Šiuo spektakliu Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato 2016-ųjų „Muzikinį rugpjūtį pajūryje“. Intensyviai ruošiantis šventei, kuri vyks modernioje Palangos koncertų salėje, apie vaidmenį, uostamiesčio solistus, talentus ir iššūkius kalbėjomės su M. Vitulskiu.
– Kuo jums įdomus Rudolfo vaidmuo Giacomo Puccini operoje „Bohemoje“?
– Kiekvienas operos solistas stengiasi įasmeninti savo personažą. Laimingas nors ir be pinigų gyvenimas, vėjavaikiškumas, žaismingumas, jautrumas primena mane. Nežinau, ar esu toks spontaniškas ir ryžtingas kaip Rudolfas, kuris gali iškart prieiti prie gražios moters ir imtis veiksmų, tačiau pasaulėjauta, jog net ir prasčiausiuose namuose gali jaustis milijonierius, jei turi nuostabią šeimą, man artima.
Esu ir kiek bohemiškas – „išplaukęs“, išsiblaškęs. Mane mylintiems žmonėms būti su manimi, matyt, sunkoka. Kartais ant savęs labai pykstu, jei neišpildau pažadų ir dėl to labiausiai kenčiu pats.
Pati opera turi kažkokią fantastinę aurą. Kažką tokio, ko nepaaiškinsi žodžiais. Ir kur bekeliauju, tarkime, neseniai Austrijoje statėme „Madam Baterflai“, solistai per pertraukas tarp spektaklių kažkodėl niūniuoja „Bohemą“. (Juokiasi.)
– Kaip sekasi dirbti su režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kuris kol kas pavaduoja D. Ibelhauptaitę?
– Dirbame ne pirmą kartą. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai – kitoks nei visi režisierius, ir aš jį labai gerbiu. (Šypsosi.)
– Tad ar galima sakyti, kad Klaipėdos operos padangėje bręsta nauja operos solistų karta?
– Tikrai taip. Manau, kad Klaipėdoje yra tikrai daug talentingų žmonių, kurie, sakydami: „Esu čia ir tikiu tuo, ką darau!“, netrukus „sprogs“ su dideliais fejerverkais. Žinoma, daug solistų emigruoja, kadangi savoje šalyje pranašu nebūsi... Ir tik ką nors pasiekus užsienyje, tave vertinti pradeda Lietuva. Mano nuomone, labai gerai išvažiuoti, tačiau dar svarbiau – grįžti. Juk reikia pasidalinti žiniomis ir pasiekimais su savais.
– Operos solistai ne tik dainuoja, bet ir turi žibėti aktoriniais gabumais. Kaip jums pavyksta suderinti ir viena, ir kita?
– Prieš pradedant atlikti savo vaidmenį, reikia jį ir visą kūrinio istoriją gerai išmanyti. Išnagrinėti, ką norėjo pasakyti kompozitorius, libretistas. Daug muzikos kritikų pasakytų, kad kai kurie tų spektaklių buvo to laiko popsas.
Gal mes kai kuriuos dalykus ir pernelyg giliai „krapštome“, romantizuojame, tačiau labai svarbu įsiskaityti į tekstą ir įsiklausyti į muziką, kuri gali kartais netgi daugiau pasakyti nei žodžiai.
– Opera vis tik nėra labai populiarus žanras. Ypač tarp jaunimo, kuriems dažnai ji yra nuobodi. Ar dėl to kaltas žmonių neišprusimas, ar režisieriai, solistai, kurie nemoka sudominti publikos?
– Sutinku, jog etatiniai solistai dažnai savo vaidmenį atlieka nuobodžiai. Turbūt jie išsisemia, pavargsta... Mano žmonai taip pat nepatiko lankytis operoje, kadangi jai atrodė, jog solistai dainuodami scenoje nejaučia jokio malonumo. Netgi atvirkščiai, kenčia.
Tačiau mano stažuotės Prancūzijoje metu ji išgirdo visai kitą dainavimo stilių, balsus ir operą atrado naujomis spalvomis. Manau, norint atrasti operą, reikia tiesiog noro.
– Ko solistui dėl savo specialybės tenka atsisakyti ir ką jis gauna?
– Tenka atsisakyti asmeninio gyvenimo. Sutinku daug solistų, kuriems pernelyg sunku suderinti dainavimą ir šeimą. Gavus naują vaidmenį, iš pradžių daug laiko reikia skirti pasiruošimui, savo vaidmens analizei. O šeimos nariai dažnai blaško.
Vis dėlto man svarbu suderinti šeimą ir profesiją. Žmona labai tiki mano perspektyva. Kartais netgi labiau už mane. Antrosios pusės palaikymas man yra be galo svarbus.
– Kaip prižiūrite savo balsą?
– Anksčiau, kai mokiausi akademijoje, šaltesniu sezonu apsimuturiuodavau kepure, storu šaliku. Tačiau dėstytojas mane pamokė, jog nereikia lepinti savo balso stygų, nes prie gero kiekviena kūno dalis greitai pripranta.
Šį pamokymą aš įsidėmėjau ir lig šiol. Kai šalta, velkuosi marškinėlius trumpomis rankovėmis ir vasarinę striukę. Italai į mane išpūtę akis žiūri, kai pamato rudenį vaikštantį vien su marškinėliais.
– Ar nejaučiate įtampos prieš spektaklio premjerą? Juk šis operos pastatymas jau daugeliui lietuvių žinomas. Kiti tik solistai...
– Mes tikrai nepasirodysime prasčiau nei legendiniai „bohemiečiai“. Žinoma, dar yra kur stiebtis, nes atmosfera labai svarbi, o senasis kolektyvas turėjo nepaprastą aurą. Tačiau stengiamės, kad opera atrodytų kitaip nei prieš tai buvęs spektaklis.
Labai tikiuosi, kad ir visi mano kolegos yra visu savo protu, mintimis bei siela atsidavę šiam darbui.
– Apie jus rašoma, kad esate iššūkių mėgėjas. Šokinėjote su guma, nardėte, dirbote statybose, domėjotės įvairiais menais ir netgi norėjote tapti vienuoliu. Su kokiais iššūkiais dar norėtumėte susidurti?
– Oi, didžiausias man iššūkis šiandien – du maži vaikai. Abu berniukai yra labai aktyvūs, smalsūs ir dėl to labai primena mane vaikystėje. Dar didesnis iššūkis būtų, jei susilauktume mergytės. Tai būtų viršūnė. (Juokiasi.)
Na, o kalbant apie karjerą, kaskart susiduri su iššūkiu, kai dainuoju vis kitoje, vis didesnėje scenoje. Ta baimė ir virpulys, prieš pasirodant publikai, turbūt yra toks pat brangus ir gražus jausmas, kaip ir prieš pat šokant iš lėktuvo su parašiutu ar prieš darant didelį posūkį važiuojant dideliu greičiu ralyje.
– Kodėl buvo minčių tapti vienuoliu?
– Per šešioliktąjį gimtadienį netekau savo mamos. Tai mano gyvenime sukėlė didelį lūžį ir sukrėtimą. Tuomet pakeičiau nuomonę į daugelį dalykų. Susidraugavau su žmonėmis, su kuriais anksčiau nesurasdavau bendrų interesų. Pradėjau daryti dalykus, kurių anksčiau vengdavau.
Tuo metu sutikau vienuolius ir norėjau žengti jų keliu. Tačiau labiau pabendravęs pamačiau, jog ir jie turi savų demonų. Juk visi mes esame žmonės. Taigi mąsčiau, jog nebūtinai sėdint celėje gali keisti pasaulį į gerąją pusę. Galvojau ir apie kareivio duoną.
