Parašęs knygą Kauno miesto garbės pilietei, dabar rašytojas pristato kitą savo kūrinį, skirtą Nacionalinės premijos laureatams.

‒ Rašytojas, žurnalistas, meno renginių organizatorius, vadybininkas – kuri sritis jums yra artimiausia?

‒ Rašytojo ir žurnalisto. Mano žurnalistinė karjera prasidėjo 1992 metais dienraštyje „Kauno laikas“. Vėliau dirbau ne viename dienraštyje ir savaitraštyje. Dabar rašau mažai – vos keletą publikacijų per ketvirtį. Planuose – naujas internetinis portalas ne tik užsienio lietuviams.

Man įdomiausias interviu žanras. Kai tekste daugiau kalbinamo žmogaus, o ne autoriaus. Keista skaityti kolegų interviu, kuriuose autorius aprašo savo išgyvenimus: kaip ėjo į pokalbį, koks oras buvo lauke, kaip per kavinės langą pamatė ateinantį pašnekovą, keli lapai nuo medžio nukrito, kiek kavos su pašnekovu išgėrė ir kt.

Meno renginių organizavimo taip pat neišsižadu: surengiu vieną kitą parodą ar susitikimą. Žinau, kad jų daugės. Tai – netolimos ateities planai.

‒ Iš kur kilo ir ką reiškia jūsų slapyvardis-pravardė – Geladuonis?

‒ Veronika Geladuonytė buvo mano močiutė. Kai ji ištekėjo už senelio Stanislovo Sabaliausko, ši graži pavardė išnyko. Prieš kokį dešimtmetį viename savaitraštyje pasirašiau šiuo slapyvardžiu. Jis daug kam patiko. Sabaliauskų itin daug, o Geladuonis – tik vienas pasaulyje. (Juokiasi.)

Tai – endeminė pavardė, gyvavusi tik Radviliškio krašte, mokslininkai jos nėra tyrinėję, todėl tiksli reikšmė nežinoma.

‒ Nuo 2012 metų gyvenate Airijoje. Bet tuo pačiu Lietuvoje pastaraisiais metais išleidote 2 knygas: jos buvo pamėgtos skaitytojų ir apdovanotos. Kokia yra jūsų kasdienybė Airijoje? Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

‒ Į Airiją išvažiavau, norėdamas kūrybinės ramybės, kurios nejaučiau Lietuvoje. Įsivaizduokite: vienu metu dirbau 2 darbuose, intensyviai rašiau į periodinius leidinius ir studijavau meno vadybą.
Be to, tada dar kūriau knygą Kauno miesto garbės pilietei, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei Rūtai Staliliūnaitei.

Ketinau Airijoje būti porą mėnesių, todėl Lietuvoje darbdavys suteikė 3 mėnesių nemokamas atostogas, bet jų neužteko.

Knyga R.Staliliūnaitei išėjo 2014 m., skaitytojams ji patiko. Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija jai skyrė Vytauto Gedgaudo premiją.

Po knygos išėjimo toliau darbavausi Airijoje, internetinėje parduotuvėje. Laiko užteko ir kitiems kūrybiniams sumanymams, pradėjau mąstyti apie dar vieną knygą „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais“. Dėl jos keletą kartų skridau į Lietuvą, susitikau su pašnekovais.

„Pokalbiai“ išėjo 2015 metais. Šiemet Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija ją įvertino prestižiškiausia žurnalistų sąjungos – dr. Vinco Kudirkos – premija. Man labai malonu, kad šia premija yra įvertinta ir „Savaitraščio Kaunui“ vyriausioji redaktorė Žilvinė Petrauskaitė.

Abi knygas apdovanojo ir Kauno miesto savivaldybė, įteikdama burmistro Jono Vileišio medalį, o Radviliškio rajono meras – ženklą „Už nuopelnus Radviliškio kraštui“.

Ką stengiuosi pamatyti Lietuvoje? Mane itin žavi teatras, todėl būdamas bet kurioje valstybėje stengiuosi pamatyti kuo daugiau spektaklių. Aplankau naujas ekspozicijas muziejuose ir, žinoma, nusiperku knygų.

Nuo pavasario esu Lietuvoje. Keliauju, rašau, susitinku su seniai matytais bičiuliais... Tikiuosi, kad čia liksiu ilgai. Kuriame pasaulio kampelyje bebūčiau, niekada nenutolstu nuo Kauno.

‒ Vienoje internetinėje knygų prekybos svetainėje, kurioje galima įsigyti jūsų knygų, visiškai išparduoti leidiniai, pažymėti „knyga su defektais“. Kaip manote, kodėl taip yra?

‒ Tos knygos daug pigesnės, jų yra vos keli vienetai, subraižytais ar įdrėkstais viršeliais. Kai kuriems skaitytojams nesvarbu, kad knygos viršelis pažeistas. Juk jie mielai skolinasi ir „nuskaitytas“ bibliotekų knygas.

‒ Jūsų širdyje ypatingą vietą užima teatras. Kaip prasidėjo ši „pažintis“?

‒ Vaikystėje ir paauglystėje lankiau dramos būrelius. Svajojau apie teatro studijas, bet dainininkas Valentinas Čepkus pasiūlė studijuoti vokalą Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Esu diplomuotas vokalistas.

Muzikiniame teatre, nors operetė ir žavi, niekada nenorėjau dirbti, todėl tapau žurnalistu. Ypatingą vietą mano širdyje užima Vilniaus mažasis ir Šiaulių dramos teatrai. Antrajame kelerius metus dirbau literatūrinės dalies vedėju, archyvaru. Šiaulių teatre sudariau ir išleidau knygą aktoriui Pranui Piaulokui ir „Šiaulių dramos teatras nuo 1931 m.“

Mielai žiūriu spektaklius Nacionaliniame Kauno dramos teatre, važiuoju į spektaklius Klaipėdoje ar Panevėžyje. Manau, ateis diena, kai išdrįsiu parašyti pjesę ir pasiūlyti ją teatrui.

S. Sabaliausko-Geladuonio knygos viršelis
Foto: S. Jankausko nuotr.

‒ Savo knygoje „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais“ kalbėjote apie šiandienos aktualijas ir amžinąsias vertybes. Įvardykite jas.

‒ Pagarba valstybei, kurioje gimei ir užaugai, kurioje gavai išsilavinimą. Meilė gimtajam kraštui, jo tradicijoms. Tėvynė yra motina, jei negražiai kalbi apie motiną, vadinasi, negerbi savęs. Išgirstumėte, ką daugelis emigrantų kalba apie Lietuvą! Bendravau su lenkų, latvių, ukrainiečių ir kitų tautybių išeiviais – niekas taip nedergia savo šalies kaip lietuviai.

Amžinoji vertybė – kultūra: šalies istorija, mokslas, religija, literatūra, verslas, menas ir sportas. Vertybė – autoritetai, į kuriuos galima lygiuotis. Pagarba kito nuomonei, pagarba suaugusiam žmogui. Dabar 5 metų vaikas turi savo nuomonę, gali „šokdinti“ padavėją, kad šis ne taip pateikė burgerį, o tėvai tuo didžiuojasi ir aprašo feisbuke. Vertybe tampa ir pirmasis vaiko kakutis, jis taip pat talpinamas socialiniuose tinkluose.

Dar viena didelė vertybė – savigarba. Kai komercinės televizijos rodo gyvenimo dugną, ar vertybėmis tampa siuvėjo, vadinančio save dizaineriu, suknelė. Kai vertybe tampa kokakola ar pokemonų kolekcija telefone. Nenuostabu, kad dingsta bet koks tikėjimas. Net žmogaus gyvybė nebelaikoma vertybe. Beveik visi kalbinti Nacionalinės premijos laureatai sakė, kad didžiausia aktualija – nevaldoma emigracija. Gal ji kam nors naudinga?

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, daugelis sakė, kad masiškai grįš išeiviai. Kiek jų sugrįžo? Vienetai. Nesugrįš ir dabartiniai emigrantai, jokie „Brexit“, politikų pamąstymai ar ekonomistų padūsavimai jų nesugrąžins. Net ir pakėlus atlyginimą iki 1 tūkst. 100 eurų per mėnesį, nes lietuviai tebebijo. Žmonės tyli, nes bijo prarasti darbą, žmonės bijo pareikšti savo nuomonę, nes gali susilaukti sankcijų. Nemažai įmonių atstovų ar valdinininkų duodami interviu turi savo nuomonę suderinti su atstovu spaudai, o tas – su generaliniu direktoriumi. Nenuostabu, kad emigracijos srautai nevaldomi.

‒ Kaip ruošėtės rašyti šią knygą? Ar domėjotės premijos laureatų gyvenimais, tyrinėjote jų darbus, veiklas, gal ruošėtės kitaip?

‒ Visada didelį dėmesį skiriu pokalbiui. Domiuosi žmogumi, su kuriuo kalbėsiuosi. Skaitau rašytojų knygas, jų ankstesnius pasisakymus. Klausausi kompozitorių kūrinių, ar kūrinių, kuriuos diriguoja mano būsimasis pašnekovas.

Pamenu, kai vienam žurnalistui, paprašius prisistatyti, žinomas rašytojas atsakė: „Jei nežinai, kas aš toks, pirma išsiaiškink, tada kalbink.“ Gaila, kad tokių rašytojų nėra daug, nes Lietuvos žurnalistika būtų daug aukštesnio lygio. Džiaugiuosi, kad Kauno laikraštiniai leidiniai išlaiko aukštą žurnalistinę kartelę.

Žurnalistikoje esu daug metų, todėl ne vieną nacionalinės premijos laureatą pažįstu asmeniškai, manau, kad tai subrandino šią knygą.

‒ Kodėl knygai pasirinkote būtent šį apdovanojimą ir jį gavusius žmones?

‒ Nacionalinė premija – aukščiausias Valstybės apdovanojimas. Man buvo įdomu kalbinti žmones, kurie reprezentuoja mūsų šalį, kurių nuomonės klausoma. Deja, labai retai išgirstama. Geriau visuomenei sužinoti, ką apie valstybės politiką galvoja bebalsė dainininkė, ar žvaigždžių apsipirkimų vadybininkas, o ne tikrosios žvaigždės – nacionalinės ar vyriausybinės premijų laureatai, visuotinai pripažinti kūrėjai, neapdovanoti jokiomis premijomis, nors jų lūpomis kalba gyvenimo išmintis. Jie yra tikrasis Lietuvos elitas.

„Pirmiausia norėčiau mesti akmenuką į žiniasklaidos pusę – ji neaprėpia ir nepateikia aiškesnio mūsų dabarties, mūsų visuomenės ir mūsų gyvenimo vaizdo“, − taip rašė mūsų poetas Justinas Marcinkevičius „Atvirų pokalbių“ knygoje.

‒ Ar buvo sunku atvirai kalbėti su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais? Kokie žmonės yra laureatai?

‒ Ne visus pokalbius pavadinčiau atvirais. 2 – beveik tokie. Kai kurių pokalbių nusprendžiau atsisakyti ir į knygą nedėjau. „Kiekvienas rašytojas, net grafomanas, paslapčia arba atvirai laukia likimo dovanos: vienas – Nobelio premijos, kitas – Bukerio ar kokio nors kito garbingo apdovanojimo. Aš visada laukiau skaitytojo pripažinimo, nors neslėpsiu – tikėdavausi įvertinimo ir aukštesniame lygmenyje. Juk tikėti ir laukti, ačiū Dievui, dar nedraudžiama“, − į klausimą, ką galvoja apie Nacionalinę premiją, atsakė rašytojas Grigorijus Kanovičius.

‒ Kuriuos premijos laureatus kauniečius galėtumėte išskirti?

‒ Negalėčiau išskirti nė vieno, tai būtų nesąžininga. Knygoje yra 21 pokalbis. Kauniečiai – rašytojas Donaldas Kajokas, fotomenininkas Romualdas Rakauskas, politikas, meno ir kultūros istorikas Vytautas Landsbergis. Taip pat – Kaune gimę aktoriai Valentinas Masalskis, Donatas Banionis ir Vytautas Paukštė. Be to, kauniečiais galime vadinti režisierių Joną Jurašą ar mokslus Kaune baigusį dailininką Stasį Eidrigevičių.

‒ Kuo knygos „Atviri pokalbiai“ rašymas skyrėsi nuo „Rūta Staliliūnaitė. Aš esu Barbora“? Rašyti lengviau, kai kūrinių centre yra vienas herojus ar keletas?

‒ Iš pradžių buvo nedrąsu prisiliesti prie R. Staliliūnaitės legendos. Kurti knygą R. Stasiūnaitei buvo sudėtingiau. Jau vien todėl, kad kai kas (telieka jų sąžinei) kaišiojo ne tik pagalius, bet ir rąstus į ratus ir sakė, jog jie geriau padarytų knygą. Už moralinę pagalbą esu itin dėkingas Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei.

Norėjau, kad knyga R. Staliliūnaitei būtų paminklas asmenybei. Kad nesikartotų atsiminimai, o būtų vienas pasakojimas.

„Atviri pokalbiai“ – knyga apie žmones, pasakojančius apie save. Reikia įsiklausyti į pašnekovą, leisti jam kalbėti ir išgirsti tai, ką jis sako.

‒ Ką manote apie elektronines, garso knygas? Ar pats turite mėgstamiausią knygą?

‒ Mano gyvenime kol kas nėra elektroninių knygų, bet tai nereiškia, kad jų nebus. Prieš 2 metus sakiau, kad niekada neturėsiu išmaniojo telefono. Garso knygas klausausi gamindamas valgį ar norėdamas atsipalaiduoti. Mano mėgstamiausia knyga? Amžinoji klasika – Maironio „Pavasario balsai“.

‒ Kaip pailsite nuo rašymo?

‒ Niekada nerašau, jei tądien to nenoriu. Žinoma, kai reikia knygą atiduoti spaudai, niekas nelaukia, kol atsiras įkvėpimas. Atidavęs knygą spaudai ir surengęs kelis pristatymo vakarus, 2 savaitėms skrendu ten, kur šilta. Per atostogas nesu parašęs nė vienos raidės.

‒ Ar jums svarbu ką apie jus, jūsų knygas mano skaitytojai, kritikai ir kiti rašytojai?

‒ Skaitytojai mano knygas perka, tai malonu. Su skaitytojais bendrauju elektroniniais laiškais, socialiniame tinkle. Kritikų, kaip ir rašytojų, nuomonė yra reikšminga. Nes supranti, ką darei gerai, kas nepasisekė, kaip galima tobulėti.

‒ Apie kokią asmenybę dar norėtumėte parašyti knygą? O gal jau ir rašote?

‒ Esu beveik tikras, kad 2018 metais pasirodys atsiminimų knyga apie vieną žymų aktorių, baigiu romaną apie tarpukario Kauną – jį įkvėpė 1932-aisiais išleista Jono Marcinkevičiaus apysaka „Raudonos Kauno naktys“ . Tai – mano mėgstamiausias istorijos laikmetis. Norėčiau išleisti poezijos knygą, ją pavadinčiau „Šalpusnių rinkėjai“. Belieka įsijungti kompiuterį ir rašyti. (Šypsosi.)