Tačiau pasikalbėti norėjosi būtent apie šiuos paveikslus, ir apie tuos laikus. Pirma, jų iš autoriaus kūrybos jau niekas nebeištrins, antra – 8-ojo dešimtmečio Lietuvos dailę esame pratę sieti su „koloristinio ekspresionizmo“ mokykla ir su to meto jaunąja karta, tokiais tapytojais kaip Arvydas Šaltenis, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius, kurie tęsdami „arsininkų“ išraiškingo potėpio, prislopintų spalvų kolorito ir vidinės įtampos tradicijas, ėmė žvilgčioti ir į miesto temas.
Tačiau visada įdomu išsukti iš oficialaus dailės istorijos greitkelio ir pasidairyti, kas vyksta aplink.
„Kitokiais“ iki šiol laikomų menininkų daugiau ėmė rastis 8-ojo dešimtmečio pabaigoje–9-ojo dešimtmečio pradžioje. Tarp jų pastebėsime ir Vytenį Lingį bei jo santūriai psichodelinius, šiek tiek siurrealistinius paveikslus. Kažkur keliauja baltas asiliukas raudonu pavadėliu, žarijų raudonyje švyti balta suknelė, vyksta azartiška papūgos medžioklė, o po suvelta lova žingsniuoja kupranugariai.
Pirmoji galimybė viešai ir savarankiškai parodyti savo kūrybą po studijų baigimo atsirado 1984 metais, kai Vytenis kartu su skulptoriumi Kęstučiu Musteikiu surengė parodą tuometinėje Cvirkos (dabar – Pamėnkalnio) galerijoje. Iki šių dienų išliko jaunų menininkų galerijoje palikta atsiliepimų knyga, kurioje parodos žiūrovai lietuvių ir rusų kalbomis reiškė savo mintis.
„Aš labai nustebinta tokiu menu, nes pasitenkinimo negavau. Noriu matyti jaunų dailininkų kitokius kūrinius – kuriuose žymiai daugiau meno,“ – rašo piešimo mokytoja iš Jiezno. „Šaunuoliai! Tik gaila, kad dabar tokius kaip Jūs teks apvainikuoti ir išvaryti iš miesto. K. R.“, „Naujas požiūris į pasaulį ir žmogų, naujos, originalios formos ir spalvos, naujas, originalus braižas. Dėkui už tikrą dailę ir mus! Karaliūnų šeima“, „Viskas labai gražu čia, bet nieko neaišku,“ – rašo dar vienas, nepasirašęs parodos lankytojas. Kaip galima įtarti, žiūrovų nuomonės dalinosi maždaug pusiau, viena dalis sakė „Menininkai – ligoniai“, kita – Menininkai – šaunuoliai“.
Nedidelė dalis šių atsiliepimų eksponuojama ir parodoje Kaune, nors patys kūriniai tokių audringų diskusijų jau nebekelia. Bet vis dar atrodo įdomūs tiek savo laiko, tiek Vytenio Lingio kūrybos kontekste.
Tačiau apie visa tai, kaip ir apie kartu su nepriklausomybės laikais atėjusias permainas, geriau papasakos pats autorius.
Vytenis Lingys apie pirmuosius žingsnius meno lauke:
„Kai man buvo dvylika, mama užrašė mane į vakarinę vaikų dailės mokyklą. Tuo metu ten dėstė fantastiški, tuomet dar jauni dėstytojai: Antanas Kmieliauskas, Petras Repšys, Arvydas Šaltenis, Igoris Piekuras, Marija Teresė Rožanskaitė, kiek vėliau atėjo Alfonsas Andriuškevičius. Toje mokykloje man iš karto žiauriai patiko, noriai eidavau ten po pamokų, tris ar keturis kartus į savaitę. Ten besimokydamas supratau, kad noriu stoti į dailės institutą, į tapybą. Kodėl tapyba? Vaikų mokykloje išmėginome daug sričių, tačiau tapyba man buvo artimiausia, ji asocijavosi su vidine laisve“.
...apie dailės instituto dėstytojus:
„Institute pirmame kurse mums dėstė toks tapytojas Romualdas Vaclovas Paškevičius, tiesa, mes jį retokai matydavome. Jam išėjus, antrame kurse mokėmės pas Joną Švažą, tai buvo fantastiška. Jis dėstydamas niekada nenurodinėjo, ką konkrečiai turi padaryti. Nuolat pasakodavo mums visokių įdomių, naujų dalykų. Pavyzdžiui, įlekia staiga į auditoriją ir sako: „Ką tik pažiūrėjau filmą „Paskutinis tango Paryžiuje“, pasakoja apie jį, o paskui prieina ir prie paveikslų kompozicijos, formos.
Buvo labai plataus mąstymo žmogus ir puikus dėstytojas. Be to, jis labai gynė savo studentus, kryžiumi stodavo už mus, kai komisija spręsdavo, ar rodyti kokį paveikslą, ar ne. Mes gerai sutarėme, tad kai trečiame kurse reikėjo pasirinkti savo dėstytoją neabejodamas nuėjau pas Švažą. Tik neilgai teko džiaugtis, nes gruodžio mėnesį jis mirė. Tuomet jį pakeitė Šaltenis, kitais metais – Aloyzas Stasiulevičius. Šis Švažo kursas taip ir liko tarsi be dėstytojo, gaudavome tą, ką mums nuleisdavo instituto vadovybė. Iš vienos pusės tai gerai, nes netapome niekieno „klonais“, tačiau ir blogai, nes trūko aiškesnio pagrindo ar krypties. Studijų pabaigoje, savo diplominiam darbui pasirinkau profesorių Antaną Gudaitį. Šiaip mes puikiai sutarėme, bet kas dėl tapybos – visiškai nesusišnekėdavom, man tas arsininkų pasaulis kaip buvo, taip ir liko visiškai svetimas. Tačiau tai nebuvo didžiausia problema man baigiant studijas.“
...ir dideles problemas:
„Studijų metu visaip vengiau tapyti „darbo liaudį“. Kai reikdavo rinktis temą portretui, rinkdavausi tokius žmones kaip astronomas Martynas Počiobutas ar raketų išradėjas Kazimieras Simonavičius. Diplominiam darbui pasirinkau Dariaus ir Girėno temą – ji nebuvo uždrausta, nors ir nepageidaujama. Tuo metu institutui ir tapybos katedrai vadovavęs Vincentas Gečas mėgino mane atkalbėti. Užsispyriau.
Tada už „baltarankių“ tapymą jis išsiuntė mane „pasitobulinti“ į Kėdainius: gyventi bendrabutyje su trąšų gamyklos darbininkais, kur per mėnesį turėjau pajusti visą darbo klasės kvapą ir grožį. Tačiau rudenį grįžęs į institutą savo idėjos neatsisakiau, nors buvo ir baisoka – pats supratau, kad išeiti su „vilko bilietu“ nebūtų gerai. Tuo tarpu Gečas principingai mėgino mane „perlaužti“. Sėdžiu pas jį kabinete, ateina Sofija Veiverytė. „Ką čia veikiat?“, klausia. Gečas sako, va, Lingį reikia iš instituto mesti. Ji atsako: „Tai kaip čia gaunasi? Mes ką tik jam davėme premiją už geriausią piešimą, o dabar metame iš instituto už tai, kad nemoka tapyti?“ Galiausiai sutarėme, kad vietoje Dariaus ir Girėno tapysiu troleibusų parką žiemą. Buvo labai karštas balandis, o aš braukdamas prakaitą tapiau žiemą. Apsigyniau. Ir iškart po to supratau, kad tas diplominis iš tiesų nieko nereiškia, net neįsivaizduoju, kur jis dabar, nors ir būtų įdomu pamatyti.“
...bei dar didesnius sunkumus ieškant savęs:
„Instituto programoje svarbiausia buvo akademinė tapyba. Tuo tarpu laisvoje, savarankiškoje kūryboje vyraujanti kryptis buvo arsininkų kolorizmas, kuris man buvo visiškai svetimas. Draugams ir kolegoms dažnai „kliuvo“ mano temos, daugeliui atrodė, kad jos išgalvotos. „Išjausk, padaryk kokią kaimo močiutę,“ – sakydavo Šaltenis.
Mes gerai sutardavome, tačiau požiūris į tapybą buvo visiškai priešingas. Aš – miesto vaikas, kaime pirmą kartą apsilankiau jau po studijų baigimo. Man jaunystėje karvės ir ožkos buvo tiek pat nepažįstamos, kiek kupranugariai ir indėnai. Tik pastaruosius man buvo įdomiau tapyti. Girdėdamas kritiką pradėjau dar labiau maištauti, rinktis ryškesnes, disonansines spalvas. Tyčia stiprindavau, ryškindavau tai, kas buvo kritikuojama aptarimų metu. Kelis metus po studijų baigimo vis blaškiausi – nėra lengva nuspręsti, kuria kryptimi nori eiti. Pradėjau tapyti tokį poetišką siurrealizmą ir pasirodė vis daugiau pagyrimų, teigiamų atsiliepimų buvo ir spaudoje. Supratau, kad „pataikiau“ ir iš karto pradėjau įtarti, kad kažkas negerai – juk tapiau ne taip, kaip iš tikrųjų galvoju, o tiesiog eksperimentavau ieškodamas kažko savo. Mečiausi visai į kitą pusę.“
Apie pirmąją personalinę parodą:
„Neužilgo su bičiuliu Kęstučiu Musteikiu surengėme parodą dabartinėje Pamėnkalnio galerijoje. Prie to stipriai prisidėjo menotyrininkė Gražina Kliaugienė. Paradoksalu – ji niekada neturėjo jokio įtakingo posto, tačiau jos žodis reiškė labai daug. Jai mūsų kūryboje patiko maištas, pastangos padaryti kažką naujai, kitaip. Žinoma, esu iš jos gavęs ir kritikos, tačiau ji buvo reikalinga ir profesionali. Tokia kritika daug geriau nei metai iš metų girdimos liaupsės, nors nieko konkretaus nepasakoma. Po 1984 metų iki nepriklausomybės rimtose parodinėse institucijose personalinių parodų daugiau nesurengiau. Tiesą pasakius, nelabai buvo erdvių, kur galima būtų rengti mažesnes parodas. Lygiagrečiai tuo pat metu dirbau ir su teatro projektais. Pirmąją scenografiją sukūriau Leningrade, 1981 metais, kartu su Juozu Javaičiu. Tai man buvo labai įdomu ir naudinga, bet niekada nebuvau ir nenorėjau būti etatiniu scenografu. Teatras yra didelis ir sudėtingas organizmas, kuris įtraukia, o aš jaučiausi tapytoju.“
...gerus prisiminimus iš sovietmečio:
„Prisimenant sovietinius metus – buvo ir įdomių momentų. Visai neblogai žinojom ir kas vyksta Europoje. Buvo visokios spaudos, albumų. Jei šeima kažkuo domėjosi, panašūs buvo ir draugai. Ir tie draugai vienas kitam perduodavo visokiausias žinias ar informaciją, kurios galiausiai susidarydavo gan didelis kiekis. Pavyzdžiui, Minske 1977 metais vyko Andy Warholo ir Roberto Rauschenbergo paroda. Važiavome iš instituto autobusu. Spaudoje apie tokią parodą niekas nieko neskelbė, ji vyko, bet tarsi ir nevyko, nes viešai apie ją niekas nekalbėjo. Galbūt todėl apie tuos laikus šiandien galima girdėti tokių skirtingų prisiminimų – tam tikra informacija taip ir likdavo uždaruose ratuose. Žemės ūkio ministerijoje rodydavo naujausius europietiškus filmus. Tai buvo uždaros peržiūros kino darbuotojams ir partiniams veikėjams, tačiau norint galima buvo gauti pakvietimų arba sulįsti per stogą. Taigi, kam rūpėjo, galėjo matyti daug ką.“
...ir atsidariusius kalėjimo vartus:
„Tačiau žvelgiant į tuos laikus bendrai – man sovietų sąjunga primena kalėjimą. Ten irgi vieni sėdi vienutėse su televizoriumi, kiti skursta ir sukasi kaip išmano. Aš gimiau kalėjime ir galėjau tik spėlioti, kas už tų vartų. Žinoma, tokioje situacijoje susikuri žymiai žavesnę realybę ir tik paskui pamatai, kad ten irgi vyksta tas pats gyvenimas – geresnis, įdomesnis, kokybiškesnis, bet kojos žiemą vis tiek šąla. Man buvo lygiai 33 metai, kai mūsų šalis tapo nepriklausoma. Labai stipriai paveikė kartu su tuo atėjęs pasaulio atsivėrimas. Pradėjus keliauti viskas galvoje byrėjo ir rinkosi iš naujo. Atrodė, kad reikia tiesiog siurbti tą pasaulį į save, ir kažkas paskui susitvarkys.
Pradėjo nebesigauti tapyti taip, kaip anksčiau. Tuo metu sukurti patys blogiausi paveikslai. Visa tai, kas išmokta tapo tarsi beprasmiška, o kaip kalbėti naujai dar nežinai. Šiandien? Šiuo metu aš bent jau žinau, ko noriu. Betapydamas matau, kad mano paveikslai darosi vis baltesni. Tuo tarpu temos nelabai pasikeitė, filosofiniai klausimai man lieka artimi. Atrodo, su laiku pradėjau suprasti, kokia forma labiausiai atitinka tai, ką noriu pasakyti. Jaučiuosi suradęs man reikalingus instrumentus. Kitas klausimas – ar juos išgirsta aplinkiniai.“
Su ankstyvaisiais ir naujausiais tapytojo Vytenio Lingio kūriniais galima susipažinti Kauno paveikslo galerijoje (Donelaičio g. 16) iki gegužės 1 d.
