– Ar mes kalbanti tauta? Ką reiškia kalbėti: tiek apie teigiamus, tiek apie neigiamus dalykus?
Mykolas: Mes dainuojanti tauta. Kartais ir kalbanti, bet tikrai negalėčiau pasakyti, kad esame tyleniai. Gal daugiau kalbame negatyviai, nei pozityviai, bet tai, tikiu, laikina, praeis kaip mada. O ji dabar tokia – kalbėti grubiai, kartais net niekinančiai. Norėčiau, kad pokalbiai įgautų kuo daugiau teigiamų aspektų ir visai nesvarbu, apie ką kalbėtume.
Rasa: Manau, kad mes esame mažai kalbanti tauta. Tai susiję ir su mūsų istorine patirtimi. Ne kartą yra tekę girdėti, ypač iš vyresnio amžiaus žmonių, „kaip čia dabar eisi pas psichologą ir pasakosies apie savo šeimą, juk tėvai mokė niekad nieko nepasakoti apie save ar šeimą“. Prisimenu ir savo mamos baimę, kai apie kokius1982-uosius metus į svečius pasikviečiau į universitetą atvykusį dėstytoją iš Anglijos – o ką jeigu jis KGB agentas.
Tokios baimės buvo persmelkusios visą visuomenę. Mūsų universitete atlikto tyrimo metu atsiskleidė dabartinių penkiasdešimtmečių vyrų nuoskaudos, kad jų tėvai ar seneliai nesidalino pasakojimais apie karo patirtis. Neatsiveriantys, nekalbantys tėvai negalėjo ir vaikų išmokyti to daryti. Gali susiformuoti baimė kalbėti apie savo sunkius jausmus ar net prisipažinti, kad tau blogai, kad kažkas nesiseka. Nesidalinant sunkiomis naštomis lengviau palūžti.
Birutė: Dažnai ore tvyro pasakymai: „ai, gal geriau nereikia“, „ką čia apkrausi žmogų“, „geriau jau patylėt“. Tai ir tylime. Manau, kad kalbėjimas yra vienintelis kelias susikalbėjimui atsirasti. Labai dažnai net paprasti dalykai, kurie lieka neišsakyti mūsų galvose, gali sukelti nesusipratimus ar net konfliktus su artimaisiais ar kolegomis. O užtektų tik atvirai pasakyti apie tai, ką galvojame, kaip jaučiamės, kas mums patinka ar nepatinka ir kodėl. Jau nekalbant apie svarbą kalbėti apie problemas, kurias dažnai išgyvename užsidarę viduje, bijodami „apkrauti kitus“. Tylėjimas jas tik augina.
– Kodėl taip dažnai po įvairių renginių, astigręžus į publiką ir davus jai žodį – pasigirsta tyla? Ar jums patiems yra lengva kalbėti atvirai?
Rasa: dažnai ir aš panašioje situacijoje nuleidžiu akis ir tyliu – nutarusi kalbėti jaučiu baimę – plaka širdis, sunku kvėpuoti. Nes pasisakymas ir kalbėjimas dažnai yra tam tikra rizika – aš atsiskleisiu, kiti mane pamatys, mane vertins. Aišku, su amžiumi įsidrąsinau kalbėti temomis, kurios man atrodo svarbios, kai tikrai turiu ką pasakyti ar bent jau taip galvoju, kai tai yra mano profesinės veiklos dalis. Svarbu ir auditorija – ar mane išgirs – ir čia galime pasiduoti stereotipams – mums gali atrodyti, kad mūsų nesupras, nors išties jie jaučiasi panašiai.
Birutė: Visada bijai pasirodyti „kažkoks“: „neteisingai mąstantis“, „nerišliai formuluojantis mintis“, bijai paklausti kvailo klausimo, kurio, galbūt, tuo metu nori paklausti dar penki žmonės, bet visi bijo. Kai perlipi save, ateina palengvėjimas, supranti, kad nebuvo taip baisu kaip atrodė. O ir nenušvilpė niekas, nepasmerkė. Man atrodo auditorijos baimė yra viena iš labiausiai įsivaizduojamų – susikuriame publikos ar klausiamojo reakciją, dažniausiai visada neigiamą, išsigąstame savo susikurtos iliuzijos ir pasirenkame tylą.
Mykolas: Tyla įsivyrauja, nes kalbėti su ar prieš auditoriją yra viena didžiausių žmonijos baimių. Bijome susimauti, atrodyti kvailai, pergyvename del to ką pagalvos girdintieji – tai savivertės kompleksai pasireiškiantys gan dažnai. Ne kartą auditorijoje girdėjau tylą, pasigirdus raginimui klausti. Esu kviestas moderuoti diskusijų ir pats esu ieškojęs moderatorių pokalbiams, kad tos tylos išvengčiau. Ir pačiam nevisada būna lengva kalbėti. Juk būna, kad tiesiog nesinori.
– Ką šio, antrojo, „Kalbėk“ tema – svaiginimasis jums reiškia? Ar svaiginimasis būtinai reiškia blogį? Ar manote, kad įmanoma nusibrėžti ribas, numatyti paslydimus?
Mykolas: Svaiginimasis reiškia tik blogį, nors besisvaiginantys gali vardinti begales teigiamų apsvaigimo priežasčių. Man pačiam tai įvairios patirtys ir grimztančių kolegų portretai, ir paties paklydimai, ir prarastųjų negrįžtamai sąrašas. Tema rimta. Nekalbėti apie ją tiesiog negalim.
Rasa: Lietuvoje tai ypatinga tema, visi dabar daug apie tai kalba. Daug žmonių, tiek vyrų, tiek moterų save žaloja alkoholiu. Yra žmonių, kurie „gydosi“ alkoholiu – nuo depresijos, liūdesio, skausmo – ir tai vėl baigiasi savęs ir kitų žalojimu. Manau, kad alkoholis yra kultūros dalis. Nesu už abstinenciją, tačiau ne visiems ši kultūros dalis yra prieinama. Problema atsiranda, kai alkoholį pradedame vartoti ne pagal paskirtį – o tam, kad jis tenkintų mūsų psichologinius poreikius – artumo su kitais jausmą, savivertės kėlimo funkciją, „gydytų“ liūdesį, depresiją.
Birutė: Tema labai daugialypė. Svaiginimasis mano aplinkoje dažniausiai yra dalis bendravimo. Jei susitinki su draugais, nepažįstamais, kolegomis – svaiginiesi, nes taip priimta. Dažnai tie, kurie pasirenka nevartoti arba vartoti mažai, ieško kitos socialinės grupės, kuri atitiktų jų naujus poreikius. Gerai, kai gyvenimas sukasi ir apie kitus dalykus, bet kartais pastebi, kad kai kurių, ypač jaunų žmonių tarpe, visi pasakojimai tampa surišti su prieš tai vykusiais „tūsais“, kas ko kiek ir kur vartojo, ką veiks atenantį penktadienį ir t.t. Kaip ir naturalu, kalbi apie tai, kuo gyveni, bet manau, kad tai neturėtų tapti pagrindiniu pokalbių ar laiko leidimo apsektu. Juolab, kad, deja, dažnai tai nuveda į labai destruktyvias patirtis, kurių mūsų aplinkoje nemažai.
– Ar verta kalbėti su žmogumi, kuris, jūsų nuomone, jau turi problemų? Ką sakyti?
Rasa: Ar galiu aš ką nors konkrečiai padaryti, kad tau padėčiau šioje situacijoje. Aš matau, kad tu turi problemą, nes (konkrečiai įvardinti). Svarbu nežeminti kito žmogaus ir jo negelbėti, vaduojant nuo atsakomybės, pavyzdžiui, meluoti žmonos ar vyro viršininkui, kad tas susirgo ir todėl neatėjo į darbą laiku.
