Kaip teigė pati autorė, „parodoje eksponuojami kelių pastarųjų metų darbai. Vilniaus raudoni stogai ir išsiraitę gatvelės, lipančios į debesuotą dangų, lietuviški (ir ne tik) peizažai – pievos, ežerai ir medžiai, remiantys savo banguotas šakas į dangų, taip pat miniatiūros iš Paryžiaus ir jo apylinkių, kur šią vasarą gyvenau ir dirbau menininkų rezidencijoje Internationale Cite des Arts: kavinės, parkai, Senos upė, taip pat Giverny bet Auvers‘o miesteliai.“
„Surengti parodą per savo gimtadienį man buvo labai svarbu. Taip tarsi įprasminu prabėgusį laiką, išvengiu minčių, kad ir vėl prabėgo metai, o niekas nenuveikta, užsipildo visada tokiu metu atsirandanti tuštuma, sumažėja nepasitenkinimo savimi jausmas. Juo labiau, kad šis laikas sutampa ir su kalendorinių metų pabaiga. Taip galiu pasižiūrėti į save iš šono – į save per paveikslus, į savo laiką, nuspalvintą dažų potėpiais. Tuo pačiu parodyti kitiems, kas, žinoma, visada yra sunku, sukelia vidinį nepatogumą, juk paveiksluose mano vidinis aš, toks visiškai nuogas ir pažeidžiamas.
Laikas lekia pro šalį šuoliais, dienos, mėnesiai keičia vieni kitus ir metai prabėga labai greitai. Rengdama parodą galvojau, ką galiu parodyti, kaip galiu pristatyti prabėgusį laiką. Pasirinkau tris temas: Vilnių, kuriame gyvenu ir kurį taip myliu. Jo raitytas gatveles, kurios įvingiuoja tiesiai į debesuotą dangų, raudonų stogų , medžių ir upių raizgalynę.
Antra tema – mano taip mėgiami peizažai. Lietuviškas peizažas man be galo gražus ir artimas: aukštas dangus (ir vėl – debesys jame), daug žalumos, vandens, atspindžių vandeny. Galima tiesiog stebėti ir medituoti. .. Šį kartą tarp įprastų vasarišku peizažų atsirado ir žiemos motyvų – paskutinį kartą žiemą tapiau bene būdama studentė.
Trečia parodos tema – prancūziška. Šią vasarą mėnesį praleidau Paryžiuje, pačioje jo širdy – prie Noterdamo katedros – esančioje tarptautinėje menininkų rezidencijoje. Šalia – parkai, Senos upė. Dienomis lankydavausi muziejuose ir piešdavau eskizus tuose parkuose ar upės pakrantėje, sėdėdama tarp prancūzų, gurkšnojančių vyną, piknikaujančių.
Vakarais ir kartais naktimis tapydavau studijoje miniatiūras. Paryžiuje tapydama eksperimentavau, visiškai atsisakiau baltos spalvos, plonai tepiau dažą ant drobės, todėl šie maži paveikslėliai kiek kitokie. Prancūziškose temose atsirado ne tik Paryžiaus miestas, bet ir jo apylinkės, kuriose apsilankiau – Overas, miestelis, kuriame Van Gogas gyveno ir tapė paskutinius savo gyvenimo mėnesius, toks jaukus, nors persmelktas liūdesio ir žymaus menininko mirties dvasios, bei Giverny – tipiškas prancūziškas nuostabaus grožio miestukas, kuriame yra garsieji Klodo Mone sodai.
Tikiuosi, žiūrovas parodoje galės nors šiek tiek pajausti mano prabėgusių metų spalvas ir laiką“, – teigė tapytoja.
Paroda veiks iki 2016 metų sausio 14 dienos.
