Pasak H. Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalio publikai pristatančio iškalbingojo koncertų konferansjė Viktoro Gerulaičio, tai nėra vien Gedulo mišios už mirusius, tai – kažkas sprogstamo, kažkas didingesnio. Berliozo muzika – labai kontrastinga, įvairi: čia bus ir subtiliausia lyrika „Agnus Dei“ daly, ir „Dies irae“ – „Dieną rūsčią“, kur taip daužysis timpanai, didieji būgnai ir keturi pučiamųjų orkestrai, kad... bus svaigulys, bus konvulsiška, laukiniška, bet – nepakartojama!

Daugiau apie „Requiem“ didybę, kūrimo aplinkybes ir istoriją, apie tai, ką turi bendro Victoro Hugo romanas „Vargdieniai“ ir šis neįsivaizduojamo masto kūrinys – video interviu su V. Gerulaičiu:

Šį „Requiem“ H. Berliozas laikė geriausiu savo veikalu, kupinu „rūsčios didybės“, ir pabrėždavo šio sumanymo ir išraiškos priemonių novatoriškumą: „...jame yra neįtikėtinai siaubingų kombinacijų, kurių dar niekas nenaudojo ir kurios, ko gero, man pirmam atėjo į galvą.“ Jau iš pat pradžių autorius įsivaizdavo to kūrinio grandioziškumą – 500 arba 600 atlikėjų. Didžiulį orkestrą Berliozas čia girdėjo be galo įvairų: spindintį ryškiomis spalvomis, grandiozinį, dramatišką, rūstų, tragišką, o greta – lengvą kaip oras, virtuozišką, dainingą, švelnų ir plastišką. Neveltui poetas Heinrichas Heine apie patį Berliozą yra pasakęs: „Tai erelio didumo vyturys“.

Vilniaus festivalyje Hectoro Berliozo „Requiem“ skambės minint Gedulo ir vilties dieną. O sukurtos šios Didžiosios gedulo mišios buvo 1837 m., sulaukus prašymo parašyti muziką 1830-ųjų revoliucijos aukų atminimui. „Requiem“ parašytas tradicine gedulingų mišių forma, tačiau jam būdingas ne vien santūrumas, rimtis ir lyrika, jis kupinas ir dramatizmo, kovingumo, maištingos dvasios. Kompozitorius panaudojo kanoninį lotynišką tekstą, bet vietomis jį šiek tiek pakeitė. Autorių pakerėjo „Dies irae“ gigantiška didybė, ši mišių dalis tapo kūrinio dramatiškiausia vieta, centru.

Monumentalų kūrinį birželio 15-osios vakarą Nacionaliniame operos ir baleto teatre atliks didžiulės muzikantų pajėgos, jungiančios du – Lietuvos nacionalinį simfoninį ir Lietuvos kariuomenės orkestrus, Kauno valstybinį ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chorus. Solistas – tenoras Gustavo Porta, kviečiamas dainuoti įvairiuose pasaulio operos teatruose, diriguos prancūzų maestro Cyrilas Diederichas, kurį Vilniaus festivalyje išvysime ir birželio 12 d., diriguojant operą „Manon“.

Suvaldyti berlioziškumo galingumo muzikos medžiagą – kietas riešutėlis tūlam dirigentui. Tad neatsitiktinai ši pozicija Vilniaus festivalyje patikėta maestro Cyrilui Diederichui. Muzikos kritikai šį batutos meistrą vadina vienu geriausių Prancūzijos dirigentų. Jo dirigavimas apibūdinamas kaip labai įtaigus, demonstruojantis įsigilinimą į atliekamą muziką, darantis poveikį kiekvienam klausytojui.

C. Diederichas, dalyvaudamas festivaliuose, dirigavo žymiems pasaulio simfoniniams orkestrams, tarp jų yra visi pagrindiniai Prancūzijos kolektyvai, Bavarijos, Vienos, Miuncheno radijo, Madrido nacionalinis RTVE, Bukarešto nacionalinis radijo, Brazilijos simfoninis ir kt.

Maestro jau daugelį metų bendradarbiauja ir su Lietuva: Lietuvos nacionaliname operos ir baleto teatre yra dirigavęs J. F. Halévy operą „Žydė“, 2015 m. rudenį vadovavo J. Massenet „Manon“ naujam pastatymui, kviečiamas diriguoti LNSO simfoninės muzikos programose, o Vilniaus festivalyje yra parengęs išskirtinių opusų – J. Haydno oratorijos „Metų laikai“, H. Berliozo „Fausto pasmerkimo“, O. Messiaeno „Turangalîla-Symphonie“ interpretacijas.

Cyrilo Diedericho diriguojamas Hectoro Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalyje skambės birželio 15 d., trečiadienį, 19 val. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją