Po abiejų seansų vyks žurnalisto Karolio Kaupinio ir režisieriaus pokalbis. Galimybę užduoti A. Sokurovui klausimą galės ir žiūrovai.

„Frankofonija“ pasakoja apie vieną didžiausių ir įtakingiausių pasaulio muziejų Luvrą, kuris, kaip sako režisierius, yra priežastis permąstyti Europos likimą. Archyviniais kadrais, suvaidintomis scenomis A. Sokurovas perteikia Luvro istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Nacių okupuotame Paryžiuje susitinka priešiškų stovyklų atstovai, iš tikro kadaise gyvenę Luvro direktorius Jacques Jaujard’as ir Reino grafas Franziskus Wolffas Metternichas, tam, kad išsaugotų Luvro kolekciją. Kodėl? Tai – vienas pagrindinių klausimų, į kurį bando atsakyti režisierius. Tai vienas iš klausimų, kurį reikės įminti ir „Frankofonijos“ žiūrovams.

Filmo „Frankofonija“ anonsas:

A. Sokurovo meilė Europai ir įžvalgos jos likimo klausimais

Šiandien įvyko spaudos konferencija, kurioje atsiskleidė aštrios, filosofinės A. Sokurovo įžvalgos, kaip ir neginčytinas režisūrinės meistrystės talentas, pelniusios jam žinomumą visame pasaulyje. Dalijamės keliomis jų:

„Nėra tokio termino kaip „Frankofonija“. Jis išgalvotas. Jame atsispindi meilė Prancūzijai, jos kultūrai... Ilgą laiką visa Europos kultūra priklausė nuo Prancūzijos. O Luvras pateisina Prancūzijos, kaip šalies, egzistavimą.“

„Karo metu prancūzų kultūra nukentėjo mažai, nes priešai, šiuo atveju, vokiečiai ją mylėjo ir saugojo. Sovietų Sąjungoje tokių pavyzdžių mažai, bet vienas susijęs su rašytojo Antono Čekovo namu Jaltoje. Vokiečiai jo nelietė iš pagarbos rusų kultūrai. Šiuolaikinė praktika kiek kitokia. Dabar svarbiausia pareiga. Nebegalvojama, kad kai kuriose teritorijose nekariauti, nes yra pavojus sunaikinti šimtmečių kultūrinį palikimą.“

„Idilė – valdžioje žmonės švariomis rankomis ir sielomis – įmanoma, jeigu joje atsidurs išprusę humanitarai, kuriems humanitariniai principai yra aukščiau už politinius. Kol kas tokio nė vieno nežinau – nei valdančio, nei siekiančio tai daryti.“

„Frankofonija“ – tai apmąstymai apie Europą: kaip sunku jai susivienyti, spręsti moralinius klausimus. Nepaisant to, Europa man yra atrama už nugaros. Jei jos nebūtų, aš žūčiau. Esu tiek siela, tiek krauju su ja susijęs. Kas vyko ar vyksta Europoje, turi didelę įtaką mano gyvenimui.“

„Labai svarbu kovoti už jaunimo pasąmonės humanitarizavimą. Įmanoma viską pasiekti, jei naujos kartos pasąmonė bus humanitarinių principų rėmuose. Prie jaunimo augimo labai prisideda humanitarinius interesus, tradicijas puoselėjantys kino festivaliai: Vilniaus, Roterdamo, keli Europoje, Amerikoje, Rusijoje, žinoma, universitetai.“

„Kiekvienai šaliai svarbu išlaikyti savo nacionalinę kultūrą. Jeigu valstybė ją gina, vadinasi jos ir humanitariniai principai yra daug stipresni. Priklausymas Europos Sąjungai nereiškia, kad turime atsisakyti savo unikalumo. Visi gimėme skirtingais. Tokiais ir turime stengtis išlikti.“

„Mano mylimoje Europoje vyksta transformacija į kažką nauja, kito evoliucionavimo etapas. Europa griežtai laikėsi evoliucijos principų, bet galiausiai juos išdavė. Prie to prisidėjo įtakingi žmonės, kurie ėmė diktuoti žmonijai metodus, kurie nebesiūlo evoliucionuoti humanitarinius principus, tačiau skatina revoliuciją. Bet tai yra tobulėjimui priešingas procesas. Svarbu, ypač jaunam žmogui pabrėžti, kad tik evoliucija gali harmoningai formuoti žmoniją.“

Specialus „Frankofonijos“ seansas–susitikimas su režisieriumi A. Sokurovu Kaune vyks rugpjūčio 17 dieną kino centre „Romuva“.