Išvakarėse stebėję, kaip Raudonosios armijos tankai barška kaimų ir miestų keliais, lietuviai negalėjo įsivaizduoti, kad okupantai, į mūsų žemę įžengę savo nešvariais „kerzavais“ batais, pusę amžiaus tryps viską, kas pasitaikys jų kelyje – žmogaus orumą, gyvenimą, likimus. Kad sukurs melo imperiją, kurioje banditais bus vadinami herojai, o išdavikais patys ištikimiausi tėvynės vaikai. Kur šėtoniški okupantų metodai jauks lietuvių protus ir įsitikinimus, kur daugelis turės atsakyti sau į klausimą: „Kas vertingiau – mirti už tėvynę ar už ją gyventi?“ O pasibaigus ginkluotai partizaninei kovai menininkai, perėmę pasipriešinimo vėliavą į savo rankas, daug dešimtmečių spręs dilemą – leistis į kompromisus ir išlikti, ar priėmus nonkonformistišką poziciją būti pasmerktiems mirčiai, izoliacijai, tylai?“
Apie kultūrinį pasipriešinimą okupacinei sistemai pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo sukurtas vaidybinis filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas). Įdomu tai, kad filme, pasakojančiame apie kultūrinį protestą prieš sovietinę ideologiją, nusifilmavo du žinomi aktoriai – to laikmečio liudininkai, kurie patys tuo metu buvo nonkonformizmo pavyzdžiai. Vienas jų – aktorius Česlovas Stonys, anot režisieriaus D. Ulvydo, filme įkūnija patį save. Č. Stonio dramatiška istorija prasidėjo Kauno dramos teatre, kuriame aktorius nuo 1969 metų dirbo su režisieriumi Jonu Jurašu.
„Pas J. Jurašą beprasmių spektaklių nebuvo. Dar daugiau. Jie vedė į protą ar, švelniau tariant, atvėrė akis ne vienam ir ne dviem, o tūkstančiams žiūrovų. Tai varė iš proto sovietinę valdžią. Deja, šita kūrybinio darbo palaima truko labai neilgai. Po spektaklio „Barbora Radvilaitė“ premjeros režisierius J. Jurašas primityviai, begėdiškai ir brutaliai buvo išvarytas iš teatro. Tuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys surezgė įsakymą dėl režisieriaus atleidimo iš darbo, kaip nesugebėjusio užtikrinti deramo teatro idėjinio ir meninio lygio.
Kabinėtasi buvo prie visko. „Grasos namus“ kastravo negailestingai. Valdžia iš Vilniaus pareikalavo išmesti ištisas spektaklio scenas, privertė pakeisti tiesiog genialiai J. Jurašo sukurtą spektaklio finalą. Kaltino J. Jurašą pasityčiojimu iš rusų tautos, nors rusų tautą spektaklyje atstovavo tik žandarai. Aiškino, kad spektaklio nesupras paprasta liaudis, nors visi laikraščiai kasdien kaldavo, kad paprasta liaudis ir yra tikroji visų menų vertintoja.
Ne mažiau priekabiavo ir prie paskutinio J. Jurašo pastatymo – J. Grušo „Barboros Radvilaitės“. Labiausiai užkliuvo viso spektaklio metu pjesės personažo Dailininko tapytas Barboros portretas, kuris buvo parodytas finale. Gal tai istorinė tiesa, o gal tik graži legenda, bet manoma, jog Vilniaus Aušros Vartų Šv. Mergelė Marija buvo tapoma pagal Barboros atvaizdą. Valdžia įtūžo. Kaip Jurašas išdrįso viešai rodyti Šventą paveikslą? Ar jis nežinojo, kad „banditai“ (taip tikrieji banditai vadino Lietuvos partizanus) prieš mūšį ateidavo pasimelsti ir prisiekti Dievui ir Tėvynei pas Aušros Vartų Mariją. Jurašą iš teatro išvarė“, – pasakoja aktorius Č. Stonys.
Tą pačią dieną du aktoriai – Jonas Pakulis ir Č. Stonys padavė pareiškimus ir išėjo iš teatro savo noru. Be demonstracijos, jokių akcijų, be jokio patoso. Anot aktorių, išėjo, nes nebematė prasmės. „Tada, kitokį, „ne jurašišką“ teatrą ėmėsi kurti visi, kas netingėjo. Nebūčiau nustebęs, jeigu spektaklius būtų statęs ir ūkvedys. Kad tik ne Jurašas. Viena žymi artistė, neklausiama ir neagituota pasekti mūsų pavyzdžiu, nei iš šio, nei iš to staiga man pareiškė: „Matai, aš negaliu išeiti. Aš labai myliu teatrą“. Nediskutavau su ja. Tik pasakiau: „Matai, kokia skirtinga meilė būna. Tu iš meilės teatrui pasilieki jame, o aš iš meilės teatrui jį palieku“.
Labai simboliška, kad juokdarį „Barboroje Radvilaitėje“ suvaidinau vieną vienintelį kartą. Per premjerą. Atrodo, kad J. Grušas, tarsi žinodamas, kas įvyks Kauno dramos teatre, į Juokdario lūpas įdėjo tokį tekstą: „Nebūkit, broliai, juokdariai, kada pasauly blogis viešpatauja“. Nusiėmiau Juokdario kepurę su gaidžio skiautere ir išėjau... iš scenos ir iš teatro. Visam laikui. Likti teatre, kur aktorė Rūta Staliliūnaitė, vaidinanti Barborą buvo priversta sakant monologą kreipinį „O, Lietuva“ pakeisti į „O, Tėvyne“, nes tiems kultūros banditams žodis „Lietuva“ skambėjo kaip keiksmažodis, buvo neįmanoma. Tada tu būtum jau nebe juokdarys, o šlykštaus nusikaltimo bendrininkas. Tokiu aš niekada nebuvau ir nebūsiu. Nedaryti kartais kur kas svarbiau, negu daryti. Arba dar trumpiau: „Geriau nieko, negu nieką.“ Buvo duotas nurodymas daugiau manęs nepriimti į jokį teatrą.
Daug metų važinėdamas su rašytoju Kaziu Saja per Lietuvą susitikimuose sulaukdavau klausimo: „Ar nežadat sugrįžti į teatrą?“ Kad nevarginčiau žmonių ilgais išvedžiojimais visada atsakydavau taip: „Jeigu norėčiau, kažin ar priimtų. Jeigu priimtų, kažin ar norėčiau“. Ir tai buvo tiesa. Ir liko tiesa,“ – sako Č. Stonys.
Anot filosofo Leonido Donskio, menininkams okupaciniame režime išlikti ištikimiems sau – ne sistemai, buvo be galo sunku. Nes šėtonas slypėjo detalėse. Ir jei Stalino laikais buvo akivaizdu, kad reikia išlikti fiziškai, kad režimas nesunaikintų, o ir žaidimo taisyklės buvo be galo aiškios – būti chore ir nepradėti dainuoti pro šalį (traukti tą pačią melodiją unisonu su visais kitais), tai Nikitos Chruščiovo, o vėliau eonido Brežnevo laikais kai kas pasikeitė.
„Sistemoje atsirado daugiau cinizmo. Atsirado galimybė papirkti žmogų, jį suvedžioti. Jam buvo žadamas minimalus komfortas, galimybės šeimai civilizuočiau gyventi, geresni rūbai, kokybiškesnės prekės, stabilesnė situacija. Ir už šitą „stabilumą“ didelė dalis žmonių rinkdavosi sistemos primetamą žaidimą. Buvo reikalingi „teisingi“ kūriniai, „teisingos“ referencijos ir idėjos, „teisingi“ žodžiai ir retorika. Niekas nereikalavo, kad žmogus būtų nepriekaištingas ideologinio „rentgeno“ objektas. Visi suprato, kad greičiausiai jis meluoja. Kaip meluoja ir valdžios viršūnės.
Bet melas buvo pateisinamas. Yra toks juokas apie sovietinį inteligentą. Būdavo sakoma, kad pasirinkimai yra tik du: rinktis tiesą arba tėvynę. Buvo tokių, kurie nonkonformistiškai rinkosi tiesą, nors puikiai suprato, kad anksčiau ar vėliau sistema parodys dantis ir nagus. Dėl to laisvė menininkų tarpe buvo suprantama kaip labai brangus ir orumo reikalaujantis dalykas. Kūrėjai puikiai suprato, jog pasirinkę protestą ir kitamanystę, ne tik niekada negaus jokių premijų, stipendijų ir paramos, bet ir apskritai rizikuos būti kankinami sistemos ir cenzūros. Tie dalykai labai alindavo. Reikėjo stipraus moralinio stuburo tam, kad atsisakytum populiarumo.
Menininkai žinojo, kad yra tik du pasirinkimo variantai: būti sėkmingam ir populiariam arba netekti darbo. Šitą šėtonišką strategiją pirmieji išmėgino čekai Gustavo Husako laikais po 1968 metų revoliucijos. G. Husakas išrado savą metodą: jis nesiuntė į kalėjimą ir nieko per daug nerepresavo, bet jis ėmė masiškai atleidinėti inteligentus iš darbo. Darbo neteko daugybė rašytojų, menotyrininkų, kinematografininkų, operos dainininkų, aktorių. Kam reikalingas menininkas, nedalyvaujantis kūryboje? Tai sunaikinto gyvenimo žmogus.
Sovietai tą greitai perprato ir perėmė G. Husako metodą. Jį puikiai įvaldė Antano Sniečkaus laikų kompartija Lietuvoje. Baisiausias klausimas, kurį galėjo išgirsti menininkas buvo: „Nori likti savo profesijoje ar nori, kad viskas pasibaigtų?“ Todėl žmonės, kurie rizikavo, nusipelno pačios giliausios pagarbos.
Kitas filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ aktorius, kuris jaunystėje sumokėjo savo kainą už nesitaikstymą su sistema – Vidas Petkevičius. Jo jaunystės legenda galėtų būti verta atskiro kino žvilgsnio. Būdamas pirmo kurso studentu, V. Petkevičius sulaukė kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio kvietimo sudalyvauti atrankoje pagrindiniam vaidmeniui gauti jo statomoje roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“.
„Kompozitorius ieškojo atlikėjo, kuris galėtų dainuoti keturiose oktavose, išmanytų džiazo, soul ir bliuzo stilistiką. Konkuravau su amžiną atilsį Vytautu Kernagiu. Tačiau vaidmenį gavau aš“, – pasakoja V. Petkevičius. Legendinė roko opera tuo metu buvo pastatyta tik Brazilijoje. Lietuviai tapo pirmieji, pastatę ją Europoje. Į kompozitoriaus rankas patekęs Anglijoje išleistas Andrew Lloydo Webberio dvigubas vinilinis albumas neturėjo nei klavyro, nei partitūros. Nusirašęs muziką į savo magnetofoną, kompozitorius pats ėmėsi juos rašyti. Suradęs tinkamo tembro ir balso atlikėjus, subūręs didelį orkestrą, ėmė repetuoti.
„Repetuodavome dienomis ir naktimis. Nesvarbu, kad persekiojami. Būdavo, kad repetuojam, o kažkas atjungia elektros skydinę. Bet bandymai mus išvaikyti nepavyko. 1971-ųjų gruodžio 25-ąją buvome pasiruošę premjerai. Saugumas buvo taip pat pasiruošęs. Turėjome juos pergudrauti. Dailininkas Galius Kličius plakate parašė – „koncerto“ pradžia 20 val. Tačiau Kalėdų rytą paskleidėme žinią, kad premjera įvyks anksčiau – 18 valandą. Žinia sklido iš lūpų į lūpas ir 18 valandą į Dailės Instituto salę žmonės jau nebetilpo. Jaunimas nusėdo palanges, klausėsi roko operos net už durų.
19 valandą atvykę saugumiečiai suprato, kad gerokai pavėlavo. Iki scenos per tą minią žmonių jie fiziškai nebegalėjo prasibrauti. Vos pasibaigus, painiais Dailės instituto koridoriais, vedami K. Antanėlio, nubėgome iki Bernardinų bažnyčios. Iš ten – kas kur. Jau kitą dieną prasidėjo persekiojimai. K. Antanėlį išmetė iš VISI. Į Saugumą iškvietė mano kurso vadovę Dalią Tamulevičiūtę, kuri po to tepasakė, kad išėjusi neatsiminė nei savo vardo, nei pavardės. O man iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo užverti visi keliai bet kokioms gastrolėms užsienyje.
Ar gailiuosi to? Nė kiek. Tuo metu mes nesvarstėme kuo visa tai baigsis. Nebuvome naivūs, kad tikėtumėmės, kad tai neturės pasekmių, bet jaunystėje noras nepasiduoti, nesileisti į kompromisus buvo stipresnis už bet kokias baimes“, – sako aktorius V. Petkevičius.
Anot aktoriaus Č. Stonio, baimė buvo pats tobuliausias ir pats universaliausias sovietų ginklas kovoje su kitaminčiais: „Įdomiausia yra tai, kad visi tie – skleidę melą ir sėję baimę buvo labiausiai apimti baimės. Ir jų baimė buvo visaapimanti, nepraeinanti, neįveikiama. Jos vardas buvo Paranoja. Tokius gąsdino viskas. Poezija, spektaklis, muzika, dailės kūrinys, ištartas žodis. Gąsdino net tyla.
Buvo toks literatas ir neva „poetas“ Kostas Korsakas. Tai jis yra sukurpęs eilėraštį „Tylintiems“, kur į šuns dienas išdėjo tuos Lietuvos poetus, kurie, bolševikams „išvadavus“ Lietuvą iš laisvo gyvenimo, nutilo ir neberašė eilėraščių. Kaip drįso?! Negarbinti, nešlovinti, neapdainuoti šlovingos komunistų partijos, pačios rūpestingiausios daugiavaikės motinėlės Rusijos, jos ištikimų sūnų Lenino ir Stalino, o taip pat ir begalės iš jų klonuotų sniečkiukų, guzevičiukų, gedviliukų, raslaniukų ir visokiausių šepečiukų…
O tiems, kurie rašė ir rašė ne taip, kaip pageidavo korsakai, buvo taikomos įvairiausios priemonės. Vienus žudė, kitus trėmė, trečius kankino kalėjimuose, psichiatrinėse ligoninėse. O tuos, kurių nesuspėdavo sunaikinti, mėgindavo bent ištrinti iš atminties. Visos Icchoko Mero knygos, jam išvykus į Izraelį, buvo išimtos iš Lietuvos knygynų ir bibliotekų. Žudymams, trėmimams, priverstiniam gydymui nuo galvojimo pasibaigus buvo imtasi kitokių priemonių. Neįtikusių valdžiai literatų paprasčiausiai nespausdindavo. Nepriimdavo į jokį tokio žmogaus išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkantį darbą. Neįtikę kompozitoriai savo kūrinius galėjo groti tik sau. Ir tai – nelabai garsiai, kad įtari ausis neišgirstų.
Su Lietuvos teatro ir kino kūrėjais tvarkytasi dar paprasčiau. Filmus veždavo į Maskvą, o ten pasakydavo: „Tą išmest, tą sutrumpint, šitą pakeist“. O jeigu po tų „išmest, pakeist, sutrumpint“ likdavo tik filmo pavadinimas ir titrai, tai tokį filmą padėdavo ant lentynos „amžinam saugojimui“. Su teatro kūrėjais „ekspertams“ būdavo dar lengviau. Atvažiuodavo atstovai iš Partijos CK ir Kultūros ministerijos, pažiūrėdavo tik gimusį ir dar niekam nerodytą spektaklį, su teatro direktoriumi, o tuo pačiu ir meno vadovu išgerdavo gramą kitą tauraus gėrimo, atskaitydavo pamokslą režisieriui už jo beidėjiškumą, nurodydavo, kurias scenas privalo „iškupiūruot“ ir patenkinti išvažiuodavo, džiaugdamiesi, kad apgynė socialistinio meno skaistybę.
Kūrėjai paklusdavo. „Išsikupiūruodavo“. Na, o kai vienas toks atsirado, kuris nepakluso, tai tą pačią dieną buvo išvarytas iš teatro kaip „neužtikrinęs idėjinio ir meninio teatro lygio“. Nors apie tokį lygį dar ir šiandien galima tik pasvajoti“, – sako Č. Stonys. Taip tvarkėsi valdžia su režisieriais. Anot aktoriaus, su artistais ir tvarkytis nereikėjo. Valdžia dėl jų galvos sau nesuko. Artistai patys su savimi tvarkėsi. Valdžiai nereikėjo jų nei į kalėjimus sodinti, nei į psichiatrines vežti, nei iš darbų mėtyti.
„Artistai turėjo ir po šiai dienai turi šlykščią teoriją apie aktorių – molį. Kas kaip nori, taip jį ir minko. Jis privalo pasiduoti minkymui. Artistui neturi rūpėti ką iš jo išminkys ir ką su tuo išminkytu padarys. Gal puodynę, gal švilpynę, o gal plytą. Ir jam neturi rūpėti, kur ta plyta bus įmūryta. Gal į šventyklą, gal į tupyklą. Artistui turi būti visur gerai. Tokia jo profesija, tokia jo misija. „Molio“ filosofija pagrįsta baime. Baimė prarasti darbą, baimė nesugebėti persikvalifikuoti, baimė dėl savęs, dėl žmonos, dėl vaikų... „Gyvent tai reikia“. Šiandien artistas bijo prarasti tai, ką turi. Sovietiniais laikais artistai, ir ne tik jie, bijojo prarasti tai, ko neturėjo, bet norėjo turėti. Buto neturėjo, bet... norėjo turėti. Jeigu galvos, turės savo nuomonę, o jeigu dar ją garsiai pareikš – buto niekada negaus. Mašinos neturėjo, bet... labai norėjo turėti. Šakosis – paskyros nematys. Skalbimo mašinos „Viatka“ neturėjo, bet... labai jau reikėjo. Pyptels ką nors prieš valdžią – rūbelius skalbs su kultuve prie upelio.
Rusai turi genialų posakį: „Kogda ja jem, ja gluch i nem“ – „Kai aš valgau, aš kurčias ir nebylus“. O valgyti tai visi norėjo. Taip ir tvarkėsi valdžia su alkanais. Visi tylėjo ir nieko negirdėjo. O jeigu atsirado vienas kitas, kuris prabilo, tai apie tokius valdžia nutilo. Tokius užmušinėjo tyla. Nespausdino jų, nerašė apie juos, nerodė jų ir patiems rodytis neleido. Bet... nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Šitaip valdžios spaudžiama spyruoklė įgavo tiek jėgos, kad 1990 metų kovo 11-ąją taip išsitiesė, kad su trenksmu nušlavė visus „išvaduotojus“ visiems laikams. Tikėkimės“, – sako aktorius Č. Stonys.
