Kurdami vadinamąją „komunalkę“, menininkai nusprendė ieškoti tikros autentikos. Jie nesiėmė užsakinėti butaforinių indų, spausdinti netikrų laikraščių ar siūti naujų rūbų. Dauguma kostiumų, visas rekvizitas ir net dalis dekoracijos buvo surinkta iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Statant šį spektaklį nemaža „bohemiečių“ gerbėjų dalis atsisveikino su savo ar savo tėvų kauptais daiktais, įkvėpdami jiems naują gyvenimą scenoje. Facebook paskyroje paskelbus ieškomų daiktų sąrašą, iš karto pradėjo plūsti pasiūlymai atiduoti kėdes, stalus, lempas, televizorius, patefonus, radijas, vazas, servizus...

VCO iki šiandien yra be galo dėkingi visiems, prisidėjusiems prie šio spektaklio sukūrimo. „Komunalkės“ įkvėpta linksmumo dvasia kūrėjų nepaliko nė sekundei. Čia kiekvienas išdrįso daryti tai, apie ką anksčiau nebūtų net pasvajojęs: E. Montvidas pasidarė tatuiruotę, R. Karpis išmoko tikrų magiškų triukų, S. Stonytė scenoje užsirūkė cigaretę, o užkulisiuose nenustojo vogti Tatjanos (Asmik Grigorian) torto likučių.

Filmuotuose kadruose matysite Rafailą, prisėdusį prie sudėtingos šachmatų partijos, choro pasiruošimą vaidmenims, solistų išdaigas grimo kambariuose ir netikėtą Juozo Statkevičiaus bei Dalios Ibelhauptaitės pokalbį apie dietas ir drabužių dydžius.

Visa tai – iš „Onegino“ pastatymo užkulisių 2011 metais - pamatykite, kokie jie buvo tada: