A. Jolsonas XX amžiaus pirmoje pusėje buvo daugiausiai uždirbantis dainininkas Amerikoje. Jo atliekamos dainos iškart tapdavo hitais. Ir iki šiol pasaulio koncertų salėse skamba „Swanee“, „Mammy“, „April Showers“ ir kiti kūriniai. Jam kūrė garsiausi to laikmečio kompozitoriai ir poetai. Amžininkai sakydavo, kad dainos populiarios tapdavo tik todėl, kad jas dainuodavo A. Jolsonas.
Taip atsitiko ir su George’o Gershwino daina „Swanee“. Išgirdęs šią dainą, kuri buvo mažai kam žinoma, A. Jolsonas įtraukė ją į savo repertuarą. Po dviejų savaičių ją jau dainavo visas Niujorkas. Taigi G. Gershwinas tapo populiariu kompozitoriumi A. Jolsono dėka.
„Tin Pan Alley“ sambūrio kompozitorių dainas A. Jolsonas dainuodavo ne tik koncertų salėse, bet populiarindavo miuziklo teatru scenuose.
Šeima keliasi į JAV
XIX amžiaus pabaigoje Amerikoje sparčiai vystėsi ekonomika, taip pat švietimas ir kultūra. Tai buvo laikmetis, kai turtingi amerikiečiai, tokie kaip Vanderbiltai, Astorai, Gouldai, Morganai, uždirbdavo milijonus ir juos sėkmingai išleisdavo kultūrai. Buvo prestižo reikalas savo santaupas skirti labdarai bei įsigyti meno kūrinių. Jie vykdavo į Europą, kur pirkdavo brangius vertingus paveikslus, baldus, juvelyrinius dirbinius. Daugelis iš jų kviesdavosi iš Europos garsius architektus ir statydavosi prabangius namus, kopijuodami Europos šalių statinius.
Amerikiečiai XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje savaip įdomiai leido laisvalaikį. Dominavo sportas. Ypač buvo populiaru žaisti beisbolą. Netrūko bokso mėgėjų. Buvo kilęs didžiulis susidomėjimas miuziklo teatrų scenomis.
Ten dirbo ir žymūs Europos menininkai. Miuziklo teatras – tai komercinis žanras.
Į Ameriką iš Rytų Europos daugelis atvykdavo su šeimomis dėl nemokamo mokslo. Atrodo, neįtikėtina, bet tuo metu Amerikoje ypač daug dėmesio buvo skiriama švietimui. Puikų išsilavinimą įgiję emigrantai tapdavo ne vien Amerikoje, bet ir visame pasaulyje žinomais menininkais, teisininkais, gydytojais.
XIX amžiaus pabaigoje iš Seredžiaus emigravo ir būsimo legendinio Amerikos dainininko A. Jolsono šeima.
Gimęs 1886 metų gegužės 26-ąją gausioje, tačiau nepasiturinčioje šeimoje, jis buvo penktasis, jauniausias vaikas. 1891 metais tėvas išvyko į JAV. Apsistojęs Niujorke jis sunkiai dirbo, kad iš Seredžiaus galėtų atsivežti visą šeimą.
1894-aisiais šeima, pagaliau gavusi kvietimą ir pakankamai pinigų, emigravo į JAV, Vašingtoną, kur jau dirbo Alo tėvas.
Atrodė, kad gyvenimas Amerikoje iš esmės pasikeitė į gerąją pusę, tačiau atsitiko didelė nelaimė – tais pačiais metais mirė Alo motina Naomi. Tai buvo didelė netektis šeimai, ypač vaikams. Amerikoje ji mokė Alą groti pianinu ir visus vaikus – anglų kalbos. A. Jolsono biografas H. G. Goldmanas rašė: „Lietuva buvo savotiškas A. Jolsono likimo leitmotyvas. Jo įamžinta „Swanee“ buvo ne kas kita, kaip Nemunas, o „Mammy“, be jokių abejonių, – jo motina Naomi.“
Iškart po motinos mirties Alas kartu su broliu Hirshu pateko į globos namus ir ten susipažino su koncertuojančiu vodevilio žanro atlikėju, vokalistu bei bandžos muzikantu Alu Reevesu, kuris ir paskatino Alą rinktis artisto profesiją, davė jam pirmąsias pamokas.
Vodevilio įkvėpti 1897-aisiais abu broliai, pasivadinę „Alu ir Hariu“, tapo gatvės muzikantais. Muzikos trauka buvo tokia, kad berniukai uždirbtus pinigus skirdavo bilietams į Vašingtono nacionalinį teatrą.
Būdamas vos 12 metų jaunasis Alas Vašingtone jau garsėjo kaip puikus dainininkas. Netrukus Alo keliai nusidriekė į Niujorką, Brodvėjų. Kartu su broliu Hariu jie dainuodavo kavinėse, parkuose, o užsidirbdavo tik valgiui. Tačiau galų gale jis buvo pastebėtas Brodvėjuje, kur prasidėjo didžioji A. Jolsono karjera.
Shubertų imperijos pažiba
Iš Lietuvos beveik tuo pačiu metu išvyko ir Šimanskių šeima iš dabartinio Kudirkos Naumiesčio. Vėliau pasikeitę pavardę jie tapo Shubertais. Kas galėjo įsivaizduoti, kad šių šeimų atžalos padarys perversmą tiek Amerikos miuziklo teatre, tiek populiariosios muzikos baruose.
XX amžiaus pradžioje Shubertai Amerikoje jau valdė apie tūkstantį teatrų, Anglijoje nuomojo septynis teatrus, tarp jų nuostabųjį Valdorfo teatrą, Londone. Jie buvo sukūrę didžiausią teatrų imperiją. 1924 metais įkūrė Shubertų organizaciją, kuri egzistuoja iki šiol. Tai buvo tikri novatoriai – pirmieji iš visų prodiuserių pradėjo kviestis pirmo ryškumo žvaigždes iš Europos: Marilyn Miller iš Anglijos, Sarah Bernhardt iš Prancūzijos ir kt.
Apie 1910 metus Alas ir jo brolis buvo „Lew Dockstader’s Minstrels“ artistai. Nors daugelis tvirtino, kad Haris turi geresnį balsą, tačiau tikroji žvaigždė buvo A. Jolsonas.
Broliai Shubertai pasiūlė nutraukti sutartį su „Lew Dockstader’s Minstrels“ ir bendradarbiauti su jais. Taip Shubertai tapo A. Jolsono prodiuseriais. Manoma, kad draugystei ir bendrai kūrybai įtakos turėjo ir nostalgija gimtinei Lietuvai.
XX amžiaus pradžioje Amerikos teatro scena buvo labai marga: tai ir operetės, burleskos, muzikinės komedijos, kurioms specialiai buvo rašomos dainos. Labai populiarūs buvo vodevilių teatrai, keliaujantys cirkai. Shubertai per vakarą į visus savo teatrus parduodavo iki 130 tūkst. bilietų ir per savaitę uždirbdavo maždaug milijoną dolerių.
A. Jolsonas prodiuseriams uždirbdavo daug, bet ir savęs neleisdavo skriausti. Pasakojama, kad broliai Shubertai vienąkart pasakę A. Jolsonui: „Bet tu uždirbi daugiau negu Amerikos prezidentas ir nori uždirbti dar daugiau.“ A. Jolsonas atsikirtęs: „Tai eikite ir paprašykite, kad prezidentas padainuotų „Mammy“.“
1911 metų balandį Shubertai atidarė „Winter Garden“ teatrą. Šis teatras buvo pastatytas vietoj Shubertų išpirkto hipodromo. „Winter Garden“ tapo A. Jolsono sinonimu. Tai buvo jo namai, kuriuose jis sulaukė tikrosios sėkmės. Pirmasis spektaklis vadinosi „La Belle Paree“ („Nuostabusis Paris“), muziką jam parašė Jeromas Kernas. Pagrindinis vaidmuo atiteko A. Jolsonui. Į premjerą žiūrovai vyko iš visos Amerikos – Čikagos, Filadelfijos... Spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą. Kaip sakė pats A. Jolsonas: „Ryte prabudęs pasijutau žvaigžde.“
Po pirmojo „La Belle Paree“ spektaklio buvo „Honeymoon Express“ (1913 m.), „Robinson Crusoe, Jr.“ (1916 m.), kuriame A. Jolsonas vaidino juodaodį Gasą Džeksoną, „Sinbad“ (1918 m.), „Bombo“ (1923 m.).
Visuose šiuose miuzikluose A. Jolsonas dainavo dainas, kurios vėliau tapo hitais ir kurias iki šiol dainuoja visas pasaulis. Tai „April Showers“ („Pavasarinės liūtys“), „California, here I come“ („Kalifornija, aš atvykstu“). Ir šiandien pastaroji daina – neoficialus Kalifornijos himnas.
A. Jolsonas tapo toks populiarus, kad Shubertai Niujorke, 59-ojoje gatvėje, atidarė jo vardo teatrą, kuriame buvo 1700 vietų. Teatro išorę ir interjerą suprojektavo žymus Brodvėjaus teatrų architektas Herbertas J. Krappas.
1925 metais, po labai sėkmingos „Sinbado“ premjeros, A. Jolsonas sugrįžo į „Winter Garden“ teatrą ir vaidino naujame miuziklo „Big Boy“ („Didelis berniukas“) pastatyme. Tuo metu jis jau buvo ryškiausia Brodvėjaus žvaigždė.
Ekrane pirmasis uždainavo balsu
A.Jolsonas buvo toks populiarus, kad 1927 metais jį pakvietė atlikti pagrindinio vaidmens pirmajame garsiniame kino filme „Jazz Singer“ („Džiazo dainininkas“). Iš ekranų pirmiausia pasigirsta A. Jolsono balsas. Pradžioje jis ištaria žodžius: „Palaukite minutėlę, palaukite minutėlę.“ Vėliau žiūrovai išgirsta: „Jūs to dar negirdėjote.“ Tada pasigirsta daina „Toot Toot Tootsie“. Visi mato į taktą judantį, ekspresyviai dainuojantį A. Jolsoną. Filmo žiūrovai išgirsta ir nuostabiąją I. Berlino dainą „Blue Sky“ („Mėlynas dangus“).
Filme skamba populiariausios „Tin Pan Alley“ vadinto kompozitorių ir poetų sambūrio dainos. Norėdamas atkreipti dėmesį į tuo metu Amerikoje itin paplitusias antirasistines idėjas, A. Jolsonas veidą išsitepdavo juodai ir vaidindavo juodaodį.
Tai buvo pirmas filmas, kuriame gramofono plokštelėse įrašyta muzika buvo sinchronizuota su vaizdu.
Filmas sukurtas pagal dramaturgo Samsono Raphaelsono pjesę „Džiazo dainininkas“, kurioje nemažai A. Jolsono biografinių detalių. „Džiazo dainininkas“ padarė perversmą kino pramonėje, o A. Jolsonas tapo populiarus ne vien Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Kino kompanija „Warner Bros.“ investavo didžiules lėšas, tačiau šis šedevras atsipirko.
Žmonos ir vaikai
A. Jolsonas buvo tikra pasaulinė žvaigždė, tačiau asmeninis gyvenimas jam nelabai klojosi. Keturios santuokos, trejos skyrybos. Šeimoje, kaip ir scenoje, jis turėjo būti vienintelis ir nepakartojamas. Jo įvaizdis – patrauklus širdžių ėdikas. Niekada nenorėjo susitaikyti su antraplaniu vaidmeniu nei scenoje, nei šeimoje.
Su trečiąja žmona Rubby Keeler, kuri buvo žymi aktorė ir šokėja (puikiai pažįstama iš pirmojo Holivudo spalvoto filmo – miuziklo „42-oji gatvė“), įsivaikino berniuką, pavadino jį Alu Jolsonu jaunesniuoju. A. Jolsonas jį vadino Sonny Boy – pagal to paties pavadinimo dainą. Po skyrybų keturiolikmetis berniukas liko su mama ir vėliau pasikeitė pavardę – tapo Albertu Peteriu Lowe’u.
Su ketvirtąja žmona Erle Gilbraith A. Jolsonas įsivaikino berniuką Asą Albertą Jolsoną jaunesnįjį ir mergaitę Alicią.
A. A. Jolsonas jaunesnysis 2006 metais dalyvavo Alo Jolsono gatvės Niujorke atidaryme. Su žmona Victoria jis užaugino dukrą Kate – garsią Amerikos lengvaatletę.
Holivude yra sukurti du biografiniai filmai „Alo Jolsono istorija“ ir „Alas Jolsonas grįžta“. 1946 metų filme „Alo Jolsono istorija“ atkurtas realus įvykis. Viename iš šou, kuriame R. Keeler atliko pagrindinį vaidmenį ir dainavo dainą „Lisa“, pirmoje eilėje sėdintis A. Jolsonas neatlaikė sėkmingo žmonos pasirodymo, atsistojo ir ėmė dainuoti kartu. Po spektaklio Rubby buvo labai nuliūdusi ir pagaliau suprato, kad ne tik šeimoje, bet ir scenoje turi tenkintis antraplaniu vaidmeniu.
A. Jolsonas mirė 1950 metais, ką tik grįžęs iš Korėjos frontų užnugario, kur koncertavo kariams. Po šios kelionės jis jautėsi labai pavargęs ir išsekęs. Mirė lošdamas kortomis San Fransisko viešbutyje. Pajutęs širdies smūgį tarė: „Vaikinai, aš išeinu.“
Taip pat skaitykite:
