Atviri keliai į garsiausius Europos teatrus
Estijoje, Vanemuine teatre šokti pakviesta balerina ilgai nedvejojo. Būsimoji režisierė turėjo išskirtinę galimybę susipažinti su pasaulinio garso balerinomis, Maskvos didžiojo teatro kūrėjais.
Itališko temperamento lietuvė gyveno tarp Vilniaus ir Estijos. Tuo pačiu metu ji sugebėjo ne tik studijuoti režisūrą, dirbti Tartu teatre.
M. Simonai Šimulynaitei buvo atviros durys Suomijos operos ir baleto teatre, Švedijos ir Londono Karališkuosiuose teatruose, Karališkojoje akademijoje, Guildholo muzikos ir teatro mokykloje, Norvegijos Fredrikstato teatro mokykloje. Šiose prestižinėse vietose Marija Simona įgijo daug naudingos patirties, kurią iki šiol sėkmingai naudoja kaip teatro kūrėja.
„Mane žavi teatrai su siela. Teatrai, praėję gražią epochų paletę, kuri įtakoja jų architektūrinę dvasią, sielą, o nuo to ir prasideda proceso energija. Atrodo, kad aplink vaikšto Mocartas, koridoriuje rėkia Čaikovskis, regis, nusikeli laiko mašina į tokias nepaliečiamas vietas. Tas savotiškas pelėsio kvapas šiuolaikinių didžiųjų teatrų organizmuose, atrodo, pats teisingiausias, tikriausias... Nes juose dirba absoliutūs profesionalai. Dirigentai taip jausmingai verčia partitūras, kad, regis, jiems už nugarų stovi patys didieji kompozitoriai ir kartu diskutuoja, kur „forte“, kur „piano“. Režisieriai filosofiškai leidžia didiesiems artistams būti savimi ir nekiša į butaforinius rėmus. Tokios galingos dvasios niekada nepastebėjau mūsų Lietuvos teatruose, - prisiminimais dalinasi kūrėja. - Iš taip arti pamatyti didžiųjų teatrų užkulisius, būti repeticijų dalyve, premjerinių spektaklių stebėtoja – jaudinantis jausmas. Bet tik pradžioje. Po to labai greitai apsipranti. Prie gero greitai pripranti. Būna be galo sunku grįžus į Tėvynę aiškinti viskuo netikintiems studentams, jog tuo jau seniai kvėpuoja visi didieji teatrai“.
Lietuva pasitiko nesvetingai
Nepaisant to, kad lietuvė turėjo unikalią galimybę dirbti užsienyje, kur jos laukė didžiulės perspektyvos, milžiniškos galimybės ir menininkų pripažinimas, režisierė nusprendė grįžti į gimtinę.
„Kodėl? Traukė Tėvynė, tėvai, gimtasis Žvėrynas, žydinčios alyvos. Estijoje, Suomijoje gyvena labai šalti žmonės. Aš pratusi prie bendraujančios aplinkos. O ten visi pilki, liūdni. Turbūt dėl atšiauraus klimato žmonės ten gyvena depresijoje. Toks gyvenimas buvo ne man“, - prisipažįsta ambicinga ir kūrybinės energijos nestokojanti M. S. Šimulynaitė.
Deja, bet talentingai kūrėjai grįžus į Lietuvą lengva nebuvo. Nespėjusi pasidžiaugti gimtine, režisierė akis į akį susidūrė su 2008 metų krize. Jaunai moteriai teko visus metus gyventi iš estiškos stipendijos santaupų, nes jauniems talentams Lietuva buvo labai nesvetinga.
„Jauni žmonės čia nebuvo laukiami“, - apgailestauja Marija Simona. Nei didieji, nei mažieji teatrai nenorėjo priimti jaunosios kartos režisierės.
„Kodėl? Nebuvau garsaus verslininko žmona, o mano tėvai nebuvo turtingi politikai. Neturėjau jokio „stogo“. Nacionalinis dramos teatras netgi salės nenuomoja“, - pasakoja M. S. Šimulynaitė.
Tačiau netrukus režisierė ir choreografė pradėjo bendradarbiauti su NOA (Naujosios operos akcijos) festivalio kūrėjais. Viename nepriklausomos operos festivalyje talentingą kūrėją pastebėjo Klaipėdos muzikinio teatro direktorė A. Žygaitytė Nekrošienė ir pakvietė uostamiestyje statyti spektaklį.
Įkūrė savo teatrą
25 metus baletą šokusi režisierė ir choreografė prieš šešerius metus sulaukė intriguojančio pasiūlymo.
Padrąsinta Romualdo Kondroto, ji ryžosi įkurti Baltijos baleto teatrą, kuriame pakvietė šokti profesionalius baleto artistus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
Po sudėtingų pirmųjų teatro gyvavimo metų atsirado keletas gerų draugų, bendraminčių, kurie desperatiškai tikėjo BBT gyvavimo idėja ir prisidėjo prie teatro namų paieškos, įkūrimo ir veiklos vystymo. Viena tokių bičiulių buvo Laura Radzevičiūtė, dabar jau esanti teatro direktore.
Netrukus Marija Simona pastatė šokio spektaklį „Kitas pasaulis“ pagal „Depeche Mode“ muziką ir Haruki Murakami kūrybą. Šis unikalus reginys sulaukė didžiulio susidomėjimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Dabar šis spektaklis kelia sparnus į tarptautinius debesis.
„Lietuvoje vienintelė vieta, kurioje galima statyti tokius grandiozinius spektaklius, buvo Teatro arena. Dabar tokiems renginiams Vilniuje vietos nebeliko“, - sako M. S. Šimulynaitė. Todėl režisierė ruošiasi aktyviai bendradarbiauti su užsieniu.
Lietuvišku šokio spektakliu „Depeche Mode“ domisi Prancūzijos, Ispanijos, Estijos, netgi Niujorko teatrai. „Mano tikslas sukurti Lietuvoje tokį šiuolaikinį baletą, kaip italų Aterballetto, švedų Cullberg Ballet ar amerikiečių Rock The Ballet. Mes turime daug gerų šokėjų, bet neturime, kaip jų išlaikyti, todėl jie išvyksta dirbti į užsienį“, - apie jaunų menininkų padėtį kalbėjo režisierė.
LMTA Dainavimo katedros Operos studijos režisierė dirba su būsimaisiais operos dainininkais. Dėstytoja sulaukia daug teigimų atsiliepimų apie studentų paruošimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Apie jos pagalba atskleistus studentų talentus kalba net Karališkojoje muzikos akademijoje, kur mokosi jos buvusi studentė operos dainininkė Laura Zigmantaitė. Vanemuine teatras Estijoje giria jos buvusią studente Jomantę Šležaitę. Pasak M. S. Šimulynaitės, matyti tobulėjančius jaunus žmones, besiskleidžiantį jų talentą, yra didžiausias malonumas.
