Į pagražėjusią, dažais ir remontu kvepiančią „Skalviją“ lankytojai rinkosi žiūrėti rumunų režisieriaus Alexandru Belco dokumentinio filmo „Cinema, mon Amour“ (2015). Tai – būsimojo tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) pranašas.

Atidarymo proga „Skalvijos“ fojė surengta Mariaus Žalneravičiaus plakatų paroda. Daugumą jų dizaineris sukūrė centro rengiamiems Kino klasikos vakarams.

Atlaikė visas negandas

Galutinis salės vietų skaičius paaiškėjo tik sezono atidarymo išvakarėse – jų dabar yra 121 vietoj anksčiau buvusių 88. Salėje išsirikiavo trylika eilių, dalis pirmosios pritaikyta neįgaliųjų vežimėliams.

„Skalvija“ mėgsta sekti įvairias istorijas. Patinka jai pabrėžti ir savąją. „Praeičiai puoselėjame daug sentimentų, ji yra mūsų tapatybės dalis“, – DELFI teigė „Skalvijos“ kino centro vadovė Vilma Levickaitė.

Vilma Levickaitė

Pasak jos, likimas šiam kino teatrui buvo maloningas, kiti senieji sostinės teatrai neatlaikė laiko išmėginimų. „Skalvija“, tuo metu – „Planeta“, buvo atidaryta 1963 metais. Atkūrus valstybingumą, ji priklausė merijai, tačiau ilgą laiką, beveik iki 2004-ųjų, vargo, skurdo, merdėjo. Ir neturėjo savo „veido“, išskirtinio repertuaro.

Anot V. Levickaitės, glaudžiai siejosi „Skalvijos“ ir „Lietuvos“ istorija. Kai didžiausias sostinės kino teatras po 2000-ųjų buvo privatizuotas ir uždarytas, jo žiūrovai atrado „Skalviją“, tada jau garsėjusią gera alternatyvaus kino programa. Įdomu ir tai, kad apie 2006 metus iš „Lietuvos“ kino teatre buvusios „Salės 88“ kino centras „Skalvija“ paveldėjo tas 88 kėdes.

Vokietijoje gamintos kėdės „Lietuvai“ tarnavo dešimt metų. Panašiai tiek laiko jos buvo naudojamos ir „Skalvijoje“. Atėjo laikas permainoms – patogesnei pakylai ir naujoms kėdėms. Jas kino centrui pagamino klaipėdiečių įmonė „JS Baltic“.

Atnaujinta "Skalvijos" salė

Anšlagas po ekanu

„Skalvija“ – legenda, ir legendų, unikalių tradicijų ji sukaupė visą aibę. „Žmonės labai mėgo trečią eilę, kurią vadinome „VIP lože“, – nusijuokė V. Levickaitė. – Ji buvo kiek aukštesnė, o didžiulis tarpas leido patogiai ištiesti kojas. Bilietai į šias vietas tuoj pat ištirpdavo.“

Buvo ir legendinė „sofkutė“ – minkštasuolis, stovėjęs priešais pirmąją eilę. Jame įsitaisydavo su kino profesijomis susiję žiūrovai – sinefilai, kino kritikai, kinotyrininkai, vertėjai. „Sofkutę“ kartais nutūpdavo ir „Skalvijos“ darbuotojos.

"Skalvijos" kino centro kolektyvas

„Yra ir dar viena legenda – niekas tiksliai negali pasakyti, kiek „Skalvijoje“ vietų. Per anšlagus atsirasdavo daugybė pristatomų kėdžių, o jei neužtekdavo ir jų, žiūrovai tiesiog suguldavo po ekranu“, – pasakojo kino centro direktorė.

Nusipelnę Lietuvos kinui žmonės „Skalvijoje“ turėjo savo asmenines vietas. „Tarkime, trečioje eilėje tokia mėgavosi Audrius Stonys. Savas kėdes turėjo reklamos kūrėjas Tomas Ramanauskas, taip pat dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. O šviesaus atminimo kino kritikui Sauliui Macaičiui pakakdavo niekuo neišsiskiriančios pristatomos kėdės“, – atskleidė V. Levickaitė.