„Hibridiniai peizažai“ žiūrovams atsivers liepos 23 dieną. Tai anksčiau Nidos meno kolonijoje rezidavusių, sudominusių ir dėl šios priežasties kuratoriaus Vytauto Michelkevičiaus vėl pakviestų menininkų pasirodymas.
Aikštelėje prie pagrindinio įėjimo jau kuris laikas lūkuriuoja „Wok to Walk“ vežimaitis. Malonus pietietis labai ramiai ir labai greitai gamina wokus – karštų makaronų dėžutė lankytojo rankose atsiduria greičiau, nei spėji perskaityti šį sakinį.
Liepos 23-ąją vyrukui teks paplušėti iš peties: atsidarys ne tik paroda, bet ir jos temas gvildensiantis simpoziumas. Iš visos Europos gausiai rinksis hibridinių peizažų specialistai – žinovai ir ieškotojai. Be abejo, būrys pasipildys ir Nidos vasarotojų.
Visi Nidos įvaizdžiai
Du mėnesius Nidos meno kolonijoje aštuoni autoriai ir kūrybiniai duetai iš skirtingų pasaulio šalių rengė labai įvairią, margą, reikėtų sakyti – hibridinę, ekspoziciją. Parodos kuratorius, Nidos meno kolonijos meno vadovas nenykstančios šypsenos V. Michelkevičius DELFI sakė, esą lietuviškas parodos pavadinimas neaprėpia visų temų ir klausimų, kurie atsiskleidžia angliškuoju „Hybrid (...)scapes“.
„Peizažo sampratą autoriai praplečia garsovaizdžiais, laikovaizdžiais, technovaizdžiais, saulėvaizdžiais, šviesovaizdžiais, skruzdėvaizdžiais, elektrovaizdžiais ir kitais... įvaizdžiais“, – teigė V. Michelkevičius.
Kolonijos rezidentai regi kiek kitokį Nidos peizažą. Jiems šis miestelis – ne tik kurortas. Ne tik miško, smėlio, vandens ir dangaus idilė, plytinti prieš akis ir platinama suvenyriniais atvirukais.
Menininkai juk šiuolaikiniai, tad ir Nidą stebi tiriamai, įtariai: mato gana dirbtinį, žmogaus rankų paliestą darinį – žaliąjį muziejų, miškininkystės technologijų ir gamtos sąveikos parką. Kitaip tariant, nesileidžia apgaunami Neringos estetinio grožio, natūralumo, užliūliuojami minkšto samanų patalo.
Austrė nenori pasaulio su sienom
Austrų menininkė iš Vienos Liddy Scheffknecht per parodos instaliavimo pertraukėlę traukė dūmelį sūpynėse, mėgavosi Nidos saule. Sužinojusi, kad prieš ją naujienų portalo žurnalistas, iškart suskato nuodugniai aiškinti savo projekto „Nykstanti linija“ (2016) idėjas ir radimosi istoriją.
Išaiškėjo, kad austrė gavo leidimą pasienio stebėjimo bokšte tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities įmontuoti vaizdo kamerą. Sienos linija dalija kameros vaizdą į dvi dalis: kairėje – Lietuvos peizažas, dešinėje – Kaliningrado srities. Kas penkias minutes vaizdas siunčiamas į kompiuterį, kuris dangaus spalvas konvertuoja ir nukreipia į RGB-LED šviesos juostą. Ši atkuria dangaus spalvas ir ryškumą, formuodama valstybinės sienos peizažo horizontą. Laikui bėgant dangus šviesa kinta, LED juosta irgi keičia spalvas.
Menininkei svarbu dangaus vaizdas, kurio nedalija jokia linija. L. Scheffknecht kūrinys tyrinėja valstybių sienas, komentuoja debatus dėl būtinybės stiprinti Europos Sąjungos išorinę apsaugą. „Pasaulio neturėtų dalyti sienos. Tokia mano asmeninė nuomonė. Tačiau savo projektu siekiu diskusijos apie valstybių ribas, kurios atsirado nenatūraliai. Ko gero, dar ilgai niekas nepasikeis, tačiau kalbėti apie tai turime dabar“, – savo įsitikinimą reiškė Liddy.
Parodoje rodomas kosmoso kolonjų maistas
Dirbtinės ir natūralios sienos – austrės tyrinėjimų objektas. O žmogaus kurinių ir natūralių darinių pusiausvyrą stebi lietuvių menininkų duetas „Pakui Hardware“. Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda gausiai „prakaituojančiame“ šaldiklyje, kokių pilna Nidos gatvėse, laiko ir tirpdo Kuršmarių lede sukaustytus keistus silikoninius objektus. Ledo dariniai primena gyvių galūnes, vidaus organus. Menininkų teigimu, laukia ateities archeologų įvertinimo. Tą minutę prisiminiau suvalgytus makaronus, bet viskas gerai...
Ledo gabalams spalvą suteikia Havajų salų spirulinos ir Kuršių marių dumblių mišinys. Kuršiai kuršiais – jų virtimas dumbliais nieko nestebintų. O ir pasisemti nesunku. Užtat spirulinų menininkams teko siųstis paštu iš pačių Havajų. Melsvadumbliai, pasak „Pakui Hardware“, dabar tyrinėjami kosminėse programose kaip būsimų kosmoso kolonijų maistas.
Projekto „Get the Freeze Habit“ sumanytojai svarsto apie ateities scenarijus ir peizažą: kas nutiks mūsų kūnams, kai pakis klimatinė ir biotechnologinė aplinka? „Šaldiklyje saugomi objektai primena laboratoriją. Vieni organai laukia savo eilės, kada bus panaudoti, kiti jau intensyviai stebimi prieš eksperimentą. Galima sakyti, kad tai virsmo šaldytuvas. Juk ateityje žmogui teks rasti priemonių, kaip prisitaikyti prie kintančio klimato“, – teigė N. Černiauskaitė.
Kūrinys „Get the Freeze Habit“ gyvuos gana trumpai, iki parodos pabaigos, kol taps vandens bala su joje plūduriuojančiais neatpažįstamais sintetiniais objektais.
Prabilęs suomis pasakys, ką matęs
Vokiečių menininkų Annos Romanenko ir Björno Kühno dėmesį prikaustė kažkur netoliese Baltijos dugne tūnantis milžiniškas objektas – „Nord Stream“ dujotiekis. „Projektas prasidėjo nuo gana vaikiškos idėjos sukurti tarpžemyninius vargonus“, - nusijuokė B. Kühnas. Tačiau galiausiai sumanymas virto muzikos instrumentu – „Rimu“ („The Rhyme“). Muzikuojant juo tarsi erogenišku ir politiniu kūnu, galima pamąstyti apie itin intymius Rusijos ir Vokietijos santykius.
Vieno Nidos kolonijos menininko niekaip nepavyko pakalbinti – suomis J. Laakkonenas iki parodos atidarymo laikosi tylos įžado. Tuo, be abejo, savaip prisideda prie rezidencijos garsovaizdžių, ekologiško buvimo menininkų bendruomenėje. Koks bus jo indėlis į „Hibridinius peizažus“, tiksliai nėra žinoma. Suomis iš anksto yra įspėjęs, kad per atidarymą parodą interpretuos kaip didelę burną. Matyt, du mėnesius ištylėjęs pravers ją turėdamas, ką papasakoti apie aplink vykusius dalykus...
„Hibridinius peizažus“ taip pat kūrė brazilų duetas „Distruktur“, garso menininkas iš Estijos Taavi Suisalu, vokietė Franziska Nast, švedė Marika Troili. Paroda Nidos meno kolonijoje veiks iki rugpjūčio 28 dienos.
