Nenutrūkstantys autoriaus projektai apie bulių kautynes, savita kelionių ir gamtos fotografija ir originalūs portretai (tarp jų ir lietuvaitės, gyvenančios Prancūzijoje, modelio bei aktorės Miglės Rimaitytės) nepalieka abejingų.

J. Rouquette – eklektikas ir improvizatorius. Taip fotografą apibūdino Bretanės regiono meno istorijos daktaras Marcas Déceneux. Fotomenininkas yra Nimo (Prancūzija) festivalio „Mistral“ vadovas, tarptautinio Bretanės fotografijos festivalio „MIPE“ įkūrėjas, į šį festivalį pakvietęs ir keletą fotografų iš Lietuvos. Taip pat jis ir džiazo festivalių „Le Jazz est la“ ir „Jazz en Junas“ oficialus fotografas.

Nuo jaunų dienų susidomėjęs fotografija, „Jarou“ (Jacques Rouquette) be abejonės ir dabar pro savo fotoaparato ieškiklį aistringai žvelgia į pasaulį. Nuolatos mokosi ir plečia savo akiratį nenuilstamai ieškodamas naujumo, aktualumo ir estetiškumo. Šį kartą jis užsuka į Lietuvą.

Dabar Jarou labiausiai įnikęs į reportažus apie žmogaus būtį, visuomenės sanklodą ir jos kontrastus, dažnai paprastai nematomus ar net lengvai nepasiekiamus. Tad neatsitiktinai ir Kaune bei Vilniuje fotografas pristato savo paskutinius darbus iš ciklo apie chasidizmą, kurio ištakos siejasi su Lietuvos senąja istorija.

J. Rouquette fotografija

Chasidizmas – XVIII amžiaus Rytų Europoje susiformavęs religinis judėjimas (hebr. „chasid“ – pamaldus). Judėjimas pasklido po Ukrainą ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tai dabartinis ultraortodoksinis žydų judėjimas, kuris sieja du pagrindinius tikslus: atsisakyti bet kokių modernių pakeitimų ir sukurti džiaugsmingą bendravimą su dievu, kuris praktikuojamas šokant ir dainuojant.

J. Rouquette parodoje savita menine kalba pasakoja apie šių žmonių maldą, išreikštą tykia ramybe, susikaupimu ir net pamaldžia aistra. Fotografijose mūsuose nematyti vaizdai – bendruomenė, kuri globaliu mastu gyvena tarsi nuošalesniame pasaulyje. Čia dievas garbinimas su džiaugsmu, net aistra.

J. Rouquette fotografija

Chasidai tiki, kad taip dievas išlaisvina sielą nuo visų rūpesčių ir taip dainos bei šokiai tampa neatsiejama ritualo dalimi. Fotografijose rasime „apakimą“ prieš dieviškąjį didingumą, ryškų impulsyvumo ir muzikos, kurios negirdime fotografijose, ryšį.

Pro Jarou akis neprasprūsta svarbios detalės, jos labai svarbios jo fotografiniam pasakojimui. Nuotraukose esantys daiktai – mobilusis telefonas, „Sprite“ gėrimai – atskleidžia žiūrovui papildomas šio pasaulio spalvas. Regis, chasidų modernumo atsisakymas visiškai neatmeta šiuolaikinio civilizuoto žmogaus patogumų.

Aistra, su kuria Jarou pasakoja apie šią bendruomenę neatsiejama nuo fotografinių vaizdų, kuriuose aistra liejasi per kraštus. Tokie tokį atrado...

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI