Koncertuose Lietuvoje pasirodys maestro Modesto Pitrėno vadovaujamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), solistė Eglė Šidlauskaitė ir Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), o Čekijoje vokalinę partiją Berliozo kantatoje „Kleopatros mirtis“ su mūsų šalies muzikantais atliks Violeta Urmana.
Kas slypi po programos pavadinimu „Epitafija praeinančiam laikui“? Taip vadinasi vienas programoje skambėsiančių kūrinių. Išgirsime Hectoro Berliozo operos „Benvenuto Cellini“ uvertiūrą bei Kantatą (lyrinė scena) sopranui ir orkestrui „Kleopatros mirtis“ ir Broniaus Kutavičiaus simfoniją-oratoriją mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „Epitafija praeinančiam laikui“, skirtą reikšmingiausioms Vilniaus istorijos datoms: 1323 (Vilniaus miesto įkūrimas), 1579 (Vilniaus universiteto įsteigimas), 1832 (Vilniaus universiteto uždarymas) ir 1989 (Katedros atšventinimas) metams.
Štai ką apie istorines dviejų šeštadienį skambėsiančių kompozitorių ir jų kūrinių sąsajas – apie epitafiją praeinančiam laikui ir epitafiją iš praėjusio laiko – sako programą rengiantis dirigentas, LNSO meno vadovas Modestas Pitrėnas: „Kiekviena programa turi savo atsiradimo kriterijus ir ištakas. Ši programa sąlygota įdomių ir keistų faktorių. Prmiausia, ji buvo užsakyta labai žymaus Europos festivalio „Prahos pavasaris“ vadovybės. Laimingo atsitiktinumo dėka programoje „sukrito“ Kutavičius ir Berliozas. Viena vertus, jie tarpusavy lyg ir nelabai dera, kita vertus, jų priešprieša yra įdomi, netikėta, emocionali... „Epitafija praeinančiam laikui“ – įspūdingas, bene turtingiausias Kutavičiaus sceninis darbas. Labai gražiai šalia gula kita epitafija, kurią Kleopatra pasirašė sau ant antkapio, tai – „Kleopatros mirtis“. Ta mirtis vėlgi sąlygota visokių istorinių detalių. Kutavičius kalba apie mūsų valstybingumo atsiradimą, apie mūsų miestų gimimą, mūsų urbanistiką, kultūros ištakas, o Kleopatra kalba apie to laikmečio istoriografiją, to laikmečio istorinį kontektą ir tuos įdomius faktus, kurie galų gale ją pasmerkė myriop. Paskutiniai jos ištarti žodžiai, mano supratimu, gali būti tikrai kiekvieno, norinčio nugyventi prasmingą gyvenimą žmogaus epitafija, antkapis, t.y. – „Mano mirtis yra daug didingesnė, Cezari, už tavo gyvenimą!“
Videointerviu žiūrėkite čia:
Didingą Kleopatros antkapį koncertuose Lietuvoje „statys“ solistė Eglė Šidlauskaitė, kuri dainavimo studijas baigė G. Verdi konservatorijoje Milane, 2013 m. buvo prestižinio BBC projekto „Cardiff Singers“ dalyvė. Priminsime, kad E. Šidlauskaitė 2007 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įgijo dainavimo specialybės bakalauro laipsnį, 2011 m. Milano G. Verdi konservatorijoje Italijoje baigė magistro studijas. Dainavimo meistriškumą tobulino vadovaujama tokių garsenybių kaip E. Wilke, J. Aragallas, E. Dara, K. Te Kanawa, G. Maffeo, V. Manno, T. Quasthoffas ir kt., 2010 m. po atrankos pateko į „Solti te Kanawa“ akademiją, kurioje taip pat sėmėsi vokalo paslapčių. Nuo 2015 m. ji yra perspektyvius muzikus globojančio Lichtenšteino SIAA fondo narė. Jaunajai solistei patikėta Berliozo kantata yra puiki proga išsiskleisti ir sužibėti scenoje. Kantatoje „Kleopatros mirtis“ Berliozas duoda laisvę fantazijai ir veržliam polėkiui. Jis sukūrė aistringą, nervinės įtampos kupiną muziką.
„Vulkaniškai“ Berliozo muzikai „kutavičišku“ minimalizmu atlieps simfonija-oratorija „Epitafija praeinančiam laikui“. Apie šį Broniaus Kutavičiaus kūrinį Kauno valstybinio choro vadovas Petras Bingelis sako: „Tai odė giliai ir garbingai Lietuvos praeičiai, iškiliausių jos istorijos įvykių pasakojimas išraiškinga muzikos kalba. Kviečiu iš naujo atrasti mūsų Lietuvą B. Kutavičiaus kūryboje“.
Simfonija-oratorija „Epitafija praeinančiam laikui“ („Epitaphium temporum pereunti“) buvo kuriama dviem etapais – dvi dalys mažam orkestrui ir vyrų ansambliui buvo parašytos 1973-iaisiais Vilniaus 650-ies metų jubiliejui. 1998 m. pristatydamas naują kūrinio versiją kompozitorius rašė: „Dabar šias dvi dalis ištaisiau ir parašiau dar dvi. Visos dalys skiriamos reikšmingiausioms Vilniaus istorijos datoms: 1323, 1579, 1832 ir 1989 metams.“ Remdamasis istoriniais šaltiniais, Kutavičius šiame kūrinyje įprasmina lietuviams svarbius istorinius įvykius – tai Vilniaus miesto įkūrimas, Vilniaus universiteto įsteigimas ir jo uždarymas, Katedros atšventinimas.
Simfoninės muzikos koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ Vilniuje klausykitės balandžio 23 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje.
