Šis pokalbis įvyko Paryžiuje, kai atlikau mokslinę stažuotę Sorbonne Nouvelle universitete. Laimėjusi specialią Prancūzijos vyriausybės stipendiją, intensyviai rinkau medžiagą daktaro disertacijai apie kultūrinę diplomatiją. Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Linas Maknavičius pasiūlė pabendrauti su asociacijos Les Amis de Milosz prezidente Janine Kohler.
Ši nuoširdi, maloni, išsilavinusi moteris sutiko pasidalyti įžvalgomis apie Prancūzijos ir Lietuvos kultūrinius ryšius, poetinį ir dvasinį Oskaro Milašiaus paveldą, diplomatinį darbą, ginant Lietuvos interesus tarptautinėje arenoje. Keletas susitikimo valandų prabėgo lyg akimirka: gėrėme kavą su sausainėliais macarons, sklaidėme archyvinius dokumentus ir nuotraukas, aptarėme tiek Milašiaus kūrybos metafizinius slėpinius, tiek lietuvių diplomatijos istorinius aspektus. Prieš akis atsivėrė poezijos, kultūros ir politikos sankirtos.
Netikėta žinia apie Janine išėjimą amžinybėn prislėgė itin skaudžiai. Nejučia kilo klausimas, kodėl Lietuvos bičiuliai nesulaukia deramo mūsų oficialiųjų institucijų įvertinimo, bent jau nuoširdaus ačiū už pasiaukojamą triūsą? Šis interviu – simbolinė padėka ilgametei Les Amis de Milosz prezidentei Janine Kohler, kantriai puoselėjusiai prancūzų ir lietuvių bendrystę, jautusiai lietuvių kultūros ypatumus. Šiuo metu asociacijai Les Amis de Milosz vadovauja buvęs Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Ričardas Bačkis.
– Kaip pradėjote domėtis Lietuva ir Oskaro Milašiaus asmenybe? Kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta poeto bičiulių asociacija?
– Dabartinė Les Amis de Milosz buvo įsteigta 1966 metais, taigi jos veikla vykdoma jau daugiau kaip 40 metų. Vis dėlto, tai nėra pati pirmoji asociacija. 1939 m., praėjus vos trims ar keturiems mėnesiams po Oskaro Milašiaus mirties, jo bičiuliai, tarp jų leidėjas André Silvaire’as, didis prancūzų poetas ir rezistencijos dalyvis Jeanas Cassou, filosofas Jeanas Audard’as, įkūrė asociaciją Les Amis de Milosz, išleidusią tris itin įdomius žurnalus, skirtus atsiminimams ir liudijimams apie Oskaro Milašiaus gyvenimą ir kūrybą. Šie labai vertingi leidiniai dabar jau tapę bibliografine retenybe.
Kai Prancūzija buvo okupuota, asociacija užgeso. Šaliai atsigavus po karo, André Silvaire’as užsimojo išleisti visus Oskaro Milašiaus kūrinius. Nupirko autorines teises iš šveicarų leidėjo Walterio Egloffo, kuris pirmasis pradėjo leisti poeto raštus, 1950-aisiais, kiek prisimenu, buvo išleisti keturi ar penki tomai. Silvaire’as tęsė pradėtą darbą, o 1966 m. įsteigė antrąją asociaciją Les Amis de Milosz, į ją įsitraukė diplomatas, Lietuvos atstovas Paryžiuje Stasys Bačkis, poetas ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis, žurnalistas, rašytojas Claude’as Mauriacas, žurnalistas Robert’as Kanters’as, įžymus kompozitorius Henri Tomasi, daug kitų iškilių asmenų. 1967 m. išleistas pirmasis Cahiers de l‘Association Les Amis de Milosz (Milašiaus bičiulių asociacijos sąsiuviniai) numeris.
Mūsų asociacijos garbės komiteto nariai – lyginamosios literatūros profesorius Pierre’as Brunelis, du romanistai ir poetai, priklausantys Prancūzų akademijai, – René de Obaldia, gerai pažinojęs Milašių, Angelo Rinaldis, garsus prancūzų aktorius Laurent’as Terzieffas ir kiti.
Aš pradėjau domėtis Milašiumi jaunystėje, kai dirbau prancūzų kalbos mokytoja. Viename vidurinės mokyklos vadovėlyje buvo nemažai poeto eilėraščių, kuriais nepaprastai susižavėjau. Mėginau išsiaiškinti daugiau apie šią asmenybę. Nuvykau į Paryžių nusipirkti Milašiaus kūrinių ir susipažinau su leidėju André Silvaire’u. Po kelerių metų nusprendžiau dar labiau pasigilinti į Milašiaus kūrybą ir ėmiausi mokslinio darbo, kuris skirtas Milašiaus vaikystei ir jo poeziją persmelkusiam prarastojo rojaus ilgesiui.
– Kokie svarbiausi asociacijos Les Amis de Milosz veiklos tikslai?
– Laikotarpiu nuo 1970-ųjų iki 1990-ųjų svarbiausias tikslas buvo publikuoti Milašiaus kūrinius – Silvaire’ui pavyko išleisti trylika raštų tomų. Buvo suplanavęs išleisti ir keturioliktąjį, kuriame turėjo būti paskelbti nepaprastai įdomūs poeto laiškai, įvairiuose leidiniuose išsimėtę straipsniai, tačiau to padaryti, deja, nepavyko. Taigi, tikslas – išsaugoti Oskaro Milašiaus kūrinius ir populiarinti jo kūrybą.
Kaip tą darome? Kasmet pasirodo naujas žurnalo Cahiers de l‘Association Les Amis de Milosz numeris, organizuojame viešus renginius, seminarus. Prieš keletą metų, kai buvo minimos Oskaro Milašiaus septyniasdešimtosios mirties metinės, specializuotas seminaras įvyko Fontainebleau. Buvo surengtas Milašiaus poezijos rečitalis, eiles skaitė prancūzų aktorius Zygmuntas Blazynsky. Tokie kūrybinį jo paveldą pristatantys rečitaliai kartą metuose rengiami ir Paryžiuje.
Prancūzų dailininkė Magdeleine Mosquot maždaug prieš keturiasdešimt metų sukūrė Oskaro Milašiaus medalį, dabar saugomą Paryžiaus Nacionalinės bibliotekos Medalių kabinete. Autorė atidavė mums parengiamąjį piešinį, kad naudotume jį savo tinklalapyje, populiarindami asociacijos veiklą.
Gauname kuklią Nacionalinio literatūros centro (Le centre national des lettres) dotaciją, kad galėtume leisti žurnalą. Vis dėlto finansinė asociacijos padėtis kebli. Neseniai susidūrėme su nemenka problema, netekę savo leidėjo. André Silvaire’as 2003 m. mirė, jo leidyklą Les Éditions Silvaire nupirko Les Éditions du Rocher. Keletą metų dar leido Oskaro Milašiaus kūrybą, vis dėlto 2008 m. nusprendė, kad poezija nėra pakankamai perkama, ir atsisakė tęsti šią veiklą. Laimė, gana greitai radome naują leidėją – Cahiers de l‘Association Les Amis de Milosz dabar leidžia L‘Harmattan. Sėkmingai bendradarbiaujame su šia leidykla, ji domisi Milašiaus kūryba, nes daugiausia pristato būtent užsienio rašytojus.
Asociacijos Les Amis de Milosz struktūra nesudėtinga: turime garbės komitetą, kurį sudaro nusipelniusios iškilios asmenybės, tiek prancūzai, tiek užsieniečiai, ir direktorių tarybą – jai priklauso asociacijoje aktyviai dirbantys žmonės, tarp jų ir lietuvis Ričardas Bačkis, kuris padeda palaikyti intensyvius ryšius su Lietuva.
Mes, prancūzai, daugelį metų buvome tarsi pasisavinę Oskarą Milašių, nes jis rašė prancūzų kalba. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, padedant bičiuliams, dirbantiems įvairiuose universitetuose Vilniuje ir Kaune, daugiau sužinojome apie jo sąsajas su gimtine.
Mums talkina pavieniai aktyvūs asmenys, pavyzdžiui, Karolina Paliulytė-Masiulienė, jau senokai gyvenanti Lietuvoje. Bendradarbiaujame su Vilniaus universiteto dėstytoja Genovaite Dručkute, Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkais. Be to, egzistuoja prancūzų kultūros mylėtojų būreliai, pavyzdžiui, Prancūzų kultūros centras Kaune. Jo renginiuose ne kartą kalbėta ir apie Oskarą Milašių.
– Kaip manote, ar prancūzai dabar geriau pažįsta Lietuvą negu anksčiau?
– Prancūzijos ir Lietuvos kultūriniai ryšiai plėtojasi aktyviai ir sparčiai. Profesorius Thierry Laurent’as, tyrinėjantis šiuos santykius ir jų raidą nuo XIX a., neseniai parašė veikalą apie žurnalistą Jeaną Mauclère’ą, gerai pažinojusį Oskarą Milašių. Mauclère’as dažnai lankydavosi Lietuvoje, rašė žurnalistinius reportažus, buvo puikus jūsų šalies reikalų žinovas ir vienas pirmųjų kultūros tarpininkų tarp abiejų valstybių. Vėliau, ilgais sovietinės okupacijos metais, mūsų nepasiekdavo jokia informacija apie Lietuvą. Maždaug nuo 1990-ųjų kultūriniai ryšiai tarp abiejų šalių vėl atgimė.
Mūsų asociacija ypač domisi, kokie Oskaro Milašiaus kūrybos tyrinėjimai yra atliekami Lietuvoje, žurnale Cahiers de l‘Association Les Amis de Milosz skelbiame ir lietuvių mokslinius straipsnius.
– Jeigu Jūsų paklaustų, kas buvo Oskaras Milašius, kaip dabar apibūdintumėte šią asmenybę?
– Milašiaus kūrybą pradėjau studijuoti beveik prieš keturis dešimtmečius. Tuo metu būčiau galėjusi tvirtinti, kad jis – vienas didžiausių prancūzų poetų. Dabar į Jūsų klausimą atsakyčiau šiek tiek kitaip. Šis iš tikrųjų įžymus prancūzų poetas buvo bene pirmasis diplomatas, 1918 m. Prancūzijoje atstovavęs atgimusiai Lietuvai. Taigi, Milašiaus negalima vertinti vien kaip prancūzų autoriaus, nes visą sąmoningą gyvenimą jis pabrėždavo būtent lietuviškąją tapatybę ir ne tik kaip lietuvių diplomatas, bet ir kaip literatas – kūriniuose visa tai gana aiškiai matyti.
– Kodėl tokia svarbia vietove tiek Milašiui, tiek Jūsų vadovaujamai asociacijai tapo Fontainebleau?
– Milašiaus kūrinių leidėjas André Silvaire’as Paryžiuje turėjo knygynėlį, čia galėdavo rinktis, bendrauti, įsigyti leidinių tie, kurie domėjosi poeto asmenybe ir kūryba. Silvaire’ui mirus, knygynas buvo uždarytas, netekome reprezentacijos galimybės. Paryžiuje dabar yra vos viena vieta, skirta mokslininkams, besidomintiems Oskaru Milašiumi, – nedidelė, tačiau turtinga Jacques’o Doucet biblioteka, kurioje yra daug jo kūrinių originalų, rankraščių, tekstų, tačiau ten patekti gali tik tyrinėtojai. Taigi, nusprendėme sutelkti dėmesį kitur – į Fontainebleau, nes Milašius nuo 1928 m. ten reguliariai lankydavosi.
Beje, netoliese gyveno jo bičiulių Fogtų šeima, kilusi iš Elzaso, o svarbiausia – šioje vietoje poetas rado dalykų, šiek tiek primenančių jo gimtąją Čerėją. Fontainebleau yra nemaža pilis, didžiulis parkas, daug miškingų plotų, tvenkinių. Skraido paukščių būriai. 1930 m. poetas išmoko prisijaukinti paukščius. Sakoma, kad Milašiui vaikštinėjant mėgstamiausia alėja ir švilpaujant Wagnerio melodiją, paukščiai tūpdavo ant pečių, rankų. Fontainebleau tapo jam ramybės, poilsio ir atgaivos vieta. Iš pradžių apsistodavo viešbutyje l’Aigle Noir, vėliau įsigijo namą.
Jau daug metų Prancūzijoje švenčiamos Paveldo dienos, todėl sugalvojome parengti specialią pasivaikščiojimų su Oskaru Milašiumi programą, apimančią penkias poetui svarbias vietas: aplankoma Oskaro Milašiaus aikštė, oficialiai atidaryta 1977 m., viešbutis l’Aigle Noir, poeto namas, pažymėtas atminimo lenta, sodo alėja, kurioje jaukindavosi paukščius ir jo kapas. Su visais pageidaujančiais susitinkame prie l’Hôtel de l’Aigle Noir ir nuo ten pradedame dviejų valandų trukmės pasivaikščiojimą, pasakodami apie Oskarą Milašių, aiškindami jo kūrybą.
Šis viešbutis jam buvo svarbus, nes yra netoli parko ir baseinėlio, pamėgto paukščių. Žinome tikslią vietą, nes jis sakydavo, kad pasimatymus paukščiams visada skiria netoli Cereros skulptūros, o ji vis dar stovi ten pat. Pirmaisiais iniciatyvos metais nesulaukėme jokio susidomėjimo, kitais metais turėjome dešimt programos dalyvių, o 2011 m. atėjo daugiau kaip dvidešimt žmonių. Turint omenyje, kad Prancūzijoje poetas gana menkai žinomas, toks susidomėjimo augimas labai svarbus.
– Kodėl Oskaras Milašius dažnai vadinamas pranašu?
– Matyti vizijas Milašius ėmė 1930 m. ir iš tikrųjų tapo pranašu – įžvalgiai numatė ir Antrąjį pasaulinį karą, ir ateityje įvyksiančius žiaurumus. Visa tai iššifravo, skaitydamas biblinę Apokalipsės istoriją, kurios analizei taikė žydų kabalos metodus. Nors Milašius mirė 1939 m., dar prieš sovietams okupuojant Lietuvą, tačiau tą nelaimę poetas irgi išpranašavo. Les Amis de Milosz narių manymu, jam tiesiog pasisekė, kad nesulaukė karo veiksmų pradžios. Kodėl? Jo motina buvo žydė, o 1942–1943 m. beveik visi Fontainebleau gyvenę žydų kilmės asmenys buvo įskųsti ir atsidūrė Aušvice. Tokio likimo tikriausiai būtų neišvengęs ir jis.
1916 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, Milašius buvo pakviestas dirbti Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Spaudos tarnyboje, ten raštu ir žodžiu versdavo korespondenciją, gaunamą iš visos Europos, nes mokėjo daug europinių kalbų. Susidraugavo su prancūzų diplomatais Aristide’u Briand’u, Philippe’u Berthelot.
Esu skaičiusi, kad maždaug tada, dirbdamas Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, Milašius susitiko su Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusiu lietuvių kunigu, kuris pasakojo jam apie Lietuvoje kilusį nepriklausomybės sąjūdį. Sužinojęs, kad gimtasis kraštas siekia laisvės, bandė suartėti su lietuviais. Lietuvių kalbos ilgai nemokėjo, nes ji buvo laikoma prastuomenės kalba. Vėliau, 1918 m., Milašius tapo Lietuvos atstovu Prancūzijoje ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos, tačiau viešai lietuviškai nekalbėdavo, yra tik žinoma, kad lietuviškai skaitė, darydavo vertimus. Vilniaus archyvuose yra rankraščių su jo atliktais lietuviškų dainų vertimais, išlaikant originalų ritmą.
Jo kandidatūra šalies atstovo pareigoms buvo pasirinkta būtent dėl puikaus įvairių europinių kalbų mokėjimo ir gerų santykių su prancūzų pareigūnais. Juk tuo metu Lietuva, nedidelė šalis, kurios beveik niekas nežinojo, buvo slegiama įvairių politinių problemų. Diplomatas Petras Klimas yra sakęs: „Oskaras Milašius mums buvo tikra Dievo dovana.“
Taigi, nuo 1918 iki 1938 metų visus Lietuvos diplomatinės atstovybės Prancūzijoje dokumentus, notas rašė Oskaras Milašius. Pasakojama, esą prancūzai, tuo metu dirbę Quai d‘Orsay, negalėdavo atsistebėti, kad šios mažos, nežinomos šalies diplomatinės notos surašytos tokia tobula prancūzų kalba. Vėliau vienas prancūzų diplomatas, sužinojęs, kad tuos raštus rašo Milašius, tarstelėjo: „Ak, tokiu atveju, viskas aišku.“
Daugeliui žmonių vis dar sunku suvokti Oskarą Milašių ir juo sekti. Jis pats yra sakęs: „Buvau auklėjamas laisvamanybės dvasia, kuri buvo labai naivi, brutali.“ Poeto tėvas pagal kilmę katalikas, buvo labai priešiškai nusistatęs Bažnyčios atžvilgiu, sakyčiau, ateistas. Jo žydų kilmės motina – visiškai netikinti, todėl Milašius nepatyrė jokio religinio auklėjimo ar lavinimo. Dvasingumą jis atrado savo jėgomis, gilindamasis į kultūrą. Visi labai nustebo dėl jo pasirinkimo universitete studijuoti rytietiškus ir hebrajiškus epigrafus.
Jo mokytoju tapo kunigas Eugène’as Ledrainas, hebrajų kalbos specialistas, išvertęs Bibliją. Nuo to momento Milašius asmenine iniciatyva nagrinėjo įvairius religinius ir dvasinius tekstus, ne tik Šventąjį Raštą. Kalbėdamas apie šį gyvenimo tarpsnį, pabrėždavo: „Žinau visas ezoterines doktrinas nuo pirmųjų amžių iki mūsų dienų.“ 1914 m. jis patyrė dvasinį nušvitimą, kurį vėliau aprašė viešai paskelbtame „Laiške Storgei“. Perskaitęs keletą Biblijos eilučių, kaip tą darydavo kiekvieną vakarą, staiga pajuto, kad visa jo būtis persmelkta dieviškosios galios. Nuo tada prasidėjo itin intensyvus dvasinis gyvenimas. Parašė du labai sudėtingus kūrinius – „Ars Magna“ ir „Slėpiniai“, – bandydamas racionaliai apmąstyti savo dvasinę patirtį.
Dar dirbdamas Lietuvos ambasadoje, Milašius sakydavo: „Dieną esu diplomatas, o naktį – pranašas.“ Taip ir darė iki pat mirties. Asmeninis gyvenimo lygmuo buvo labai gilus, apėmė Biblijos ir kabalistinių veikalų skaitymą, o kasdieninis profesinis lygmuo – tai lietuvių, lenkų, rusų straipsnių, lietuvių pasakų vertimai, naujų kūrinių rašymas. Nuo 1930 iki 1938 m. visa tai darydavo vienu metu. Buvo labai produktyvus. Petras Klimas sakydavo: „Oskaras Milašius turėjo neįtikėtiną pajėgumą darbui. Jis galėdavo dirbti dienomis ir naktimis.“
Gilus jo tikėjimas nebuvo naivus, nes rėmėsi didžiule asmenine kultūra ir nepaliaujamais intelektualiniais tyrinėjimais. 1910 m. parašė romaną „Meilės įšventinimas“, kurio veiksmas vyksta Venecijoje. Pasakotojas karštai pamilsta moterį, bet vėliau sužino, kad ji – prostitutė. Tai sukelia jam didžiules kančias, bet kartu apima suvokimas, kad tikroji meilė niekada nesibaigia. Žmogiškoji meilė yra tarsi kvietimas į Dieviškąją meilę.
1911 m. sukurta misterija „Migelis Manjara“ yra bene geriausiai žinoma ir dažniausiai statoma. Pagrindinis herojus pasakoja savo atsivertimo istoriją – Sevilijoje gyvenęs Don Žuanas įsimyli Chirolamą ir laimingai veda. Bet mylimoji staiga miršta, o jis įstoja į vienuolyną, ten gauna brolio Migelio vardą ir palaipsniui atranda Dievą. Esu girdėjusi, kad ši Milašiaus misterija Lietuvoje net sovietinės okupacijos metais buvo slaptai pastatyta scenoje. Be to, buvo viešai nepublikuotų jo poezijos vertimų į lietuvių kalbą. Manyčiau, sovietų režimas draudė Milašiaus kūrybą būtent dėl vakarietiškų vertybių ir gilios pagarbos tikėjimui.
Vėlesnė misterija „Mefibosetas“, parašyta kaip poema, niekada nebuvo suvaidinta scenoje dėl savo sudėtingumo. Kūrinyje pasakojama Dovydo ir Betšebos, kurios vyrą jis įsakė nužudyti, istorija: jiedu pamilsta vienas kitą ir susilaukia vaiko, kuris netrukus miršta, o skausmo prislėgtiems tėvams Dievas atleidžia anksčiau padarytą nuodėmę. Šis kūrinys neretai vadinamas atleidimo pjese.
Misterija „Saulius iš Tarso“, parašyta 1913 m., pasakoja apie Sauliaus gyvenimą ir jo nušvitimą, keliaujant į Damaską. Vėliau jis netgi pakeičia savo vardą ir pasivadina Pauliumi. Įdomu tai, kad maždaug po metų Oskaras Milašius asmeniškai susidūrė su panašia dvasine patirtimi. Todėl kritikai sako, kad Milašius yra savo kūrinių sūnus. Ši frazė puikiai tinka būtent dvasiniame ir intelektualiniame kontekste.
– Kaip manote, kodėl Milašius rašė prancūzų, o ne lietuvių ar lenkų kalba?
– Šis klausimas nuolatos keliamas. Dažnai teiraujamasi, kokia buvo gimtoji poeto kalba. Atsakymą rasti sunku, tačiau galima pamėginti. Kaip minėta, jo motina buvo lenkų kilmės žydė, o tėvas – lietuvis. Tuo istoriniu tarpsniu Lietuvos apskritai nebebuvo, žmonės gyveno Rusijos imperijoje, todėl buvo plačiai vartojama rusų kalba. Oskaro guvernantė buvo prancūzė. Taigi, jis gyveno trijų kalbų apsuptyje: lenkų, rusų, prancūzų. Todėl sunku tiksliai pasakyti, kokia gimtoji poeto kalba. Vis dėlto, specialistų manymu, tai buvo lenkų kalba.
Būdamas vienuolikos metų amžiaus, Oskaras išvyko studijuoti į Paryžių, nes anuomet visos didikų šeimos žavėjosi prancūzų kultūra. Čia jis baigė ir mokyklą, ir universitetą, o vėliau grįžo į Lietuvą. Tėvui mirus, Oskaras su motina gyveno Lietuvoje. Laiškuose yra rašęs: „Kur norėčiau gyventi? Nežinau, ką man pasirinkti. Ar turėčiau likti savo krašte? Niekas čia manęs labai stipriai nelaiko. Ar turėčiau gyventi Paryžiuje? Nebūtinai.“
Kurį laiką klaidžiojęs, staiga apsisprendė. 1906 m. grįžo į Paryžių ir parašė nuostabų eilėraščių ciklą prancūzų kalba „Septynios vienatvės“. Tačiau yra žinoma, kad panašiu metu lankydamasis Varšuvoje parašė eilėraščių ir lenkiškai, nors jų taip ir nepavyko aptikti. Jo pusbrolis Czesławas Miłoszas sakė, kad Oskaras puikiai kalbėjęs lenkiškai, jo kalba buvusi aristokratiška, šiek tiek literatūrinė. Prancūzų kalbą kūrybai jis pasirinko tikriausiai todėl, kad studijavo Prancūzijoje, puikiai pažinojo šalies kultūrą, beje, jo tėvas irgi mokėjo prancūziškai. Oskaras labai domėjosi ir anglų, vokiečių kalbomis, vertė šių tautų poetų kūrinius, sakydavo, kad anglų kalba yra dievų kalba, labai tinkama poezijai.
– Kokiomis aplinkybėmis asociacijos Les Amis de Milosz garbės prezidentu tapo Czesławas Miłoszas? Kokie buvo jo santykiai su Oskaru Milašiumi?
– Kai susipažinome, pamatėme, kad jis yra mielas, simpatiškas žmogus, norintis mums pagelbėti. Palaikė bičiuliškus santykius su André Silvaire ir šis vieną kartą pasiteiravo, ar Czesławas nenorėtų tapti mūsų asociacijos garbės prezidentu. Atsakymas buvo teigiamas. Kai po kelerių metų Miłoszas gavo Nobelio literatūros premiją, labai džiaugėmės ir didžiavomės.
Pusbrolių santykiai buvo tiesiog žavingi. Jiedu susitiko 1931 m. Fontainebleau, viešbutyje l’Aigle Noir. Czesławas pats apie tai papasakojo. Jis, anuomet jaunas, vos dvidešimties metų vyras, parašęs laišką savo pusbroliui Oskarui, kurio nebuvo matęs, klausdamas, ar negalėtų atvykti į Paryžių. Netrukus gavo teigiamą atsakymą, Oskaras pranešė jo laukiantis, net atsiuntė čekį tinkamai aprangai įsigyti. Czesławas nuėjęs į didelę Paryžiaus parduotuvę La Samaritaine ir nusipirkęs gražų kostiumą. Tada nuvyko į Fontainebleau.
Kai viešbutyje l’Aigle Noir pasiteiravo, kaip surasti Oskarą Milašių, darbuotojų nusilenkimai ir elgesys liudijo, kad jis – labai svarbus asmuo. Pabeldęs į duris, svečias užėjo į kambarį, bet iš pradžių pamanė apsirikęs ir ėmė trauktis atatupstas, atsiprašinėdamas už sutrukdymą. Mat išvydo pasišiaušusį, paukščių aptūptą žmogų: „Jis man atrodė tarsi pranašas, nužengęs iš Biblijos.“ Šitaip prasidėjo ypatingos jų draugystės istorija.
Abu rašydavo vienas kitam laiškus. Vėliau, kai Czesławas atvyko į Prancūziją studijuoti, Oskaras jį kviesdavosi į svečius, supažindino su savo bičiuliais poetais, informuodavo apie svarbiausius savo gyvenimo įvykius: „Be Oskaro būčiau visiškai kitas žmogus.“ Paskutinysis Czesławo tekstas „Mokytojas ir mokinys“ (Le maître et l‘apprenti) skirtas Oskarui pagerbti. Gavęs Nobelio premiją ir dar kartą apsilankęs tiek Paryžiuje, tiek Fontainebleau, Czesławas mums pasakė: „Labai džiaugiuosi Nobelio premija, tačiau šis apdovanojimas skirtas ne vien man. Galiausiai Oskaro Milašiaus pavardė irgi taps plačiau žinoma.“
Prancūzijos universitetuose Oskaras Milašius ne itin garsus, dažnai klausiama, kas vertė jo kūrybą, nors poetas rašė prancūzų kalba. Taip nutiko tikriausiai dėl kišeninio formato leidinių trūkumo. Tam labai priešinosi leidėjas André Silvaire’as, sakydavo, kad kišeniniai leidiniai yra neverti Oskaro Milašiaus. Tai didelė klaida. Kai kitas leidėjas suredagavo Oskaro Milašiaus romaną „Meilės įšventinimas“ kišeniniu formatu, knyga buvo sėkmingai išpirkta. Jeigu jo eilėraščiai būtų buvę išleisti kišeniniu formatu, manyčiau, jie būtų kur kas labiau paplitę. Tokį poezijos rinkinį neseniai išleido Gallimard leidykla, bet jis neapima abiejų poezijos tomų.
Antroji menko susidomėjimo priežastis – Oskaro Milašiaus kūrybos dvasingumas, nes Prancūzijos universitetai itin sekuliarizuoti, todėl trūksta teorinių instrumentų, kurie leistų deramai nagrinėti Oskaro Milašiaus tekstus, kupinus pranašysčių, ezoterinių elementų, vizijų… Tokią nederamą padėtį reikėtų keisti, plačiau skleidžiant informaciją apie šią iškilią asmenybę. Skaitytojams lengviau suprantami tekstai yra misterija „Migelis Manjara“, romanas „Meilės įšventinimas“ ir eilėraščiai. Be to, žmonės žavisi unikaliu Oskaro Milašiaus europietiškumu. Per poeto ir diplomato laidotuves Petras Klimas pasakė, kad Oskaras Milašius buvo „tobulas lietuvis ir puikus prancūzas“. Jį galima drąsiai vadinti tikruoju europiečiu, asimiliavusiu Europos kultūras.
