turėjo projektuoti Varšuvos modernaus meno muziejų. Buvau net pačiame rezultatų paskelbimo renginyje. Kerezo projektas man tada pasirodė tradicinė klasikinė dėžė šalia griozdiškų Kultūros ir mokslo rūmų. Nuomonės buvo skirtingos.

Kerezo projektas man tada pasirodė tradicinė klasikinė dėžė šalia griozdiškų Kultūros ir mokslo rūmų.

Varšuvos miestas paprašė architektą pakeisti projektą taip, kad po vienu stogu tilptų ne tik muziejus, bet ir teatras. Laikas bėgo, valdžia ginčijosi su Kerezu, kol jo projektas buvo anuliuotas… Ir štai Venecijoje matau visišką priešingybę – laisva forma, lyg ką tik atkimštas šampano butelis, iš kurio į visas puses trykšta balti purslai. Netikėta, paprasta, įspūdinga. Tas kūrinys tiktų ir meno bienalei. Šiuo pavyzdžiu galėčiau ir baigti rašinį apie Architektūros bienalę. Na, bet kadangi čia jau esame, užsukime ir į kitus paviljonus.

Rusija siūlo iš naujo pažvelgti į sovietmečio simbolius – žvaigždę, pjautuvą ir kūjį, patoso pritvinkusias skulptūras ir pastatus... Tiesiog Maskvos Выставка достижений народного хозяйства (ВДНХ).

Šveicarijos paviljonas. Christianas Kerezas

Vokietija nemokamai siūlo WI FI, taigi, sėdu į kėdę ir peržvelgiu elektroninį paštą. Išsiunčiu sveikinimus.

Kanados paviljonas užbarikaduotas maišais su žeme. Šalia sukiojasi jaunuolis, pasirengęs paaiškinti, kas čia darosi, – siūlo atsiklaupti ant žemės, pasilenkti, lyg norėtum pabučiuoti žemę, panašiai kaip daro popiežius. Tik vietoj bučinio reikia pro skylutę žiūrėti į žemės gelmes – ten įmontuotas filmas. Keliuose pajutęs skausmą, atsistoju ir einu toliau.

Anglijos paviljone pernai bėgiojo pusė nuogos moters su cigarete užpakalyje, o šiemet lankytojus pasitinka didelės angliškos durys – lyg simboliška skulptūra, interjere sustatytos lovos, siūloma atsigulti…Tikrai. Bet, kad dar nesu pavargęs…

Anglijos paviljone pernai bėgiojo pusė nuogos moters su cigarete užpakalyje, o šiemet lankytojus pasitinka didelės angliškos durys – lyg simboliška skulptūra, interjere sustatytos lovos, siūloma atsigulti…Tikrai. Bet, kad dar nesu pavargęs…

Prancūzija pernai demonstravo išrautą medį, tartum laukiantį, kol bus persodintas, o šiemet pro durų slenkstį teka tirpstantis asfaltas.

Australijos paviljone įrengtas baseinas, tvyro relaksacinė nuotaika. Įsitaisyk ir lauk, kol ateis masažuotoja…

Rumunijos paviljonas

Austrijos paviljonas tuščias kaip ir pernai, tik salės centre sukrautos fotoplakatų šūsnys, gali imti jų, kiek nori. Kas tuose plakatuose? Kažkoks banalios kasdienybės fiksavimas. Imti ar neimti? Plakatai dideli, kaip čia juos nešiosiuosi, neimu nė vieno…

Lenkija tiek pernai rodė, tiek šiemet rodo filmus. Jei turi laiko ir kantrybės, tai žiūrėk, kaip klojama plyta prie plytos, gal pramoksi statyti namus.

Rumunija demonstruoja lėlių teatrą. Lėlės medinės, juda. Klausiu, koks čia ryšys su architektūra, atsakymas miglotas – erdvė…

Klausiu, kur eksponatai iš Lietuvos? Sako, čia, žinote, visos trys šalys sumaišytos. Aha – paaiškinimai mažomis raidelėmis prietamsyje. Dauguma eksponatų pateikti ant pakopų, kylančių į palubę, hm, tegul kopia sportuoti nusiteikusieji. Pastoviniavęs einu prie malkų krūvos, suverstos salės centre. Net neieškojau užrašo, kas jos autorius. Dairausi, bet krosnies nematyti, o gaila, būtų galima kepti lietuvišką duoną ir vaišinti plūstančius svečius.

Jei kas manęs paklaustų, ar buvau Lietuvos paviljone, atsakyčiau: ir taip, ir ne. Mat Lietuva, Latvija ir Estija kartu įsikūrusios sporto salėje. Ką jos ten daro, tos trys sesės, gal krepšinį žaidžia?

Plaukdamas laiveliu, išvydau didžiulį plakatą THE BALTIC PAVILION – ESTONIA, LATVIA AND LITHUANIA su strėle. Einu pagal strėlės nuorodą. Už stalo sėdi keletas besišypsančių jaunuolių, klausiu, ar čia yra kalbančių lietuviškai? Pasirodo, yra. Sveikinuosi. Jaunas aukštas vaikinas įteikia savo vizitinę kortelę – Jonas G. Žukauskas, kokuratorius. Parodo pluoštą leidinių, lietuvaitė paaiškina: tuos katalogus parduodame. Sėkmės, mano krepšys jau ir taip sunkus.

Baltijos paviljonas

Klausiu, kur eksponatai iš Lietuvos? Sako, čia, žinote, visos trys šalys sumaišytos. Aha – paaiškinimai mažomis raidelėmis prietamsyje. Dauguma eksponatų pateikti ant pakopų, kylančių į palubę, hm, tegul kopia sportuoti nusiteikusieji. Pastoviniavęs einu prie malkų krūvos, suverstos salės centre. Net neieškojau užrašo, kas jos autorius. Dairausi, bet krosnies nematyti, o gaila, būtų galima kepti lietuvišką duoną ir vaišinti plūstančius svečius.

Kituose paviljonuose šimtai pastatų maketų, projektų iš medžio, stiklo, kartono. Reikia tik turėti laiko ir noro į tai gilintis.

Palazzo Grassi veikia tapytojo Sigmaro Polke's retrospektyvinė paroda. Jo pasaulis man gana artimas. Tapydamas didelio formato darbus jaučiasi visiškai laisvas, papylė dažų, patėškė spalvų, ekspresija – ko daugiau reikia.

Palazzo Grassi veikia tapytojo Sigmaro Polke's retrospektyvinė paroda. Jo pasaulis man gana artimas. Tapydamas didelio formato darbus jaučiasi visiškai laisvas, papylė dažų, patėškė spalvų, ekspresija – ko daugiau reikia. Radau ir ciklą pasakų motyvais – darbai ant skaidrios medžiagos, galima į juos žiūrėti iš dviejų pusių. Palazzo Grassi – didelis pastatas, bet po parodą vaikščiojau beveik vienas, prižiūrėtojams sakydamas bon giorno.

Punta della Dogana – tarptautinė šiuolaikinio meno paroda „Kabinimas“ (Accrochage). Kaip visada čia mane stebina stropi darbų atranka ir jų eksponavimas. Profesionalumo viršūnė.

Fundacione Berengo rūmuose pristatoma garsi architektė Zaha Hadid. Visų pirma žaviuosi pačiais rūmais, puošni jų ornamentika, prabanga yra tarytum kontrastas baltiems Hadid pastatų maketams. Architektūros bienalė ir paroda veiks iki lapkričio 27 dienos.