Palyginimas anaiptol ne metaforiškas, o grįstas iškalbingais faktais: simfoninė muzika nuolat skambėjo šių Žemaitijos švietėjų dvaruose kaip neatsiejamas aristokratiškos kasdienybės elementas. XIX amžiaus antroje pusėje broliams buvo lemta į neįprastas aukštumas iškelti Žemaitijos orkestrų kultūrą.

Įveikusi laiko negandas, kraštiečių ir valstybės kultūrininkų pastangomis muzika Rietave ir Plungėje skamba vėl, kasmet atgimdama per M. Oginskio festivalį, išeidama į „M. K. Oginskio Polonezų kelią“.

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus
Foto: ROKIM archyvo nuotr.

Pėsčiomis iš Kauno į Rietavą

1872-aisiais būdamas dvidešimt ketverių Irenėjaus Oginskio vyresnis sūnus B. Oginskis (1848–1909) Rietave atidarė pirmąją profesionalią šešiametę muzikos mokyklą. Po devynerių metų buvo suburtas 60 narių simfoninis orkestras. Dvare pirmą kartą atlikta Piotro Čaikovskio uvertiūra „1812 metai“, itin dažnai skambėjo Bogdano senelio Mykolo Kleopo Oginskio polonezai. Rietavo orkestrui vadovavo Jozefas Mašekas.

Bogdanas Oginskis
Foto: ROKIM archyvo nuotr.

Per trisdešimt su viršum metų mokykla išugdė visą virtinę garsių muzikantų, muzikologų, kompozitorių, tapo svarbiu inteligentijos židiniu. „Čia mokėsi ir kompozitoriaus prof. Giedriaus Kuprevičiaus senelis Ričardas Lechavičius, pėsčiomis atkeliavęs iš Kauno. Vėliau jis tapo puikiu karinio orkestro kapelmeisteriu, Kauno muzikinio teatro altininku“, – atskleidė DELFI kalbintas Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.

Vytas Rutkauskas
Foto: Asm. arch nuotr.

Dalis orkestro narių po globėjo B. Oginskio mirties emigravo į JAV, ten subūrė garsų lietuvių išeivių orkestrą „Lietuva Band Chicago“. Atsikūrus Lietuvai, kai kurie grįžo į Tėvynę ir įsiliejo į Kauno muzikinio teatro orkestrą, sudarė jo branduolį.

Muzikologė Laima Kiauleikytė, ištyrinėjusi Rietavo ir Plungės orkestrų istoriją, primena, kad XIX amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje, dažniausia rugsėjį per Mykolinių atlaidus, imti rengti jungtiniai orkestrų koncertai. Tokio orkestro sąstatas atlikėjų skaičiumi nenusileido Richardo Wagnerio orkestrui – jame griežė 120-130 muzikantų.

Oginskiai vaikėsi naujovių

1882 metais Oginskių iniciatyva buvo nutiestas pirmasis telefoninis ryšys. Linija sujungė Rietavą, Plungę ir Kretingą, Oginskių ir grafų Tiškevičių dvarus. Nuo telefono išradimo, kurio autorius Alexanderis Grahamas Bellas, buvo praėję vos septyneri metai.

Kitas su Oginskiais siejamas, tiesiog enciklopedinis įvykis pažymėtas 1892 metų balandžio 17-osios data. Velykų rytmetį pilnutėlėje Rietavo bažnyčioje elektra įžiebė šimto lempučių sietyną, vadinamąjį didįjį žerandelį. Pradėjo veikti pirma viešoji jėgainė. Nuo tos dienos, kai Niujorko „Metropolitan Opera“ rūmuose pirmą kartą įsiplieskė elektriniai šviestuvai, buvo praėję vos dešimt metų.

Rietavo bažnyčios sietynas
Foto: V. Rutkausko nuotr.

„Tiesiog stebina, kaip Oginskiai anais laikais sugebėjo sekti pasaulio technikos, kultūros, mokslo naujoves ir diegė jas, atrodytų, tokioje periferijoje, – kalbėjo V. Rutkauskas. – Kitas dalykas, kaip tai buvo interpretuojama. Aišku, sovietmečiu buvo drabstomasi purvu, Oginskiai ir kraugeriais vadinti, ir savo prabanga, esą, puikavosi. Tačiau galima ir šviesesnę prasmę įžvelgti: kunigaikščiai įsitikino, kad ginkluotu priešinimusi valstybės neatkursi. Tado Kosciuškos sukilimas nušlavė visus giminės turtus, po 1830-ųjų sukilimo Lietuva prarado universitetą, o 1863-ieji dar kartą smogė visuomenės elitui. Matyt, broliai vieni pirmųjų suprato, kad reikia pradėti nuo socialinių pertvarkų, vidurinio sluoksnio formavimo, baudžiauninkų išlaisvinimo.“

Plungės dvaro muzikantas J. Petkūnas
Foto: Žemaičių dailės muziejaus archyvo nuotr.

M. Oginskis plėtė giminės valdas

Tėvo I. Oginskio mirtis galėjo įžiebti brolių ginčus dėl Rietavo dvaro. Tačiau įvyksta priešingai – valdos plečiamos. Kurį laiką glaudęsis pas vyresnįjį brolį, 1873 metais M. Oginskis (1849–1902) iš grafo Platono Zubovo nupirko Plungės dvarą, miestelį, keletą palivarkų.

DELFI kalbintas Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas teigė iki šiol svarstąs, kodėl po tėvo mirties paveldėjęs Zalesės dvarą (Ašmenos pavietas, dab. Baltarusija) M. Oginskis jį pardavė ir kėlėsi į Žemaitiją. „Gal nujautė valstybinį, politinį virsmą ir nusprendė glaustis arčiau brolio? O gal jam labai patiko čionykštė aplinka? Gal Zalesės nepuoselėjo, nes ten buvo labiau „ūkinis“ dvaras, o jam norėjosi reprezentacinių rūmų. Motyvai lieka neaiškūs“, – sakė A. Bakanauskas.

Alvidas Bakanauskas
Foto: Žemaičių dailės muziejaus archyvo nuotr.

Senieji Plungės dvaro rūmai buvo neišvaizdūs, todėl stebėtinai greitai – per septynerius, aštuonerius metus – M. Oginskis pasistatė naujus. Pradėjo kurti naują dvaro ansamblį, tvarkyti parką. Kunigaikštis turėjo sukaupęs turtingas meno kūrinių, archeologinių radinių, medžioklės trofėjų ir knygų kolekcijas. Plungės kunigaikščių Oginskių šeimos muziejus garsėjo ir Žemaitijoje, ir visoje Lietuvoje.

Dvaro patarnautojai Plungės parke
Foto: Žemaičių dailės muziejaus archyvo nuotr.

Plungė pradėjo Čiurlionį

Įsigijęs Plungę, tais pačiais metais M. Oginskis atidarė dvaro orkestro mokyklą. Ji profesionaliai rengė pučiamųjų, styginių instrumentų ir simfoninės muzikos atlikėjus. Auklėtiniai gaudavo stipendiją, maistą, uniformą, naudojosi kunigaikščio nupirktais brangiais instrumentais, turtinga rūmų natoteka. Orkestras keliaudavo koncertuoti į Rietavą, Palangą, Rygą, lankėsi net Sankt Peterburge.

Mykolas Oginskis
Foto: Žemaičių dailės muziejaus archyvo nuotr.

Jei ne Plungės muzikos mokykla, vargu ar Lietuva dabar didžiuotųsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genijumi. Būsimasis kompozitorius pirmą kartą į Plungę atvažiavo kartu su Druskininkuose besigydžiusiu M. Oginskiu. Ir greitai įsiliejo į orkestrantų gretas.

Kunigaikščio palankumas jaunam ir po truputį komponuojančiam muzikantui augo kasmet. 1892-aisiais, skyręs stipendiją, M. Oginskis išsiuntė M. K. Čiurlionį mokytis į Varšuvą.

Dvariškiai Plungės parke
Foto: Žemaičių dailės muziejaus archyvo nuotr.

Pabūgo rusiškos pirties Palangoje

Broliai Oginskiai, tęsdami tėvo pradėtą darbą, veisė žemaitukus. Išgelbėjo šią žirgų veislę nuo išnykimo. M. Oginskis rengė žemės ūkio parodas, visaip skatino žemdirbių darbštumą, steigė net apdovanojimus. Įkūrė lietuvių kalbos mokytojų daraktorių mokyklą. Tiesa, ji veikė vos dešimt dienų – spaudos draudimo metais caro valdžia lietuvybės židinį tuoj pat uždarė. M. Oginskio žmona Marija Skuzewska-Oginskienė buvo įkūrusi vaikų prieglaudą, kurioje globoti pamestinukai iš visos Žemaitijos.

Marija Oginskienė
Foto: Žemaičių dailės muziejaus archyvo nuotr.

M. Oginskis mecenavo Plungės bažnyčios projektą. Leidimą išsirūpino iš paties caro, nes statyti katalikiškas bažnyčias tuo metu drausta. Važiavo ir į Romą, kad gautų Šv. Tėvo sutikimą.

M. Oginskio dvaro rūmai Plungėje
Foto: M. Kluso nuotr.

Kunigaikštis parėmė pirmąjį lietuvišką spektaklį Keturakio „Amerika pirtyje“, kuris buvo rodytas Palangoje. „Likę aprašymų, kaip susirinkusieji į spektaklį laukė atvykstant M. Oginskio. Mat be jo nedrįso vaidinti lietuvių kalba“, – pasakojo A. Bakanauskas.

M. Oginskio dvaras rėmė lietuvybę, palaikė ir žemaitiškas aspiracijas. Kunigaikštis pats kalbėjo tarmiškai, žemaitiškai. „Jo rūmų patarnautojas vilkėjo tik tautiniais drabužiais. Tai gerokai nustebino ir patį carą, ir kitus reikšmingus užsienio svečius“, – teigė Žemaičių dailės muziejaus vadovas.

Juozas Domarkas
Foto: M. Kluso nuotr.

Kur tik beplėtė savo valdas Oginskiai, tuoj atsiskleisdavo jų švietėjiškas fenomenas: steigtos muzikos mokyklos, skatinta ir globota lietuviška raštija. „Kartais koktu klausytis kai kurių „vaikštinėjančių“ radijo korespondentų, kurie Oginskius pavadina lenkomanais, krašto lenkintojais. Žmogeli, norisi pasakyti tokiam, pasižiūrėk į archyvus – Oginskiai globojo knygnešius, lietuvišką žodį. Tada visai kitaip suvoksi šių didikų svarbą lietuviškos savimonės išlikimui“, – Plungės kolegai antrino V. Rutkauskas.

Giminės šaka nudžiuvo

Rietavo dvare Oginskių epocha truko 146 metus, jį valdė penkios didikų giminės kartos. Nesulaukęs palikuonių, Bogdanas mirė 1909-aisiais po sunkios psichinės ligos. Brolis, taip pat neturėjęs vaikų, jau buvo išėjęs prieš septynerius metus. Netekę globėjo, Plungės orkestrantai išsibėgiojo kas kur.

Freska. Kunigaikščių Oginskių giminės genealoginis medis (dail. J. Vosylius)
Foto: V. Rutkausko nuotr.

Rietavo ir Plungės dvarams irgi teko nevienodas likimas. Pirmojo pasaulinio karo metais traukdamiesi vokiečiai Rietavo dvarą be gailesčio išniekino. Varinis stogas buvo nuplėštas, skarda panaudota šoviniams. Rūmai keletą metų stovėjo apleisti be stogo... Tarpukariu pastatų šeimininkas juos beveik visiškai nugriovė.

Rietavo muziejininkas V. Rutkauskas džiaugėsi, kad išliko bent M. Oginskio dvaras Plungėje, pavyko išsaugoti ir didžiąją dalį meno kolekcijos. „Džiaugiamės kaimynų plungiškių darbais restauruojant dvaro rūmus, parką. Taip pat ir muzikinės orkestrinės dvarų tradicijos puoselėjimu. Kaip čia nepaminėsi brolių Domarkų ir kitų Žemaitijos ir Lietuvos inteligentų indėlio“, – pabrėžė V. Rutkauskas.

DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiama svarbiausių meninių įvykių apžvalga, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.

Foto: Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF