Apie laikus, kai pasaulis virsta policine valstybe, kai gyvenama dėl meno ir meilės, bet mirštama politinio teroro girnose, kalbamės su Vilnius City Operos meno vadove ir „Toskos“ režisiere Dalia Ibelhauptaite bei istorikais – Vilniaus universiteto profesoriumi Alfredu Bumblausku ir Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egdūnu Račiumi.

Dexteris Fletcheris ir Dalia Ibelhauptaitė

Ar fašistinės Italijos laikotarpis aktualus šiandienos žmogui?

Dalia: Pastaraisiais metais mes vis dažniau girdime apie karo grėsmes, ore tvyro nuolatinė įtampa ir nepasitikėjimas, įtariai žiūrime į visus. Todėl dabar, kaip niekada, yra laikas, kai menas turi drąsiai priminti žmonėms, kokios buvo praėjusių karų pasekmės ir kiek kančios, siaubo buvo išgyventa.

Alfredas: Fašizmo tema yra amžina. Fašizmas gimė Italijoje, kurios fašistinė armija II pasauliniame kare dalyvavo kaip hitlerinės Vokietijos sąjungininkė, o fašizmo bei jam giminingo nacizmo aukomis tapo milijonai įvairių tautybių gyventojų. Nors Musolinis galbūt nebuvo toks kretinas kaip Hitleris, man, pavyzdžiui, palieka įspūdį tų laikų italų architektūra, tai buvo teroro ir nacionalizmo laikas. Šiandieniniam žmogui rekomenduočiau pažiūrėti ir Pasolinio filmą „Salo arba 120 Sodomos dienų“ – juodą, slogų, atspindintį to laikmečio socialines ir ekonomines realijas – ir pabandyti suprasti Italiją, tuomet bus lengviau suprasti ir kai kuriuos vėlesnius procesus. Taigi tema vienareikšmiškai aktuali. Kalbant apie Lietuvą, čia dar aktualesnė vis dar neišspręsta holokausto problema, o priežastys padeda suprasti pasekmes.

Egdūnas: Manau, kad šiandien politinė situacija yra visai kitokia nei tuometinė – tuomet tai buvo vidinių Europos procesų padarinys ar reakcija į juos. Šiandien, globalizacijos iššaukto visuotinio mobilumo ir kultūrinės maišaties ar net niveliacijos epochoje, vyksta visiškai kiti procesai. Europiečius būtų galima suskirstyti į dvi sąlygines stovyklas – globalistų bei kultūrinių primordialistų (tautą vienija istorinė praeitis).

Pirmiesiems būdingas gyvenimo šventimas – jie žingeidūs, atviri naujovėms bei atradimams, yra tiek materialine, tiek dvasine prasmėmis vartotojiškos visuomenės produktas bei kūrėjai. Antriesiems – nuolatinis niurzgėjimas ir inkštimas, kad pasaulis kinta (suprask, prastėja), ir jie žūtbūt siekia atkurti įsivaizduojamą prarastą autentišką grynumo būvį. Beje, terorizmas Europoje nėra naujas reiškinys, ir jis neatsirado su Miuncheno olimpiada. Jo būta ir daug seniau. Tereikia prisiminti anarchistus, veikusius Rusijoje ir kitur XIX amžiuje.

Alfredas Bumblauskas

Kaip manote, ar Lietuvoje dar jaučiami sovietinio teroro ir represijų padariniai?

Alfredas: Tikrai taip. Nugenėta metafizinė kultūra ir visiškai nebeliko intelektualių diskusijų. Dauguma meno, kultūros žmonių, deja, dažnai primena vieno cecho darbuotojus – dirbdamas Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijoje pastebėjau, jog netgi labai artimų meno sri

ių žmonės neretai mažokai žino apie vienas kito sritį. Taip pat pastebėjau, kad vis daugėja veiklos, kad ir kultūrinės, bet mažėja tikrai profesionalių kolektyvų. Plaukiame pasroviui. Plaukiame ir politikoje. Vis dar nesiformuoja normalus pilietinis liberalizmas. Viskas arba sklando rūke, arba krypsta į populizmą. Lietuva skaudžiai jaučia tiek holokausto, tiek Sovietmečio padarinius, kurių teroras tokios pačios prigimties.

Edgūnas: Mano galva, didžiuma Lietuvos gyventojų vis dar nesugeba susigyventi su pakitusia realybe – Lietuva yra tapusi atvira globaliems procesams, tad reikėtų pradėti tapti pasaulio piliečiais – šeimininkais. Deja, bet dalis net ir nepriklausomybės laikotarpiu gimusių Lietuvos piliečių savo mąstymu bei elgsena tebėra „homo-sovieticus“. Bet, manau, ne dėl to, kad jaučia represijų padarinius, o dėl dvasinio tingumo ir nesmalsumo.

Dalia: Mūsų karta nepatyrė karo ar teroro, bet mes visi stovėjome pionierių eilėje, saliutuodami praeinančiam vadui. Kai žiūriu į jaunųjų fašistų susibūrimų nuotraukas 5-ojo dešimtmečio Italijoje, kai matau tų vaikų uniformas ir veidus, jos man grėsmingai primena mūsų pionieriškas dienas, nors mes ginklų ir neturėjome. Taip pat primena ISIS vaikus šiandien, kuriuos besididžiuojantys tėvai filmuoja su tikrais ginklais. Mes turime būti atsakingi, kad istorija nepasikartotų.

Ar menas pajėgus kovoti su teroru?

Alfredas: Nežinau, ar pajėgus. Bet turėtų kelti tokį tikslą, ugdydamas laisvas ir kritiškas asmenybes. Tokiais žmonėmis sunkiau manipuliuoti, jie labiau atsparūs pusgalvių idėjoms – menas, ypatingai aukštasis klasikinis menas, yra priešakinėse linijose ugdant asmenybes.

Edgūnas: Ne, nemanau. Menas gali politinį smurtą kritikuoti, pašiepti, šaržuoti, į dienos šviesą ištempti, bet kovoti jis negali. Kodėl? Todėl, kad meną kuria ir vartoja sąmoninga visuomenės dalis, o didžioji dalis visuomenės tokia nebūna. Ir, deja, ne tik Lietuvoje.

Dalia: Paprasčiausia nueiti lengviausiu keliu ir pastatyti lengvą melodramą „čia visi mylėjo, kentėjo ir numirė“. Klasikinis meilės trikampis – svarbus, bet pati meno ir politikos jėgų susidūrimo tema „Toskos“ siužete – ne mažiau svarbi. Ji skaudžiai primena, jog kultūra visada buvo vienas iš pagrindinių valdžios įrankių. Paprastai valdžiai priimtiniausias „saugus“ menas. Šiandien, tarsi stovint ties dar vienu karinio konflikto slenksčiu, labai svarbu žiūrėti ne pro rožinius akinius, o plačiai atmerkus akis kalbėti apie situaciją. Man labai norisi, kad žmonės po spektaklio galvotų, kokiame laike gyvename ir kas esame.

Egdūnas Račius

Vilnius City Opera sezono premjera – Giacomo Puccini opera „Toska“ – Balandžio 27 – gegužės 1 d. Vilniaus kongresų rūmuose. Muzikinis vadovas, dirigentas – Gintaras Rinkevičius, režisierė – Dalia Ibelhauptaitė, scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkas – Jon Morrell, šviesų dizaineris – Eugenijus Sabaliauskas. Solistai: Sandra Janušaitė, Svetlana Kasyan, Kristian Benedikt, Sergei Poliakov, Almas Švilpa, Tadas Girininkas ir kiti. Atlieka – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.