Pasak Liublino muziejaus direktoriaus Zygmunto Nasalskio, šįmet sukanka 590 metų, kai Liublino koplyčioje meistrai iš Rytų pradėjo tapyti freskas, kurias užsakė Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila. "Tiek pat metų reikėjo laukti, kol šias freskas galima pamatyti ir Vilniuje, su kuriuo freskų užsakovas taip glaudžiai buvo susijęs. Liubline, kurį istorikai vadina Jogailaičių miestu, rutuliojosi Lietuvos ir Lenkijos santykių pradžia, čia Lenkijos karaliumi buvo išrinktas Jogaila, iš Liublino išvykęs į Krokuvą, kurioje buvo pakrikštytas, vedė karalienę Jadvygą ir buvo karūnuotas. 1569 m. Liublino pilyje pasirašytas Liublino unijos aktas tarp Lenkijos ir Lietuvos", - istorijos faktus priminė Z. Nasalskis.
Svečias pastebėjo, kad tris mėnesius veiksianti Liublino koplyčios freskų fotografijų paroda Vilniuje surengta toje pat salėje, kur prieš keletą metų eksponuotas ir garsusis Jano Matejko paveikslas "Žalgirio mūšis", taip pat menantis Liubliną - paslėptas ir išsaugotas šiame mieste per Antrąjį pasaulinį karą.
Jogaila Liubline paliko ir vieną seniausių bažnyčių, pastatytą kaip padėką už pergalę Žalgirio mūšyje. Liublino pilyje buvo auklėjami ir mokomi Jogailos vaikaičiai, tarp jų - ir šventasis Kazimieras. Pats Jogaila, Lenkijos istorikų skaičiavimais, net apie 30 kartų buvojo Liubline, meldėsi Švč. Trejybės koplyčioje ir gėrėjosi jos freskomis.
Pasak parodos rengėjų, šios bizantiško stiliaus freskos yra bene vienintelis taip gerai išlikęs istorijos liudininkas, padedantis suvokti XV a. pirmosios pusės Lietuvos ir Lenkijos valdovų estetinį skonį ir religinę jauseną. Taip pat šios freskos yra ne tik ypatingos reikšmės istorijos paminklas, bet ir vienas reikšmingiausių meno istorijos fenomenų, atspindintis lotyniškųjų Vakarų ir bizantiškųjų Rytų meninių stilių sąveiką.
Anot lenkų kronikininko Jano Dlugošo, Jogaila geriau vertino ne Vakarų, bet Rytų meną, tikriausiai veikiamas jo motinos - stačiatikės Julijos. 1395-1416 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Jogaila perstatė Liublino Švč. Trejybės koplyčią. Pagal Bizantijos ikonografinį kanoną koplyčios vidų dekoravo Jogailos iš Lietuvos pasikviesta meistrų grupė.
Liublino koplyčios freskas sudaro keli teminiai Senojo ir Naujojo testamento ciklai, nors ir nepavyko atkurti keleto svarbių fragmentų. XIX amžiaus pradžioje freskos buvo užtinkuotos ir atsitiktinai atrastos tik XIX amžiaus pabaigoje. 1903 metais pradėti restauravimo darbai užbaigti tik 1997 metais, gavus Europos Komisijos specialią paramą.
Pasak istorikų, bizantiškosios stilistikos freskų fragmentų esama ir Lietuvoje. Viena iš jų rasta Jogailos statytos Vilniaus katedros kriptoje. To paties laikotarpio freskos puošė ir Vytauto mėgtas Trakų salos pilies menes.
Manoma, kad ir pirmieji gotikiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje buvo dekoruoti panašios stilistikos freskomis.
Valstybės - Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, trečiadienį, Taikomosios dailės muziejuje atidaroma atnaujinta ir papildyta atkuriamiems Valdovų rūmams įsigytų ir dovanotų vertybių paroda. Joje - Valdovų rūmų teritorijoje rasti XIV-XVII amžiaus metalo, medžio, odos, stiklo ir kiti dirbiniai. Tarp jų yra ir seniausias XIV amžiaus antrosios pusės eksponatas - puikiai išsilaikęs medinis vežimo ratas. Pirmą kartą visuomenei rodomi ir šįmet užsienio antikvariatuose įsigyti seniausieji Lietuvoje gobelenai, puošiantys atkurtų Valdovų rūmų interjerus.