Beveik visuose K. Urbos knygos apibūdinimuose suskamba žodis „meilė“. Literatūros tyrinėtojas juokauja, matyt, taip nutikę todėl, kad rašęs labai saulėtą dieną. „Ar rytoj rekomenduočiau ką nors kita? Galbūt. Rekomendacijos – tai žaidimas. Bet įdomus ir prasmingas žaidimas. Šįsyk liksiu ištikimas požiūriui į literatūrą kaip į žmogaus raidos stūmį, palydovą, pašnekovą.
***
Rekomenduočiau perskaityti kiekvienam vaikui. Man toji nuostabiai iliustruota knyga – tarsi žmogaus gyvenimo metafora. Bet tai man, suaugusiam. Vaikas turėtų perimti to kūrinio mintį, kad žmogui būtina išmokti mylėti. Mylėti kitą, ne tik save.
***
Kiekvienam paaugliui. Kad pagalvotų, kas laukia pasaulio, jeigu žodis „meilė“ taps neapibrėžtu, bereikšmiu ir „beveik nebevartojamu“ žodžiu.
***
Kiekvienam jaunam. Net nežinau, kodėl. Man tai vienas iš gražiausių lietuvių literatūros kūrinių. Ir jame tokia stipri, graži, dramatiška meilės istorija. Ir tiek daug lietuviškos pasaulėjautos...
***
Kiekvienam brandžiam. Nedaug kas taip stipriai pavaizdavo kraujo ryšį, kartų ryšį, tėvišką meilę. (Nebent dar Astrida Lindgren, kurdama Matiso paveikslą.)
***
Kebliausia ką nors rekomenduoti savo bendraamžiui – senoliui. Kiekvienam, kuris „jau turi laiko“, linkėčiau įgyvendinti svajonę – iš naujo skaityti kadaise skaitytas ir padariusias įspūdį knygas. Nesu labai tikras, ką rinkčiausi. Apsakymus, pjeses. Turbūt man vis dėlto artimesnė literatūra, kurioje beveik nieko nevyksta, tačiau labai daug įvyksta.“
Visas knygas galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Parengta pagal žurnalą „Tarp knygų“, 2015, nr. 3
