„Broką darantis fotografijos savamokslis,“ – kažkur galbūt šnekasi konservatyvesni fotografai.
Bet tokia kritika niekam seniai neberūpi – Remigijus Treigys (g. 1961) šiandien yra vienas žymiausių ir įdomiausių iš šiuo metu Lietuvoje kuriančių fotografų, dėl kurio kritikų ir žiūrovų nuomonė dažniausiai sutampa. Jo fotografijos kiekvienam vis kitokios, ir tuo pačiu – su niekuo nesupainiojamos.
Savo apibūdinimą sugalvosite apsilankę šiuo metu Klaipėdos parodų rūmuose veikiančioje parodoje „Teritorijos“. Tai – pirmoji šio menininko retrospektyvinė paroda, apimanti kūrybos laikotarpį nuo 1987 iki 2015 metų. Įvykis, vertas planavimo ir kelionės. Jau vien dėl to, kad privers įsijungti avarinį signalą ir stabtelti kasdienybės reikalų ir informacinio srauto šalikelėje. Sunkus pratimas, sutinku. Tačiau tai padaryti padės vienintelis čia rodomas Treigio 4 minučių trukmės videofilmas, kurio peržiūrą tikriausiai verta pasilikti pačiai pabaigai, bet jo garso takelis (tas pats avarinis signalas) lydės visą parodą. Kitas iššūkis – pamėginti atsijungti nuo laiko ir konkretumo poreikio. „Fotografija yra laiko ir atminties sargas, o mano fotografijose laiko sąvoka abstrakti: tai galėjo būti, tai yra, tai dar bus...“, - rašo Treigys, vengdamas įvardinti konkrečias pagautų kadrų vietas.
Šią logiką galbūt padės suprasti ir priimti dvi fotografijos pačioje ekspozicijos pradžioje (Stulpas su namu (geltonas, rudas), 2015). Jose – skirtingai tonuoti vienodi kadrai, atrodantys tarsi tas pats, tik įgaubtas ir išgaubtas vaizdas. Dėstytoju daug metų dirbantis menininkas rūpinasi savo žiūrovais ir stengiasi jiems padėti – subtiliai, nenurodinėdamas, tik atsargiai pasiūlydamas galimą kryptį. O visai nepratusiems skaityti vaizdų kalbos gal pravers trumpas pasakojimas apie šį autorių ir jo teritorijas.
Tarp fotografijos ir tapybos
Remigijus Treigys – klaipėdietis. Atėjus laikui rinktis specialybę, neišdrįso stoti į tapybą dėl pernelyg didelio konkurso ir pasirinko vizualinio dizaino studijas Klaipėdoje. Jas baigęs (1987 m.) pradėjo kurti nuotraukas, esančias kažkur tarp fotografijos ir tapybos. Kaip tada, taip ir dabar, fotografuoja tik juostiniais fotoaparatais. Nuotraukas spaudžia itin mažais, nuo 1 iki 5 tiražais, atspaudęs – sunaikina negatyvus, priešingai nei šiandien elgiasi kai kurie lietuviškos fotografijos klasikai. Įdomu tai, kad pirmiausiai tokią fotografiją įvertino tapytojai. Profesionaliems fotografams tokie žaidimai atrodė kaip negalimas dalykas, pasityčiojimas iš fotografijos, na, visiška nekokybė. Braižyti negatyvą? Palikti juosteles neatspaustas ilgesnį laiką tam, kad jos apsineštų dulkėmis? Klaidingais laikyti žingsniai padėjo susikurti savitą, tapybai artimą, vien Treigiui būdingą braižą.
Remigijus Treigys vienas iš tų menininkų, kurie sugeba nuolat keistis išlaikydami savo braižą – tokiais patikėti lengviausia. Nors parodoje fotografijos eksponuotos ne chronologine tvarka, galima nesunkiai atpažinti skirtingų periodų darbus. Tai ir „raudonas“ (ochros) ciklas, ir melsvai tonuotos fotografijos. Ciklas „Daiktai tamsoje“ (1999) – iš pirmo žvilgsnio visiškai juodos fotografijos, į kurias įsižiūrėjus pradeda matytis švelnūs daiktų siluetai, linijos. Priėjus prie šių darbų kyla panašus nerimas, kaip įėjus į tamsų kambarį, prie kurio tamsos akims pripratus jau ir nebesinori jungti šviesos. Yra čia ir miniatiūrų, ir didesnio formato paveikslų, kuriuose ne mažiau nei vaizdas svarbi popieriaus faktūra.
Treigys braižo ir tonuoja negatyvus. Fotografuoja nedaug. Dažniausiai tik tada, kai jau tiksliai žino vietą, laiką ir atmosferos sąlygas. Ir dar – paklaustas apie tai, iš kur viena ar kita fotografija atsako, kad vieta ne taip ir svarbu. Nors kadrų iš kelionių parodoje nemažai, visi jie – tarsi buvę ir būsimi įspūdžiai. Kaip taip įmanoma? Pamėginkite pažiūrėti į tas fotografijas atidžiau ir paskui keliaudami suprasite, kad jos pasiveja vėl ir vėl. Ne tik nuo Klaipėdos iki Vilniaus.
Kitokia kelionių fotografija
Štai Vilnius – keliose ciklo „Miestas iš atminties“ fotografijose. Ar atpažinčiau, kad tai mano miestas? Galbūt. Nors nei Gedimino bokšto, nei kitų miestą paprastai reprezentuojančių ženklų čia nėra – fotografas eina paribiais, kur kadras tampa jo ir miesto paslaptimi, kurią gal atskleis, o gal ir ne. Einant toliau – ramus Berlynas, niujorkiškas Niujorkas ir puiki Venecija fotografijų cikle „Paskutinė diena Venecijoje“ (2004). Kodėl paskutinė? Nes viena Niujorko galerija juodu su Gintautu Trimaku komandiravo į Veneciją fotografuoti.
Per tam skirtą savaitę pirmą kartą viešėjęs mieste fotografas niekaip negalėjo atsikratyti turistinio žvilgsnio, tad ir nefotografavo. Ir tik likus dienai iki skrydžio namo, pasak Treigio, įvyko atsivėrimas, ir atsirado šis, 8 fotografijų ciklas – to seno, ramaus ir elegantiško miesto atsiminimai, kurie galios greičiausiai dar šimtą metų. Miestas kaip sapnas, kurį visada gali pasitikrinti ten nuvykęs. Ne turistinėse gatvėse, žinoma. Ten per daug ryškių ženklų ir žmonių, o nei vieniems, nei kitiems Treigio fotografijose vietos nėra.
Teritorijos be žmonių
Prieš šią parodą girdėjau gandus, jog galbūt bus ir naujas autoriaus ciklas iš žmonių fotografijų. Tačiau intriga neišsipildė. Treigys kol kas ir toliau lieka žmonių nefotografuojančiu fotografu. Retų išimčių, žinoma, pasitaiko, tačiau dažniausiai žmonės mandagiai patraukiami už juodos kadro linijos, kur jie gali kalbėtis, judėti ir nuolat keisti vaidmenis.
Treigio fotografijų pagrindiniai veikėjai – linija ir šviesa. Linijos dažniausiai tiesios: architektūrinės kolonos ar langų rėmai, stulpas laukuose, horizonto linija. Jos retai būna vienišos – horizontales dažniausiai papildo vertikalės ir taip paviršiuje gimsta ritmingas raštas. Prie jų prisijungia šviesa, kuri visam tam ritmui suteikia erdvės (tiksliau – erdvių). Ir štai – pasaulis, kurį galime atpažinti, bet negalime pačiupinėti. Tarsi į „Stalkerio“ Zoną atsargiai įeiname, judame nieko neliesdami, negalėdami nieko pakeisti, tačiau jausdami, kaip keičiamės patys. Po kurio laiko sugrįžę į tą pačią fotografiją pastebime, kad kažkas joje pasikeitė – nuo aplinkos ar mūsų pačių būsenos. Man rodos, ir pats autorius panašiai klaidžioja po šias savo teritorijas, matydamas kaip jos vis sugrįžta, nuolat keisdamosis ir nenustodamos vilioti. Pavydu klaipėdiečiams, jie turi ne tik daug vandens ir rūkų, tačiau ir galimybę du mėnesius vis užsukti į šias fotografijas – prie šių darbų galima grįžti vėl ir vėl.
Remigijaus Treigio retrospektyvinė fotografijų paroda „Teritorijos“ Klaipėdos Parodų rūmuose veiks iki 2016 m. sausio 3 d.
