„Toskos“ laikmetis, ar kalbėtume apie siužete nurodytą Napoleono karais ir žiaurumu užtvindytą 19 a. pradžią, ar operos sukūrimo laiką (1900), ar režisierės pasirinktus 40-uosius II-ojo pasaulinio karo draskomoje ir teroro ideologija persunktoje fašistinėje Italijoje, - juos visus vienija karinių neramumų ir konfliktų nuotaikos.

Tai laikai, kuomet galingi paskelbiami teisiais, o nekalti - kaltais, kitaip mąstantis patenka į politinio teroro girnas, o bet kokia individualybė, emocija ar mintis neatitinkanti „karo laimėtojo“ filosofijos yra sunaikinama. Todėl nenuostabu, kad žmonės pradeda bėgti į bažnyčią, - juk ji visais laikais yra matoma kaip prieglobsčio vieta. Ypatingai tuomet, kai meilė, politika ir menas, - tampa vienas kito įrankiu, o šalis panašėja į policinę valstybę.

„Mano spektakliuose istorinė linija dažnai yra. Nors tūlam nūdienos žmogui ji dažnai ir nežinoma. Todėl ir norėjosi atrasti laikmetį, kuriame istorija suskambėtų taip skambiai, kad net ir šiandienos žmogus suprastų, ką norime pasakyti“, – pristatydama operą spaudos konferencijoje apie fašistinės Italijos periodą, pasakojo D. Ibelhauptaitė.

„Nors opera vadinasi Toska, bet aš noriu pamatyti operą per Scarpijos akis. Nors Toskos vaidmuo taip pat svarbus. Oj, kad matytumėte, kiek ten bus meilės ir bučinių“, - šyptelėjo apie operos siužetinę liniją kalbėdama režisierė.

Ir nors pagrindiniu smuiku šioje operoje griežia fašistinė sistema, visas režimas ir negandos, net ir tokioje tamsių debesų apsuptyje gaji meilės istorija. Nors ji - nelaiminga, todėl, pasak pačios Dalios, nėra įkvepianti ar nupiešianti gaivias spalvas. „Ar bus aštrus spektaklis? Taip, nepabijokime to žodžio, bus aštrus spektaklis, - rėžė D. Ibelhauptaitė. - Ar tai bus kontraversiškas spektaklis? Tai spręs žiūrovai.“

Premjeros vakarą salė buvo pilnutėlė. Bilietai į operą buvo išpirkti dar gerokai iki jos pradžios. Pati Dalia Ibelhauptaitė premjerą stebėjo kartu su savo vyru Dexteriu Fletcheriu, o tarp būrio žiūrovų buvo ne viena žymi asmenybė. Premjeros nepraleido ir stilistė Agnė Jagelavičiūtė.