Šiais ir kitais klausimais Monika Meilutytė kalbėjosi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kino ir televizijos katedros vedėja, režisiere ir aktore Janina Lapinskaite, kino centro „Skalvija“ edukacinių programų koordinatore Goda Sosnovskiene, „Meno avilio“ projektų vadove, kino edukacijos specialiste Ginte Žulyte.

Monika Meilutytė: – Pirmiausia apibrėžkime kino edukacijos sąvoką, kad būtų aišku, apie ką kalbėsime. Ką apima šis terminas? Edukacines kino programas vaikams? Profesionalių kino menininkų ugdymą?

Gintė Žulytė (G.Ž.): – Lietuvoje kino edukacija susidomėta palyginti neseniai, apie 2006 metus, kai imta svarstyti, koks ugdymas, susijęs su kinu, galėtų būti taikomas už aukštosios mokyklos sienų.
Tarptautiniu mastu kino edukacija apibrėžiama kaip ugdymas, susijęs su kinu. Pirmiausia, tai mokymas apie kiną. Aukštosios mokyklos, rengiančios kino profesionalus, dėsto kino istoriją, teoriją ir praktiką. Antra kino edukacijos šaka yra mokymasis „su filmais“. Tai labai siaura sritis, taikoma, tarkime, vidurinėse mokyklose, pavyzdžiui, geografijos mokytojas, kalbėdamas apie Indiją, parodo kokį nors dokumentinį filmą apie šią šalį. Trečia kryptis yra mokymasis „iš filmų“, šiuo atveju kino edukacija suvokiama gerokai plačiau. Suteikiama žinių apie kiną, jo istoriją ir teoriją, jo kūrimo praktiką ir pan., tačiau tokia edukacija nekelia sau tikslo ugdyti kino profesionalus. Jai svarbiausia, pasitelkiant kiną, ugdyti bendrąsias kompetencijas – emocinį intelektą, komunikacinius gebėjimus, kritinį mąstymą ir t. t.

Kino edukacija
Foto: Organizatorių nuotr.

– Kokie yra LMTA tikslai, susiję su kino edukacija?

Janina Lapinskaitė (J.L.): – Kino ir televizijos katedra – tai institucija, turinti tam tikrą struktūrą ir tam tikrus įsipareigojimus bendrai švietimo sistemai. Todėl improvizuoti galime tik paisydami Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) nustatytų rėmų. Esame vienintelė aukštoji universitetinė mokykla Lietuvoje, rengianti profesionalius kino režisierius, operatorius, garso režisierius, kino dramaturgus.

Goda Sosnovskienė (G.S.): – „Skalvija“, nedidelis nekomercinis kino teatras, stengiasi ugdyti kiek įmanoma šviesesnius, kritiškesnius, sąmoningesnius žiūrovus. Turime kelias kino edukacijos programas, pagal kurias dirbame su mažais vaikais ir šeimomis („Karlsono kinas“), su moksleiviais („Mokausi iš kino“), su suaugusiaisiais (Kino kursai). Viena iš tokių programų – kino mokykla jaunimui „Skalvijos“ kino akademija, veikianti jau beveik 10 metų. Ši programa padeda paaugliams pažinti kiną kaip meno formą. Jau seniai veikia muzikos, dailės mokyklos, teatro būreliai, o kinas ilgą laiką buvo suvokiamas vien kaip pramoga, kitokio dėmesio jam, atrodo, net nereikėjo. Todėl vienas iš pagrindinių mūsų tikslų – supažindinti jaunus žmones su kino menu. „Skalvijos“ kino akademija daug dėmesio skiria ne tik filmų gamybai, bet ir kino istorijai, teorijai, net kino programų kuravimui. Natūralu, kad dalis jaunų žmonių, baigusių mūsų akademiją, stoja į LMTA ar užsienio kino mokyklas. Tačiau ugdyti būsimuosius kino profesionalus toli gražu nėra pagrindinis „Skalvijos“ kino akademijos tikslas.

J.L.: – Jau ir anksčiau egzistavo kino edukacija jaunimui, tiesiog jos formos buvo kitokios. Daugelis vyresnės kartos Lietuvos režisierių ir operatorių, būdami mokiniai, lankė kino būrelius, kūrė pirmuosius filmus, dalyvavo kino mėgėjų festivaliuose. Tie, kurie dabar stoja į LMTA, paprastai būna jau susipažinę su kinu, o, pavyzdžiui, į vaidybos studijas daugelis sugalvoja stoti vos ne paskutinę akimirką, atsitiktinai pamatę pranešimą, kad skelbiama atranka. Kita vertus, jaunų žmonių, ketinančių tapti kino profesionalais, pasirengimas toli gražu neprilygsta į LMTA stojantiems muzikantams, dažniausiai muzikuojantiems nuo kokių penkerių metų.

G.Ž.: – „Meno avilys“ savo pirmąją kino edukacijos programą „Kinas mano mokykloje“ pasiūlė 2006 metais. Pradėjome kalbėti apie vizualinį raštingumą. Kiną suvokėme plačiau, ne vien kaip meno kalbą. Bendradarbiaudami su mokytojais, siekėme, kad mokyklose atsirastų vietos judantiems vaizdams ir būtų mokoma juos suvokti. Vėliau ėmėmės įvairių kitų kino edukacijos projektų. Pavyzdžiui, kartu su partneriais iš Portugalijos, Ispanijos, Prancūzijos jau antrus metus vykdome tarptautinį projektą „Moving Cinema“ – ieškome naujų kino edukacijos metodų, kuriuos būtų galima integruoti tiek į formalųjį, tiek į neformalųjį ugdymą. Todėl mums labai svarbu bendradarbiauti su mokytojais, norime, kad stiprėtų jų ryšiai su kino menininkais.

Kino edukacija
Foto: Organizatorių nuotr.

– Kaip vertinate kino edukacijos lygį Lietuvoje?

G.Ž.: – Silpniausia grandis yra kino edukacijos institucionalizavimas, ypač stinga institucijų bendradarbiavimo tarpusavyje. Man atrodo, per tuos dešimt metų nedaug kas pasikeitė – kaip nebuvo to bendro darbo, taip jo ir nėra, o mums jis būtų itin svarbus, pavyzdžiui, su ŠMM galėtume rengti bendras ugdymo programas, susijusias su kinu, ir pan. Beldžiamės į ministerijos duris, bet neprisibeldžiame. Tiesa, kai švietimo ir mokslo ministras buvo Gintaras Steponavičius, imta remti kino edukaciją, plačiau suprastas kino potencialas.

G.S.: – Pridurčiau pastabą apie Lietuvos kino centrą, kuris skelbiasi, kad viena iš jo veiklos sričių yra skleisti kino kultūrą, pasitelkiant kino edukaciją. Iš tikrųjų tai tik deklaracijos, į šiuos dalykus Kino centras žiūri labai atsainiai. Akivaizdu, kad jam svarbiausia kino gamyba, o kino kultūra ir kino švietimas yra nustumti į antrą ar kažkelintą planą. Taip, skiriama šiek tiek lėšų seniems filmams restauruoti ir skaitmeninti, tačiau kur tuos filmus rodyti? Kino edukacija, darbas su vaikais, jaunais žmonėmis šiai institucijai rūpi dar mažiau. Nors formaliai ir vykdoma keletas edukacinių projektų (Kino edukacijos ugdymo bazė, Jaunojo kino kritiko konkursas), dažnai susidaro įspūdis, kad jie labiau deklaratyvūs, parodomieji nei siekiantys ilgalaikių tikslų. Apmaudu, kad ši, lietuviškam kinui tokia svarbi institucija, nesistengia kurti efektyviai veikiančios kino edukacijos sistemos, nenori imtis jos koordinavimo.

G.Ž.: – O juk ši institucija galėtų užtikrinti komunikaciją ir bendradarbiavimą tarp įvairių institucijų: kino teatrų, savivaldybių, vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, kitų kino edukacijos veikėjų.
G.S.: – Taip, Kino centras galėtų globoti ir kuruoti visą kino lauką. Bent jau tokia praktika yra plačiai paplitusi kitose Europos šalyse.

Kino edukacija
Foto: R. Miškinienės nuotr.

G.Ž.: – Tačiau Lietuvos kino centras to nedaro. Jis visą dėmesį sutelkė į kino gamybą ir savarankiškai, atskirai vykdo kino edukaciją. Gal iš dalies todėl, kad kino edukacijai nėra skiriama atskira biudžeto eilutė. Kita vertus, tai liudija ir tam tikrą mūsų mąstymo kryptį, esą sukurti filmą režisierius galės tik tada, kai gaus finansavimą. Neneigiu, kad tai svarbu, tačiau reikėtų daugiau investuoti į jaunus žmones, galbūt ateityje tapsiančius kino kūrėjais.

J.L.: – Manau, keblumas čia tas, kad, pavyzdžiui, LMTA ir jos kino edukacija priklauso ŠMM, o kitos tuo užsiimančios institucijos – Kultūros ministerijai.
G.Ž.: – Viskas labai painu – Kultūros taryba mano, kad Kino centras turi biudžetą, skirtą kino edukacijai…
G.S.: – ...Kino centras mano, kad šią sritį privalo finansuoti Kultūros taryba…

G.Ž.: – Žodžiu, paramos kino edukacijai modelis Lietuvoje keistas.
J.L.: – Atrodo, tarp visų institucijų pametėme patį kiną lyg adatą šieno kupetoj. Sunku pasakyti, kur prasideda kinas, o kur jis baigiasi, kas turėtų būti atsakingas už skirtingas jo sritis – gamybą, techniką, profesionalų ugdymą ir t. t.
G.Ž.: – Jau sakiau – trūksta kuravimo.

Kino edukacija
Foto: Organizatorių nuotr.

– Tačiau ar to kuravimo reikia? Gal glaudesnis tarpusavio bendradarbiavimas turėtų rastis pačių kino mokyklų, kitų institucijų iniciatyva?

G.S.: – Manyčiau, kuravimo tikrai reikia, nes šiandien kino edukacija rūpi vien „apačioms“, nėra rimtų iniciatyvų, kurias būtų pasiūliusios ministerijos, savivaldybės, Kino centras ir t. t. Neturint svaraus institucinio užnugario, sunku prisibelsti į ministerijų, savivaldybių duris, įtikinti savo idėjomis, įrodyti, kad siūlomas projektas yra reikalingas.

G.Ž.: – Pavyzdžiui, nelengva įsiūlyti mokykloms kino dirbtuves, net jeigu jos nemokamos. Atrodytų, mokytojai turėtų džiaugtis tokia galimybe, bet taip nėra. O jeigu būtų rimtesnis institucinis užnugaris ar, tarkime, oficiali parama iš ŠMM, į tokią iniciatyvą mokyklos, tikiu, žiūrėtų kitaip. Taigi, bendradarbiavimo su ministerijomis, savivaldybėmis tikrai trūksta. Tačiau noriu pabrėžti, kad vienur koordinavimo labai reikia, o kitur tokia priežiūra kliudytų. Pagalbos ir užnugario reikia vadybos, strategijos, institucinio bendradarbiavimo lygmeniu. Tačiau turėtų būti palikta laisvė klausimus, susijusius su turiniu, spręsti patiems. Kokius veiklos metodus pasitelksime, iš kokių filmų sudarysime programas, kokiose mokyklose lankysimės, su kokio amžiaus mokiniais dirbsime ir t. t., turėtume spręsti patys. Kino edukacija apskritai yra labai demokratiškas procesas, nemanau, kad būtų gerai, jeigu jo turinį kas nors bandytų kontroliuoti. Būtų klaidinga kino edukacijos strategiją suvokti kaip tam tikro, vienintelio modelio įtvirtinimą. Tai netgi pavojinga. Todėl labai svarbu vadybinį lygmenį, kuriam reikia koordinavimo, atskirti nuo turinio lygmens, kuriam būtina visiška laisvė.

J.L.: – Man labai norėtųsi, kad kino edukacija pasiektų įvairius, net atokiausius rajonus, kad į LMTA stotų ne tik vilniečiai, talentai gali būti pasislėpę ir Švenčionėliuose, ir kur nors Rusnėje… Reikėtų, kad kino suvokimo pamokos atsirastų bendrojo lavinimo mokyklose. Kinas, kaip menas ir kaip informacijos priemonė, yra labai paveikus, lengvai prieinamas internete. Kad moksleiviai suvoktų kiną ne vien kaip pramogą, išsiaiškintų, ar patys turi gabumų filmuoti, labai trūksta mokytojų, dažnai imamasi mokyti kino, „nes reikia“. Tarkime, vadovauti mokyklos kino būreliui liepiama lietuvių kalbos mokytojai. Ji vyksta į Vilnių, išklauso kelias paskaitas, o grįžusi ima vesti kino būrelį. Per tas kelias paskaitas sostinėje ji turi įvaldyti visas žinias ir gebėjimus, kad suprastų ne tik kaip filmuoti, bet ir kodėl filmuoti. Tokia kino edukacija mokyklose padaro daugiau žalos, negu duoda naudos. Juk pirmiausia reikia mokyti ne to, kaip valdyti kamerą, o kaip vizualizuoti savo mintis. Tai labai subtilus dalykas.

Kino edukacija
Foto: Organizatorių nuotr.

G.Ž.: – Kelia nerimą tai, kad susiaurinama pati kino koncepcija. Neretai jis suvokiamas kaip skaitmeninio raštingumo dalis. Todėl ir kino edukacija kartais suprantama labai siaurai, tik kaip mokymasis įjungti kamerą ar mobilųjį telefoną, perkelti nufilmuotą medžiagą į kompiuterį, sumontuoti ją ir pan. Tačiau kino edukacija visų pirma yra mokymasis stebėti aplinką, kurti savo santykį su ja, ieškoti istorijų, kalbančių vaizdų ir pan. Be šitų dalykų kino edukacija iš tikrųjų yra viso labo skaitmeninis raštingumas. Lietuvoje sąvokos „informacinis raštingumas“, „skaitmeninis raštingumas“, „vizualinis raštingumas“, „kino raštingumas“ atsirado palyginti neseniai, todėl jos neretai susipina. Pavyzdžiui, tai, ką mes vadiname kino edukacija, Europoje laikoma kino raštingumu (film literacy). Todėl kaskart reikėtų apsibrėžti, apie ką kalbame. Gal, pavyzdžiui, profesinėms mokykloms pakaktų suteikti žinių apie technologijas ir jų panaudojimo galimybes, kitaip tariant, ugdyti skaitmeninį raštingumą. Tačiau bendrojo lavinimo mokyklos, manau, turėtų skiepyti kitokį požiūrį į kiną. Beje, dažnai būna labai sunku pakeisti mokytojų ir kai kurių mokinių nusistatymą. Jie sako: aš juk viską moku, filmuoju, montuoju, galiu sukurti filmą, tad kodėl jūs man liepiate pro langą stebėti šitą medį?

G.S.: – Kiek žinau, Lietuvoje nė viena aukštoji mokykla nerengia nei kino pedagogų, nei medijų edukologų (media educators). Vaikus ir jaunimą paprastai moko profesionalūs kino kūrėjai (bent jau edukacinėse „Skalvijos“ programose). Jie, žinoma, turi daug įdomios patirties ir profesinių žinių, kuriomis gali pasidalyti, jaunimui smagu susitikti su tikrais kino režisieriais, operatoriais ir pan. Kita vertus, kino kūrėjai ne visada turi pedagoginių žinių, ne visi moka ir gali susikalbėti su vaikais, juos sudominti. O kas moko jaunus žmones suvokti kiną regionuose? Kiek teko susidurti, dažniausiai žmonės, visiškai nesusiję su kinu.

Kino edukacija
Foto: Organizatorių nuotr.


– Žinau, kad bandyta kurti kino pedagogikos studijų programas.

G.Ž.:Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) turi Teatro ir kino pedagogikos studijas. (Teatro ir kino pedagogikos studijų programa LEU išaugo iš anksčiau buvusių Teatro pedagogikos studijų. Dėstomų dalykų sąrašas rodo, kad vis dar dominuoja teatro pedagogika – per ketverius studijų metus dėstomi tik trys dalykai, susiję su kinu, o įvairūs teatro studijų kursai dėstomi po kelis kiekvieną semestrą. Be to, studijas baigusieji įgyja meno pedagogikos ir teatro (bet ne kino) bakalauro kvalifikacinį laipsnį, – M. M.) Deja, nežinau, kas tuos specialistus rengia, kur jie dirba, nes kino edukacijos lauke nėra tekę jų sutikti.

J.L.: – Keista, kad rengdami Teatro ir kino studijų programą edukologai nepadiskutavo, pavyzdžiui, su LMTA Kino ir televizijos katedra, „Skalvija“, „Meno aviliu“ ir kt. Kažkas sėdo ir be jokių patarimų nusprendė, kokie dalykai turėtų būti dėstomi, kokios žinios suteikiamos. Tačiau tam, kad atsirastų gera tokios srities studijų programa, manau, reikėtų didelės diskusijos.

G.Ž.: – Tai rodo, kad bendradarbiavimo stinga visose srityse.

Kino edukacija
Foto: R. Miškinienės nuotr.

– Ko kino edukacija Lietuvoje galėtų pasimokyti iš Europos šalių patirties?

G.S.: – Kurdami kino centro „Skalvija“ edukacines programas, domimės, kaip panašios į mus institucijos dirba Europoje, semiamės idėjų, metodų, praktikų. Priklausome tinklui „Europa Cinemas“, todėl turime galimybę dalyvauti specializuotose konferencijose, skirtose auditorijos ugdymui, seminaruose, stažuotėse. Mums imponuoja danų ir kitų skandinavų darbo metodai kino edukacijos srityje, stebime situaciją Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje. Pastaruoju metu po truputį pradėjo megztis realūs bendradarbiavimo, partnerystės ryšiai su latviais, galbūt britais, ispanais.

G.Ž.: – Pats terminas kino edukacija pasiskolintas iš užsienio. Aš sėmiausi patirties, stažuodamasi Britų filmų institute (British Film Institute). Tada užsimezgusius ryšius palaikau iki šiol, galbūt todėl atsivėrė galimybė dalyvauti kituose tarptautiniuose projektuose. Šią patirtį ėmiau taikyti ir Lietuvoje. Nesakyčiau, kad kino edukacija pas mus atsilieka nuo kitų Europos šalių. Žinoma, galiu kalbėti tik apie tą kino edukacijos sritį, kurioje dirbu, kino profesionalų rengimą man sunkiau vertinti. Be to, kalbu tik apie kino edukacijos turinį – taikomus metodus, filmų programų sudarymą, metodinės medžiagos parengimą ir t. t. Turinio lygmeniu didelio atotrūkio nematau. Jei lyginsime paramos kino edukacijai lygį, bendradarbiavimą tarp kino edukacijos institucijų ir švietimo įstaigų, tai mums, žinoma, dar daug reikia mokytis. Apskritai kino edukacija Europoje dabar prigesusi, darbo metodai išbandyti, trūksta naujų idėjų.

O šiaip džiaugiuosi, kad esame pripažįstami užsienyje, pavyzdžiui, Prancūzų sinemateka (La Cinémathèque française) mus pakvietė dalyvauti projekte „Kinas – šimtas metų jaunystės“ (Le Cinéma, cent ans de jeunesse). Mokiniai iš skirtingų Europos ir Lotynų Amerikos miestų kartu kurs filmus, kurie vėliau bus rodomi Prancūzų sinematekoje. Be to, Lietuvos atstovai įtraukiami į europines kino edukacijos darbo grupes, kartu sprendžia įvairius klausimus, dalijasi patirtimi. Džiaugiuosi, kad kažkaip vis įsiliejam į tokius tarptautinius projektus, ne tik semdamiesi patirties iš kitų, bet ir veikdami kaip lygiaverčiai partneriai. Puiku, kad vyksta idėjų mainai, kad tarptautiniu lygmeniu tampame vis aktyvesni.

Kino edukacija
Foto: Organizatorių nuotr.

– O kokie LMTA ryšiai su užsienio aukštosiomis mokyklomis ir kitomis institucijomis?
J.L.: – Jei vertinsime tarptautinį bendradarbiavimą, sakyčiau, nesame izoliuoti. Lankomės kitų šalių kino mokyklose, pavyzdžiui, Niujorke, Lodzėje ir kt. Nemažai dėstytojų iš užsienio atvažiuoja pas mus vesti seminarų. Bakalaurai pagal Erasmus programą vyksta į tas užsienio aukštąsias mokyklas, su kuriomis bendradarbiauja LMTA.

Mus neišvengiamai veikia aukštojo mokslo reformos, kurios toli gražu ne visos išeina į naudą. Pavyzdžiui, LMTA kaip ir Vilniaus dailės akademija (kitaip tariant, meno mokyklos) anksčiau galėjo per stojamuosius egzaminus atsirinkti gabiausius pretendentus, o dabar mums užrišo akis – naujus kursus sudaro tik dalis studentų, kuriuos laikėme vertais pakviesti, o kiti yra, kaip juos vadiname, – „kompiuteriniai“, dėl turimų bendrųjų balų pralenkę tuos, kurie per stojamuosius egzaminus gavo geresnį įvertinimą. Tokią problemą būtų galima spręsti, skiriant tikslines vietas, suteikiant vadinamuosius grantus, tačiau tam, kad tokia sistema pradėtų veikti, reikia laiko.

– O kiek LMTA atsižvelgia į užsienio kino mokyklų patirtį, ar bando ją adaptuoti?

J.L.: – Kadangi į kino studijų programas kviečiame studijuoti kas dvejus metus, tai kiekvienąkart stengiamės jas atnaujinti. Užsienio kino mokyklos yra labai skirtingos, todėl negalima griebtis tai vienų, tai kitų patirties, aklai ją taikant LMTA. Esama įvairių sprendimų, pavyzdžiui, kai kurios užsienio mokyklos iš pradžių visus būsimuosius kino kūrėjus moko kartu, tik paskui leidžia pasirinkti, kas bus režisierius, kas – operatorius, kas – dramaturgas. LMTA turi savo specifiką, nulemtą galimybių, – esame palyginti nedidelė kino mokykla, turinti ribotą techninę bazę.

Kino edukacija
Foto: Organizatorių nuotr.

– Kaip apibūdintumėte dabartinę jaunąją kartą, kurią ugdote? Kokia ji ir koks jos santykis su kinu?

G.S.: – Šiais laikais vaikai ir jaunimas žiūri kaip niekada daug filmų – jais gundo televizija, internetas, išmanieji telefonai. Tai populiari ir prieinama pramoga. Todėl labai svarbu, kaip tuos filmus atsirenka, ar yra šalia žmogus (tėvas, mokytojas), galintis patarti? Kita vertus, jaunimas, žiūrėdamas daug filmų, darosi kritiškas. Tai nereiškia, kad įgyjama kompetencija, leidžianti kritiškai vertinti kiną, tačiau sukaupiamas tam tikras žinių bagažas, asmeninė patirtis leidžia atsirasti tam tikram santykiui su šiuo menu.

J.L.: – Didžiulis žinių srautas skatina domėtis naujovėmis, jauni žmonės nori kuo greičiau save realizuoti. Todėl labai svarbu, kad ir su kinu jie susipažintų kuo anksčiau, dar bendrojo lavinimo mokykloje.

G.Ž.: – Jaunoji režisierių karta, kad ir kaip liūdna tą pripažinti, beveik nebežiūri klasikos. Tačiau taip yra ne vien Lietuvoje, tai kelia nerimą ir mano kolegoms iš Portugalijos, Ispanijos, Prancūzijos. Pavyzdžiui, vykdydami projektą „Moving Cinema“, davėme užduotį, kad režisieriai, kalbėdami tam tikra tema, panaudotų, pavyzdžiui, Ingmaro Bergmano filmo ištrauką. Tada ir paaiškėjo, kad kino istorijos paskaitų jie nelankė arba nelabai atidžiai klausėsi. Tačiau tai ne dėstytojų, ne mokyklos ir ne vien jaunosios kartos bėda – dabartinei visuomenei apskritai darosi sunku ilgai išlaikyti sutelktą dėmesį. O kino klasika to reikalauja. Jaunieji režisieriai, atėję į mokyklas dirbti su vaikais ar paaugliais, tikrai neužkrės jų kino klasika, jei patys apie ją nedaug išmano. Žinoma, nesakau, kad reikia rodyti vien klasikos kūrinius, tačiau negalima jų ignoruoti.

Kino edukacija
Foto: R. Miškinienės nuotr.

Pastebėjau įdomų dalyką – suaugusieji, stereotipiškai mąstydami, užkerta kelią vaikams pažinti įdomų kiną! Pavyzdžiui, „Skalvijoje“ rodėme François Truffaut „Keturis šimtus smūgių“. Kai pasakiau, kad siūlome mokiniams pasižiūrėti nespalvotą, 6-ajame dešimtmetyje prancūzų susuktą juostą, kai kurios mokytojos stojo piestu – liaukitės, tokio filmo vaikai tikrai nežiūrės. Bet jie žiūrėjo, o per aptarimą netgi turėjo ką apie jį pasakyti. Portugalijoje tą patį filmą kartu žiūrėjo labai įvairaus amžiaus – nuo 8 iki 18 metų – publika, po to vyko labai įdomi diskusija. Taigi, juos tikrai galima sudominti senais gerais filmais, jeigu išankstinis nusistatymas neužkerta tam kelio.

J.L.: – Studentams kino klasika kažkodėl neįdomi. Jie gali stebinti savo žiniomis apie šiuolaikinį kiną, tačiau kino istorija daugeliui balta dėmė. Ypač skaudu, kad jų visiškai netraukia lietuvių kino klasika, o juk buvo tokie kūrėjai kaip Vytautas Žalakevičius, Almantas Grikevičius… Galbūt iš dalies mes ir patys kalti, nes nuolat keikiam sovietmetį, sakome, kad tada viskas buvo blogai.

Kelia nerimą ir tai, kad jaunimas vis mažiau skaito literatūros. O juk kino „kūrimas“ prasideda nuo to, kad skaitai kūrinį ir matai jį vaizdais. Tad gal iš pradžių reikėtų perskaityti „Brisiaus galą“, mintyse jį vizualizuoti, o jau tada imti kamerą į rankas.

Kino edukacija
Foto: R. Miškinienės nuotr.

G.S.: – Man atrodo, jaunimas lietuvių kino klasikos nežiūri dėl „techninių priežasčių“. Juk vos prieš keletą metų Lietuvos kino centras, „Meno avilys“ pradėjo restauruoti ir skaitmeninti senuosius lietuviškus filmus. Kino centras tik dabar pradėjo rūpintis, kad juos būtų galima žiūrėti kino teatruose. Iki šiol lietuviška kino klasika buvo sunkiai prieinama. Na, o „Skalvija“ jau pradėjo kurti edukacinius projektus mokykloms, supažindinsiančius su lietuviška kino klasika ir apimsiančius šių filmų peržiūras, paskaitas, diskusijas.

G.Ž.: – Jaunimas po truputį atranda senąjį lietuvių kiną. Pernai „Skalvijoje“ darėme filmų ciklą „Trys kartos“ – vyresniųjų klasių mokiniams pristatėme Arūno Žebriūno „Gražuolę“, Audriaus Stonio filmą „Viena“ ir Marijos Kavtaradzės „Man dvimkeli“. Iš atsiliepimų paaiškėjo, kad mokiniams labiausiai patiko „Gražuolė“, lietuvių kino klasika jiems tapo atradimu.

– Kaip vertinate kino edukacijos perspektyvas?

G.S.: – Norėčiau, kad įvairių kino edukacijos iniciatyvų atsirastų kuo daugiau. Skalvija nemažai laiko ir jėgų skiria kino edukacijos sklaidai regionuose. Įvairiuose Lietuvos kampeliuose po truputį atsiranda renovuotų kino teatrų su nauja technine įranga. Stebime šį procesą, kai tik sužinome apie naujai atsidariusį (dažniausiai savivaldybei priklausantį) kino teatrą, kalbamės su jo vadovais apie kino auditorijos ugdymą, apie kino edukaciją, siūlome prisijungti prie projekto bendrojo lavinimo mokykloms „Mokausi iš kino“. Sėkmingai bendradarbiaujame su Kaunu, Panevėžiu, Klaipėda, Utena, Varėna, kitais miestais ir miesteliais.

Kino edukacija
Foto: R. Miškinienės nuotr.

G.Ž.: – Tiek Lietuvos, tiek Europos kino edukacijai reikėtų naujų patrauklių metodų, kaip mokyti jaunus žmones, kad būtų atidūs savo aplinkai, susikaupę ją stebėtų, gebėtų sutelkti dėmesį.
J.L.: – Man atrodo, svarbu, kad kino profesijas rinktųsi žmonės, turintys savo požiūrį, savo rakursu žvelgiantys į gyvenimą ir norintys pasidalyti tuo, ką mato. Filmuoti, montuoti galima išmokyti, tačiau labai norėtųsi, kad jauni kūrėjai keltų problemas, aktualias šimtams, tūkstančiams žiūrovų. Kino kritikai apgailestauja, kad jaunųjų kino kūrėjų temos seklios. Tačiau tokio pobūdžio problemas spręsti studijų metais jau vėloka.
G.Ž.: – Ir dar... labai norėtųsi bendradarbiauti su ŠMM

– Dėkoju už pokalbį.