Tai kritinė vizija, kuriai nestinga aktualijų ir nuorodų tiek į kultūros, tiek į asmenines istorijas. Šį kritiškumą sustiprina virtuoziška Znamierovskio meno forma – lazerinė precizika taip suskaido ir perkrauna akademinės tapybos, pop-, soc- ir konceptualaus meno normas, kad atsiranda keistas vietinis kiborgas, sukurtas mišria technika. Nuo tokio kokteilio svaigsta galva, raibsta akys, formų jaukas vilioja į minčių spąstus. Tad po šį sudėtingą meno pasaulį keliaukime atsargiai, žingsnis po žingsnio.
Znamierovskio paroda „Introspektyva 2“, kuruota Aistės Paulinos Virbickaitės, šiemet gegužę eksponuota galerijoje Trivium, – tai turinio ir formos paradoksais užminuotas laukas. Modernizmas atsisakė naratyvo, o šiuolaikinis menas verčia šifruoti koduotą turinį. Atsieti nuo pasakojimų, tie darbai nėra nei gražūs, nei negražūs. Tačiau jų forma tokia atraktyvi, kupina intelektualinės agresijos, kad neįmanoma tais darbais gėrėtis nesąmoningai – tariamas jų „formalizmas“ tuoj pat pažadina (savi)kritinę sąmonę. Štai diptikas „Dvi formaliai dekoratyvios kompozicijos su geltonu kvadratu“ (2011) aiškiai demonstruoja savo modernistinius genus. Geometrinė forma (kvadratas) neutralioje kosminėje erdvėje – tai, be abejo, užuomina į Kazimiro Malevičiaus suprematizmą.
Juoda sankryža su geltonu užpildu baltame fone – tai Pieto Mondriano tapybą mėgdžiojanti dizaino versija. Bet Znamierovskio rankose geometrinė abstrakcija tampa elektromagnetine banga, pateikta tarsi tapybos motyvas, pakrautas konceptualia energija. Modernizmo formų ir idėjų virtualizacija ir šio virtualumo materialus įforminimas yra, regis, viena aktualiausių šiuolaikinio meno tendencijų.
Kitas šio menininko darbų aspektas pagrįstas tarsi siurrealistiniu naratyvu, kurį irgi galima apibūdinti kaip archajinį pasakojimo būdą (šio struktūrinio archaizmo analogija galėtų būti Algirdo Juliaus Greimo semiotikos sankirta su jo atliktais lietuvių mitologijos tyrinėjimais).
Įvairių daiktų, neretai susijusių su vietos specifika, sankaupos pateikiamos kaip koliažinis pasakojimas, suręstas trumpai ir aiškiai, tarsi pasakėčia su pamokymu. „Materinis [gal materijos? – red.] triumfas“ (2015) vaizduoja iš plastilino nulipdytus robotą ir minkštą kryžių suprematistinėje erdvėje, kurioje irgi dominuoja bedvasė kryžiaus forma. Tai tipiškas menininko motyvas, kurį aš interpretuoju kaip XXI a. Lietuvoje atsigavusios bažnytinės propagandos kritiką, – kaip anksčiau be partijos, taip dabar be Dievo vardo jau neapsieina net meno kritikos straipsniai! (Tačiau paveikslą galima interpretuoti ir visiškai priešingai – gal tai šiuolaikinio religinio meno pavyzdys?)
Kita vertus, kryžmos motyvas yra kilęs iš audimo technikos, o audimas, kaip žinome, glaudžiai susijęs tiek su rašto, tiek su kompiuterio išradimu. Robotas ir kryžius – tarsi avatarai, kurių kelias virtualioje, beorėje meno erdvėje ilgas, o likimas toks kaip pasakoje. Paveikslo centre, kryžiaus šešėlyje, autorius nutapė akių obuolius – tai šv. Liucijos atributas, simbolizuojantis akių šviesą (luce – šviesa), o gal viską matanti naujųjų technologijų akis.
Znamierovskio simbolizmas balansuoja tarp formos ir ikonologijos. Kartais nusveria forma („Rombo pavidalo kompozicija su dviem linijom“, 2010), kartais – ikonologija („Maironis–Janonis“, 2013, „Nauji rytojai“, 2014). Ikonologinė tendencija, regis, dominuoja pastarųjų metų darbuose, netgi projektuojama į ateitį („Svečiuose pas Šapoką“, 2030). Šios pakraipos kūriniuose Lietuvos istorija neretai konstruojama vanitas natiurmorto pavidalu. Paveikslas „Maironis–Janonis“ personifikuoja valstybingumo periodus, įvardytus ant knygų nugarėlių: „Maironis“ išreiškia romantinį tautiškumą, o „Janonis“ – socialistinę ideologiją. „Maironis“ slegia „Janonį“ buržuazinės santvarkos ir bažnytinio sentimentalumo svoriu. Bet čia dar ne pasakos pabaiga. Ant knygų guli savadarbis Smetonos laikų pistoletas, šalia padėta viena kulka. Taigi, pasaka lengvai gali virsti kasdienybės tragedija.
Tradiciniuose vanitas įvaizdžiuose kaukolė primindavo neišvengiamą gyvenimo ir jo malonumų baigtį, o čia šis ginklas primena, kaip formuojama istorinė sąmonė, nurodo ir kasdienybės pavojus, kylančius, jei ginklai laikomi namuose. Šunvyšnių šaka su keliomis nuodingomis uogomis Maironio–Janonio temą, t. y. „gėrio“ ir „blogio“ arba gyvenimo ir mirties kovą, perkelia į augalų pasaulį, kuriame intelekto dialektiką nustelbia chtoninė, nediferencijuota trukmė. Na ir kas, kad dvi knygos, dvi uogos – jos abi vienodai naudingos ar nuodingos! Juodai purpurinė piksiliuotais raštais atausta antklodė paveikslo fone praeities rankdarbius susieja su skaitmeniniais vaizdais.
Znamierovskio tariamai „realistinės“ tapybos konceptualumas neretai materializuojasi objektuose ir instaliacijose, o šie trijų dimensijų daiktai gali vėl virsti tapybos motyvais, kurie yra tarsi realybės matricos. Toks pasakiškas virtualumas (virtimas ir atvirtimas) būdingas tiek skaitmeninei technologijai, tiek ir archajiniam stebuklų pasauliui.
Kitas variantas yra tai, ką vadinu „istoriniu natiurmortu“ („Keramika“, 2016). Rasti objektai – juodosios keramikos puodai muziejinėje vitrinoje – reprezentuoja XX a. Lietuvos istorijos periodus. Keramika ir istorinis žanras – jau vien tai paradoksas, apverčiantis „meno“ ir „amato“ hierarchiją, kuri, nors ir nustumta į pogrindį, tebėra gaji. Rankomis nulipdyta, pelenuose išdegta subtilios formos puodynė reprezentuoja agrarinę tarpukario Respubliką, kitaip tariant, originalą, „tikrumą.“ Kita vaza yra monumentalios formos, bet serijinės gamybos, asfalto spalvos – tai sovietinio meno kombinato 1980 m. produktas. Du vienodi neaiškios formos ir funkcijos vazonai – nupiginta Europos Sąjungos produkcija.
Kiekvienas darbas turi savitą konceptą, konstatuoja, gal netgi propaguoja tam tikrą istorinę poziciją (mintis apie propagandą čia nėra atsitiktinė, nes Znamierovskio idėjų ir formų plakatinės raiškos šaltinis – lūžio kartos patirtis). Vienas iš socialinės jo kritikos adresatų – feminizmo perversija Lietuvos visuomenėje. Feministinės savimonės trūkumą galima paaiškinti sovietine patirtimi, kai lyčių lygybė buvo deklaruojama, bet iš tikrųjų moterys buvo „lygesnės“ negu vyrai, todėl dirbo dvigubai – tarnyboje ir namuose, o jų triūsas abiejose vietose buvo nuvertinamas „per pusę.“ Dabar Lietuva vis lygiuojasi į Vakarus, kur feminizmas ne tik visuomenėje iškovojo moterims tam tikras teises, bet pakeitė ir šeimos dinamiką. Šių „reformuotų“ šeimų vaikai reliatyvią lyčių lygybę priima kaip savaime suprantamą, tad su tam tikra apatija. Lietuvoje dominuoja nesąmoninga patriarchalinė apatija ir nelygybė, nenuostabu, kad moterims taip retai skiriamos Nacionalinės premijos.
Znamierovskio darbai žadina feministinę sąmonę: „Kompozicija su seno feministo koja ir geltonu stačiakampiu“ (2012) griežtame modernistiniame fone anatomiškai vaizduoja kaulėtą giltinės koją, apautą aukštakulniu sekso darbininkės bateliu, „Kovo 9-oji“ (2013) primena dieną po sovietinės moterų šventės – žemyn galva nutapytas moters portretas tarsi kaukė ar vaza su žydinčia pavasarine gvazdikų puokšte. Tai embleminė kompozicija, kuri, tarsi lošimo korta, vaizduoja subordinacijos nepastovumą – čia, kaip ir lošime, tai, kas apačioje, gali akimirksniu atsidurti viršuje.
Net įvairiaspalviai tapybos akcijos varvalai nėra žemės traukos padarinys – jie tokie pat „natūralūs“ kaip šiltnamio gėlės ar sovietinė moterų diena. Naujausias kūrinys šia tema – rastų objektų darinys „Feministės suknia namų ruošos darbams“ (1992–2015). Tai manekenas, apvilktas menininko senelės laidotuvių drabužiais, nepanaudotais pagal paskirtį, apjuostas senu sovietų milicininko diržu su gumine lazda, vadinamuoju „bananu.“ Kaip aiškiau pateikti visuomenės kritiką? Šio „seno feministo“ darbai puikiai atspindi moterų padėtį Lietuvoje. O kadangi ant šios personos, kurią taip kandžiai taršo socialinės medijos, kabliuko užkimba net meno kritikės, praminusios Znamierovskį „mirtinu feminizmo priešu“, tai Guerilla Girls turbūt yra tikros gorilos.
Socialinė ir institucinė kritika šio autoriaus kūryboje eina koja kojon. Neatsitiktinai jo „miniretrospektyva“ surengta ne kur nors kitur, o dailininkės ir rašytojos Aistės Kisarauskaitės namų galerijoje-salone. Reprezentacinę parodos funkciją pakerta buitis, ready-made susipina su rakandais – namų gyvenimas atgaivina meno kūrinius, o šie įprasmina kasdienybę. Vaiko žaislai tampa instaliacija „Betarpiškas smurtas“ (2012) – tikėkimės, kad šis žaismingas ir protingas menas džiugina ir auklėja vaikus!
Kokie namai be svečių? Parodos „svečiai“ – Donatas Srogis ir Kęstutis Šapoka – savo darbais asmeninę poziciją paverčia bendruomenine. Šio ratelio, besisukančio atokiau nuo šiuolaikinio meno centrų, veikla – asmeninis bendravimas, parodos, akcijos – nesiremia įsigalėjusiomis šiuolaikinio meno formomis ir institucijų nuostatomis. Priešingai – juos traukia tariamasis mažųjų istorijų „provincialumas“. Kai kurie šio nepastovaus sambūrio nariai kultivuoja savamokslišką naivumą, kiti – beformį saviveiklinį sarkazmą, bet Znamierovskio kūryboje šios ypatybės tampa referencijomis, preciziškai sustyguotomis į simuliakrus. Šio sambūrio iniciatorių – Znamierovskio ir Srogio – ankstyvąją veiklą dailėtyrininkas Šapoka yra apibūdinęs kaip „Lazdynų konceptualizmą“. Įdomu, kad ši paroda irgi vyko Lazdynų mikrorajono paribyje.
Ar dar liko abejonių dėl to, kad parodos „vinis“ – institucinė kritika? Jei taip, tada bet kokias abejones išsklaidys kuratorės Virbickaitės kalba, pasakyta per parodos atidarymą. Ji ne tokia ilga, kaip Lietuvoje įprasta, bet ją sudaro kalbų, pasakytų per kitus atidarymus, citatos:
Sveikinu visus atvykusius į šios gražios dailininko Gintaro Znamierovskio parodos atidarymą. Tai išties neeilinė paroda ir kultūros įvykis. Labai džiugu, kad pagaliau galėsime išvysti gan išsamų šio talentingo autoriaus kūrybinių kelionių žemėlapį. […]
Nors Lietuvos meno institucijų vidus ir išorė per pastaruosius dvidešimt metų neabejotinai pakito, vienas sovietmečio įprotis gajus iki šiol – tai iškilmingas parodos atidarymo ritualas. Kalbas rėžia direktoriai, kuratoriai, sponsoriai, menininkai ir kt. Teko tokių girdėti ne tik Nacionalinėje galerijoje, bet ir privačiose erdvėse – tikriausiai nė vienas atidarymas Lietuvoje be jų neapsieina. Kokia jų funkcija? Be abejo, čia kalbama ne apie meną, bet apie institucinę hierarchiją, o publikai vis primenama jos vieta, kuri, kalbėtojų manymu, yra meno institucijų galioje. Ar tai tiesa?
Demokratinėje visuomenėje menas ir jo institucijos tarnauja publikai, nes nuo jos priklauso. (Totalitarinėse, teokratinėse ir kitose centralizuotose visuomenėse yra kitaip – ten oficialios kalbos įtvirtina centralizuotą valdžią.) Tad laikas ir mums pripažinti meno publikos nepriklausomybę, suteikti jai laisvę eiti prie meno ir meninink(i)ų be oficialių kalbų barjero. Tikėkimės, Znamierovskio ir Virbickaitės projektas – kuratorės atidarymo kalba, menininko grafiškai apipavidalinta tautiniais motyvais ir išspausdinta 7 meno dienose, – kartą ir visiems laikams sudainavo requiem tuščioms atidarymų kalboms...
Paroda yra įvykis tik tada, jeigu ji įsijungia į prasmių sklaidos lauką. „Introspektyvos 2“ pristatymas atokiai nuo išmintų meno takų yra apgaulingas – kaip elektros lizdas sienoje leidžia mums įsijungti į pasaulio elektros tinklą, taip ir Gintaras Znamierovskis yra įsijungęs į šiuolaikinio meno tinklą, kurio energiją nukreipia į vietinius reiškinius. Znamierovskio menas specifiškai atspindi savąjį laiką ir vietą, bet dar svarbiau tai, kad jis klibina mūsų gyvenimą kaustančius vietos ir laiko rėmus, istorinę viziją kurdamas iš vidaus – introspektyviai.
