– Kur prabėgo jūsų vaikystė, kur augote?

Vilniuje, aš vilnietė. Žveryne tokiame fainame mėlyname name prabėgo mano kūdikystė iki 5 metų. Kaip dabar prisimenu, dar ir dabar jis mėlynas. Paskui tėvai gavo butą naujame Lazdynų rajone, kur ir užaugau.

– Koks tuomet buvo Vilnius, jūsų jaunystės Vilnius?

– Mano pažintis su Vilniumi prasidėjo 1986-ais metais, kai įstojau į Kelpšos konservatoriją. Tada aš ir pažinau Vilnių. Buvo lygiai toks pat fainas, jaukus ir gražus, tik apleistas ir apgriuvęs. Dabar jau daug namų atstatytų. Nelabai jaučiu, kad Vilnius pasikeitė. Vilnius tiesiog išgražėjo. Dvasia ir atmosfera – tokia pati. Kadangi mokiausi Kelpšoje, pažinojome visus senamiesčio kiemus.

– Dabar į kiemus taip laisvai nepalandžiosi, visur vartai, bromos uždarytos..

– Taip taip, o tada mes, būdami studentėliai, nemėgdavome viešai rūkyt, taikad parūkymui būtų įvairovė, visus kiemus, skersgatvius ir bromas mintinai žinojome. Aš prisimenu net pačius namus-vaiduoklius, kuriuose mes tupėdavome. Buvo įdomu praleisti laiką nestandartiškai, pinigų neturėdavome kavinėse sėdėt. Bet užtat kokios kavinės būdavo! Firminiai taškai – toks rūsys “Bačka” – grynai bačkos formos kavinė, dabar ten brangi parduotuvė, anksčiau ten buvo kino teatras “Pionierius”. Eidavome ten kavos gerti, ypatinga ten aura. Mėgdavome Aliumno kiemą, Medininkų kiemą, Cukrainėje bulkomis ir pienu kimšdavome tuščius pilvus. Ten susitikdavai visus pažįstamus.

– Kada įsimylėjote pirmą kartą? Besimokydama Kelpšos konservatorijoje?

– Taip, aš konservatorijoje įsimylėjau savo pirmą vyrą, už kurio ir ištekėjau, ir pagimdžiau sūnų. Tai buvo mano pirmoji meilė. Mano sūnui dabar 23 metai.

– Galvojau, kad su pirma meile nesituokiama?

– Nu va, buvau durna (juokiasi). Tai buvo begalinė meilė. Mūsų sūnus gimė iš baisiai didelės aistros, didžiulėje meilėje, ir dėl to aš esu laiminga.

– Dar papasakokit apie tą jaunystės laiką.

– Prieš Kelpšą aš mokiausi Dvariono muzikos mokykloje pas V. Čekasiną, esu jo mokinė. Mes koncertuodavome gatvėje. Išgrotos visos Kaziuko mugės. Kai įstojau į Kelpšą, pradėjau groti tokioje grupėje NNB. Su ta grupe ir V. Čekasino vaikų big bendu pusę Europos išmaišėme.

– Ko jus išmokė V. Čekasinas?

– Jis mano pirmas mokytojas. Dar net nebuvau pasirinkusi specialybės, kai jis mane per stojamuosius pamatė, ir kažką manyje įžvelgė. Aš nemokėjau rusų kalbos, jis lietuviškai nei bum bum. Bet mes kažkokiu būdu suradome bendrą kalbą. Aišku, buvo momentas, kai aš jį keikdavau, nes jis mane laikydavo ne 45 minutes, o dvi valandas, bandydamas iš manes kažką išgauti. Man tuo metu tai atrodė katorga, kažkokia katastrofa. Po daug metų aš supratau, kad turiu jam pastatyti paminklą, kad man šitiek laiko ir energijos skyrė, įžvelgė, kad iš manęs galima kažko potencialaus išspausti.

– Kaip galvojate, ar V. Čekasinas davė jums tai, kas dabar jus daro išskirtinę?

– Turiu įsivaizdavimą, kad turiu laisvės pojūtį visame kame, aš negaliu apsiriboti, mane nervina taisyklės ir įstatymai ir tai, kas privaloma. Ko gero, tai – Čekasino nuopelnas. Ir genetiškai esu laisvamanė, ir Čekasino mokykla.. Reikia išeiti iš rėmų, nes tai leidžia kūrybai skleistis. Išeiti iš rėmų nėra anarchija, tai – kūrybiškumas. Daugelis galvoja, kad jei nesilaikai standartų, tai esi labai blogas žmogus. Daugelį metų aš to nesupratau. Galvojau, kad tikrai esu blogas žmogus, kad neteisingai gyvenu, kad šeimos modelį ne taip suprantu, kaip daugelis. Laikui bėgant supratau, kad tiesiog esu nestandartinis žmogus, bet nesu dėl to bloga.

Visuomenės esi pliekiamas už visokius dalykus, o kai tave ištisai pliekia, kad kitaip matai pasaulį, galop tau atrodo, kad iš tiesų esi blogas žmogus. Dabar viskas pasikeitė. Aš savęs nebekaltinu, kad kitaip matau pasaulį. Lygiai tas pats su muzika – labai mėgstu spontaniškus dalykus, improvizaciją, eksperimentuoti, bet su tam tikru skoniu. Jaučiu, kad reikia jausti ribą, neperžengti subtilumo, kai pasidaro nebeskanu. Šiaip esu žiauriai savikritiška – beveik visada nepatenkinta savo pasirodymais.

– Tikrai scenoje jūs labai laisva, nuolat improvizuojate. O kaip jūsų gyvenime reiškiasi improvizacija?

– Aš nieko neplanuoju – va, kur esmė. Viską padiktuoja tos dienos ar to laikotarpio situacija. Kai mano gyvenime įvyko skyrybos su mylimu žmogumi, man jau atrodė, kad aš turėčiau žudytis... Paskui žymiai vyresnis žmogus, mano bičiulis įspyrė man į užpakalį ir pasakė “tu esi visiškai kvaila, nes esi jauna ir talentinga, ir nė vienas vyras nevertas tavo ašarų, spjauk į viską, ir jei dar verksi, visiems atsibosi”.

Mane tie paskutiniai žodžiai, kad atsibosiu visiems, taip išgąsdino! Trenkiau kumščiu į stalą ir pasakiau, kad pradėsiu gyvenimą nuo nulio, pradėsiu mokytis kompiuteriu. Aš tokia buvau negalvojanti apie ūkiškus dalykus, buitį, iki to laiko net nežinojau, kiek uždirbu. Pati susiėmiau save į rankas, pradėjau rinkti sutartis, pasiėmiau paskolą pačiu nepalankiausiu metu, nes atsibodo penkiolika metų nuomotis. Esu avinas, impulsyvus ženklas, kuris absoliučiai nesugeba pasverti, pamąstyti, strategiškai planuoti. Jokios strategijos man negalioja.

Pasiėmiau pačią didžiausią paskolą už butą be vandentiekio, apšnerkštą, kurį reikėjo pusantrų metų remontuoti. Tris mėnesius gyvenau mašinoje. Tas laikas labai užgrūdino. Svarbiausia, kad aš nė dėl vieno savo žingsnio nesigailiu. Aš vis tiek patenkinta savo sprendimu, nors kiti ir sako – “juk tu galėjai taip ir taip..”. Čia yra tokia improvizacija! Aišku, tos improvizacijos vaisius aš raškysiu dar labai ilgai, bet iš to nedarau tragedijos. Turiu užsitarnavusi šiokį tokį savo vardą ir man savigarba neleidžia koncertuoti už grašius bet kur ir bet kada, ir su bet kuo. Susitvarkiau savo gyvenimą taip, kad leidžiu sau daryti tai, kas mano širdžiai miela.

– Jūsų siekis yra visada būti nepanašia į nieką: “Visada manydavau, kad geriau yra padainuoti pro šalį, tačiau savaip”.

– Taip, nieko nėra baisiau, kaip kopijuoti ar būti į ką nors panašiu.

– Dabar žmonės yra prisitaikėliški, daug drąsos kainuoja būti savimi. Tiek daug šiuo metu paieškų – visokių savi ieškos kursų, meditacijos būrelių, kad žmonės atrastų savo vidinę ašį. Kaip jums pavyksta sau būti ištikimai, sąžiningai su savimi, būti laisvai?

– Sudėtinga atsakyti. Labai sunku. Nežinau atsakymo. Aš nieko nedarau stengdamasi. Tiesiog taip išeina. Aš galvoju, kad esu laimingas žmogus jau vien dėl to, kad aš pažinau tą buvusią santvarką. Labai daug gerų dalykų galima pasiimti iš tos santvarkos. Aš tikrai nekalbu apie nostalgiją tiems laikams. Ne duok Dieve. Aš prisimenu, kai mokiausi Kelpšoje, saugumas persekiojo, liepdamas išduoti savo kursiokus, kurie apspjaudė Lenino portretą. Toks šūdas. Netgi man teko tai patirti. Bet, ačiū Dievui, jau buvome ant nepriklausomybės slenksčio. Buvo labai daug paslapčių ir tame buvo intriga. Su nepriklausomybe mes visko persirijome. Gavome visko tiek, kad nebesuprantame, kas gerai ir kas blogai. Mes buvome biedni, bet turėjome daug dvasinių turtų. Garsiai mąstau, kad mes buvome tiek uždusę, kad kai gavome viską vienu metu, nebegalėjome atsirinkti, pasidavėme išoriniam blizgesiui ir turinį pamiršome.

Bet aš pati buvau labai užsikabinusi už to kabliuko. Aš prisimenu, kai mano draugė išvažiavo į Ameriką ir siuntė man nuotraukas ne architektūros ar dar ko, o sufotografuotus valiklius. Rodė, koks pasirinkimas. Aš į tą nuotrauką, kaip į pasaką žiūrėjau. Koks absurdas! O dabar ieškome natūralių dalykų, kaip su soda ir citrina išvalyti kriauklę. Kaip viskas apsisuko! Mes puolėme į tą vandenyną, o dabar grįžome į krantą, ir pradėjome žavėtis tais pačiais medžiais.

– Kaip matote save dabar? Jūs džiazo dainininkė, fleitistė, su bardais bendradarbiaujanti pop atlikėja ar laisva menininkė?

– Aš tiesiog esu žmogus, mylintis muziką. Be galo mylintis ir dievinantis muziką. Viskas tuo pasakyta. O kad aš esu keliuose žanruose, tai ačiū Dievui. Studijavau klasikinę muziką. Dvariono mokykloje baigiau dvi specialybes – klasikinę fleitą ir tuo pačiu mokiausi džiazo pagrindų estrados skyriuje. Aš nuo pat mažens sėdėjau dviejuose vežimuose. Nieko nedariau per prievartą ir niekas man nieko neprimetė. Kai žmonės pasakoja, kad kankinosi, mokydamiesi muzikos, man yra nesuvokiama. Kaipgi galima kankintis, einant į solfedžio pamoką? Aš nesuvokiu!

Galbūt aš iš tikrųjų sutverta muzikai, galbūt aš tikrai gimiau labai laiku, labai vietoje. Esu be galo laimingas žmogus, kad turėjau tokius dėstytojus. Tai didžiulis jų nuopelnas. Tiek V. Čekasino, tiek Pauliaus Koncės, kuris mane išmokė fleita groti. Aš iki šiol prisimenu jo pamokas, kai jis liepė man pūsti į fleitos skylutę taip švelniai, kad įsivaizduočiau, kad kitoje skylutės pusėje guli plunksna, kurios negali nupūsti. Va tokie niuansai, tokie maži ir tokie reikšmingi.

Neturėjome telefonų, bet mokėjome bendrauti. Ir vieni kitus susirasdavome. Va tų dalykų man trūksta. Bet iš tikrųjų netrūksta. Aš labai myliu savo draugus, kurių turiu viens, du, trys. Visada turėdamas laisvą minutę, o svarbiausia – noro, atrasi laiko mylimą draugą aplankyti. Ir su juo pašnekėti prie stalo. Tai svarbiausias ir fainiausias dalykas gyvenime – gyvas pokalbis, kaip ir gyva muzika.

Man buvo nesuvokiama, kai su nepriklausomybe atėjo sintetinė muzika. Man labai keista, kad viską galima suprogramuoti, susintetinti ir varyti koncertuoti su įrašu. Ir vėl ratas apsisuko – visi nusispjovė į tą sintetiką ir vėl grįžo prie gyvų dalykų. Visi tikri geri dalykai grįžta. Nežinau, kas pasakė: “aš neieškau, kas nauja, aš ieškau, kas amžina”. Tas laikinumo, paviršutiniškumo pojūtis man labai svetimas. Aš jaučiu savo kūnu, kas man priimtina.

– Kiti per didžiulį triukšmą savęs nebejaučia visai.

– Aš čia taip kalbu, tarsi tikrą gyvenimo tiesą būčiau atradusi ir klaidų nedaryčiau. Per savo gyvenimą tiek klaidų pridariau, tiek kartų ne ant to grėblio užlipau ir ant to paties grėblio, kad matyt man to reikėjo, kad dabar suprasčiau, ko aš noriu. Buvo ir kopijavimo momentų ir prisitaikėliškumo. Tačiau ilgainiui supranti, kad ne tame esmė. Įvertinau laiko kainą. Man niekada nebuvo priimtini turtai, šlovė ir blizgesys. Tačiau, kad tai įvertintum, turi pats patirti. Turi tai išgyventi – nukristi, numirti ir prisikelti, kad suprastum, ko nori gyvenime.

– Ar jums svarbu būti žinomai? Juk nedainuojate kokiam nors rūsy, o ant scenos, ryškioj šviesoj.

Įdomus klausimas. Šito klausimo reiktų paklausti mano draugų ir kolegų – ar aš kada buvau kažkokioj nestabilioj būsenoj? Esu tos nuomonės, kad man labai svarbus žmogaus profesionalumas ir absoliučiai nesvarbu, kokioje srityje. Pagarba turi išlikti visiems.

Aš daug metų pradainavau rūsy. Galbūt pelnytai, o galbūt ir ne. Visiems linkiu praeiti rūsį. Nedėkingose vietose koncertuodavau sveikatos atžvilgiu. Visur būdavo rūkoma, geriama, triukšmaujama. Tiek daug metų tokiose vietose pradainavau. Prakeliavau su džiazo kolektyvu po visą Europą. Ir neskraidžiau lėktuvais, o trankydavausi autobusiukais po tris paras be normalaus maisto ir miego, ir dainuodavau po keturis taimus klubuose, kur buvo rūkoma, ir uždirbdavome tokius grašius, ir niekam nesiskundėme. Dabar jaunimas, kuris pasirodo TV projekte du mėnesius, iškart reikalauja išskirtinių sąlygų.

– Ar greitai pradedate ilgėtis muzikos, kai jos kurį laiką negirdite ar nekoncertuojate?

– Namuose stengiuosi būti tyloje. Aš pavargstu nuo daug koncertų. Ir ypatingai – nuo to paties žanro koncertų. Būdavo laikotarpis, kai visi muzikantai čia neturėjo darbo ir važiavo į Emiratus. Ir man pasiūlė kontraktą trims mėnesiams kiekvieną dieną dienos metu groti džiazo klasiką, o aš atsisakiau. Tuomet siūlė milijoną pinigų, bet atsisakiau vien dėlto, kad negaliu pakęsti rutinos. Gal tai ir yra atsakymas – negaliu persivalgyti, kad galėčiau jausti muzikai ilgesį. Pavyzdžiui, gruodžio chaltūros. Tai yra baisus žodis. Geriau – vakarėliai, kur tu ne visada patenkintas tuo, ką darai. Sukandęs dantis įjungi abejingumą, išjungi emocijas. Ilgainiui supratau, kad aš nebegaliu išjungti emocijų, mane tai pradėjo varginti, todėl pradėjau atsisakyti, nes negaliu daryti to, kas manęs nedžiugina. Tai reiškia, kad sumažėjo darbų. Atsirado didesni tarpai tarp koncertų, todėl aš jų pasiilgstu. Negaliu koncerte būti pusę kojos, neatiduoti visos savo sielos, kūno ir energijos. Aš dabar supratau, kad negaliu eiti į sceną, jei turėsiu bent krislelį netikėjimo. Tik kai labai tiki, kai eini su didžiule aistra, ir kaip į egzaminą, bijodamas dėl savo profesionalumo ir kompetencijos.. Va, kai šis jausmas išnyks, tada aš nulipsiu nuo scenos. Aš dabar ypatingai savikritiška pasidariau. Galvoju, gal ir gerai. Nes ypatingai savimi pasitikėti, save mylėti ir save liaupsinti yra pabaiga. Kai stebiu aplinką, stebiu artistų elgesį, mane baigia nužudyti savimeiliškumas. Oi, kiek pas mus yra savimi patenkintų ir labai gerai apie save manančių artistų, kuriems dar tiek daug plaukti reikia, o jie jaučiasi jau visaverčiai ir pilnaverčiai.. Galbūt aš ir neteisi, bet mane šitie dalykai žudo.
Kokie jus apima jausmai, kai pagalvojate, kad jūsų muzika kažkada baigsis?

Aš niekada apie tai nepagalvoju. Aš tik pagalvoju apie vieną dalyką – kur aš norėčiau numirti. O aš norėčiau numirti koncerte. Vienintelio dalyko nenoriu – būti pensininke ir gauti iš valstybės pensiją. Noriu pati sau duoną užsidirbti. Nesvarbu, kiek man bus metų – ar šešiasdešimt, ar aštuoniasdešimt, jeigu sugebėsiu dainuoti, aš tą ir darysiu. Tik būtų gerai suprasti, ar aš tai galiu daryti.

– Turite draugų, kurie jums pasakys, kad jau laikas trauktis?

– Ko gero, taip. Jei jie pasakys, kad jau juokingai atrodau, aš jų paklausysiu.

– Ar bijote mirties, ligų?

– Taip. Aš tiesiog labai nenorėčiau būti našta, tokiame stovyje, kai nebesupranti aplinkos ir šokdini artimuosius, o jie kankinasi. Jau geriau staigiai ir lengvai numirti. Mano galva, būti lovos patale yra klaikiausia būsena. Tai katastrofa. O mirtis turėtų būti normalus, neišvengiamas dalykas. Bet tas periodas iki… Linkėčiau ir sau, ir visiems, kad jis būtų kuo lengvesnis.

– O kai galvojate apie praeitį, ką prisimenate su dideliu džiaugsmu ir ką su apgailestavimu?

– Labai daug dalykų džiugino. Iki dabar labai džiaugiuosi Dvariono muzikos mokykla. Iš vidurinės mokyklos neprisimenu nė vieno gero dalyko. Mano tikrasis gyvenimas buvo Dvarionkėje. Grįždavau iš mokyklos, nusimesdavau uniformą, ir prasidėdavo mano gyvenimas. Mane džiugino V. Čekasinas, mokymasis tarp labai fainos chebros, kai mes ne tik mokėmės gamų ir etiudų, o darėme programas ir jas realizuodavome, būdami vaikai. Tai yra tokia laimė – save realizuoti scenoje, būnant vaiku!

Mane dar džiugina tai, kad galiu atsikelt, kada noriu, kad galiu eiti prie jūros, kada noriu, galiu gerti šviežiai spaustų sulčių, kiek noriu. Tu turi turėti savo ritualus, nuo kurių kaifuoji. Svarbiausia, kad neerzintum kito žmogaus. Aš turiu prabangą tvarkyti savo gyvenimą, kaip aš pati noriu. Tai yra laimė. Aš nuo to kaifuoju. Aš net pati sau pavydžiu (juokiasi).

– Ar tėvai jus palaikė?

– Visada. Mano tėvas muzikantas. Mama literatūros pasaulyje gyveno. Ji puiki, šviesi, išmintinga moteris, turinti puikų skonį ir klausą, nebe reikalo už mano tėvo ištekėjo. Visada žiauriai palaikydavo. Kitaip negali būti. Visada visada.

– Ar yra ko gailėtis?

– Visos klaidos yra tokios geros pamokos, kad nėra, dėl ko gailėtis.

– Ar jūsų skoniui šių laikų muzikantai neatrodo užkelti ant per didelio pjedestalo?

– Mano galva, kuo geresnis muzikantas, tuo jis paprastesnis. Kuo profesionalesnis ir išmintingesnis žmogus, tuo jis mažiau teisia ir apkalba kitus. Man trūksta diplomatijos, inteligentijos, nuoširdumo ir mandagumo. Paprastos elementarios vidinės kultūros. Aš nekalbu apie tai, kad gali kažko nežinoti, gali būti mažiau knygų perskaitęs, bet vidinė kultūra turi būti.
Kas jūsų galva dabar įdomaus vyksta muzikinėje industrijoje?

Po truputį man viskas įdomu. Man įdomi klasika. Mane dažnai galima pamatyti Filharmonijoje, teatre, kur aš mūsų pseudo žvaigždžių nematau. Ten, kur reikia būti, jų nėra. Vyksta labai daug įdomių dalykų. Vilnius, kaip tokio dydžio miestas, turi labai daug renginių. Išskyrus tai, kad su džiazo klubais mums nesiseka. Bet juk atsidaro Aušros Vartų g. 11, nors kol kas dar neįsibėgėjęs. Džiazo klubui reikalingas finansinis palaikymas, kad galėtų pasikviesti gerų muzikantų. Aš pati negalėčiau dainuoti tik klubuose, nes iš to neišgyvenčiau. Apskritai iš džiazo sunku išgyventi mūsų šaly, nes mūsų rinka maža. Bet aš dėl to nesiskundžiu ir darau tai, kas man įdomu kituose žanruose.

– Ar jums reikia kurti, kad save išreikštumėte?

– Ką tu turi galvoje – kurti? Aš nė vienos dainos nesu sukūrusi. Kūryba yra interpretacija. Tai atlikimo versija. Pažiūrėkit, kaip klasikoje P. Vyšniauskas sugeba improvizuoti! Man tai ir yra kūryba. Aš kuriu čia ir dabar.

– Kai žvelgi į jus dainuojančią, atrodo, kad trykštate tokiu kūrybingumu ir laisve, kad rodosi negalėtumėte be to gyventi.

– Nežinau, kaip atrodau iš šono, bet pas mane įsijungia vaizdiniai. Dažnai matau filmus. Aš užsimerkusi improvizuoju, kai į natas nereikia žiūrėti. Gal turiu lakią vaizduotę? Labai jaučiasi, kai muzikantai išmoksta frazes, mes jas vadiname “dižurnaji frazi” – paruoštukai. Man tai svetima. Aš neturiu talento konstruoti kūrinio. Aš neturiu to mąstymo – dabar išliesiu pamatą, paskui statysiu sienas, paskui uždėsiu stogą, išmūrysiu kaminą. Aš to nesugebu. Aš iškart interjerą darau. Kažkas turi pastatyti namą ir mane įleisti į vidų.

– Jūs pati esate laisvės pavyzdys muzikoje. Ar jums svarbu turėti pavyzdžius gyvenime?

– Šis klausimas man visada užduodamas. Aš nežinau, ar tai lygiavimasis, bet aš savaime ką nors perimu iš man patinkančių žmonių. Man jie – įkvėpimo šaltiniai, bet aš niekada gyvenime nenorėjau būti panaši į Ella Fitzgerald, ar Billy Holliday, ar Sarah Vaughan. Man jos yra dievės! Bet aš niekada tokia nebūsiu, tą puikiai suvokiu, ir to nenoriu. Visada galiu iš jų pasisemti idėjų ir įžvalgų. Va čia yra pagrindinė pradedančių artistų problema – noras būti panašiu į Aguilera, Beyonce ir kitas. Copy paste niekada nebus geriau už originalą.

– Ką paskutinį kartą klausėte, kas jums patiko?

– Vakar vyninėj klausiausi, kaip jaunimas grojo. Man patiko, bet esu atpratusi nuo triukšmingų vietų. Noriu girdėti niuansus, o triukšme ir garsiame grojime jų negirdžiu. Dar buvau “Bel Canto” choro koncerte Filharmonijoje. Jie laisvamaniai, nedainuoja nuvalkioto, neįdomaus chorinio repertuaro. Po koncerto Filharmonijoje nuėjau į džiazo klubą už šimto metro ir paklausiau gero džiazo. Jei nereklamuoja renginio per televiziją, tai nereiškia, kad nieko nevyksta.

– Vasario 14 dieną Valdovų rūmuose koncertuosite kartu su Petru Vyšniausku, Jaunimo kameriniu orkestru ir džiazo grupe. Ko žmonėms tikėtis?

– Viešpaties keliai nežinomi. Ne pirmą kartą dalyvausiu su Ričardu Šumila ir jo suburtu orkestru. Man vienintelis įkvėpimo šaltinis tas, kad tai yra daroma su liepsa ir aistra akyse. Ričardas labai demokratiškai man pasiūlė, kur galėčiau prisijungti, kas man limpa, kas netinka. Belieka tiktai įgyvendinti. Turiu begalinį norą laukti to renginio. Tikiu, kad bus gerai. Jau vien tai, kad tikiu tuo projektu, yra labai daug.

– Ne taip dažnai džiazo žmonės su orkestrais groja, tiesa?

– Tai brangus malonumas. Prabanga turėti ant scenos daugiau nei penkis žmones.

– Ar mylite dabar?

– Aš visada myliu. Visada esu ką nors įsimylėjusi. Aišku, prasideda tie meilės etapai… Dabar esu tame brandesniame etape. Neminėsiu, prieš kiek metų buvo įsimylėjimas. Savo gyvenimą nusprendžiau turėti sau. Dėl tos pačios netolerantiškos visuomenės.

– Ar jums baisi vienatvė?

– Man ji labai reikalinga. Kuo tuoliau, tuo labiau. Aš labai vertinu, dievinu vienatvę. Labai džiaugiuosi, kad žmonės, kurie yra šalia manęs, tai supranta. Va čia yra laimė, kai tu nesi savinamas kaip daiktas, kai nesi įsipareigojęs nesuprantamiems dalykams. Meilė, pagarba, prisirišimas yra labai svarbu, bet labai vertintu pasibuvimą su savimi. Be galo dievinu atostogas viena. Stebuklingiausios atostogos – vasaros pabaigoje Nidoje, kur visada užsiraunu ant to paties kino festivalio, kurio nė vieno filmo nepraleidžiu. Tai mane džiugina.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (105)