Šiemet Velso nacionalinėje operoje įvyko puikus ir netikėtas Jurgitos Adamonytės debiutas Melisandos rolėje. Jau gruodžio 3, 5 d. Vilnius City Opera kviečia į lietuviškojo „Pelėjo ir Melisandos“ premjerą, kurioje išvysime ir pačią Jurgitą.
Lietuviška Ingrid Bergman britų spaudos tituluota solistė prisipažįsta iš pradžių nekentusi savo herojės, negalėjusi suprasti, kodėl būtent ji buvo pasirinkta šiai rolei atlikti. Vis dėlto, režisieriaus Davido Pountney pasirinkimas buvo puikiai apgalvotas ir finale pasiteisino ne tik spektaklio, bet ir pačios Jurgitos kūrybos kontekste.
- Kaip jautiesi dainuodama Anglijoje? Kuo išsiskiria tau ši šalis operine prasme?
- Man labai patinka tai, kaip profesionaliai jie dirba. Teatruose, kuriuose esu dainavusi, jų pagarba, palaikymas yra puikūs. Ir visumoje jų sistema puikiai veikia, nekyla jokių problemų. O ir pačioje Anglijoje gerai jaučiuosi, nes ten ir mokiausi ir dirbau, mane ten žino ir aš turiu pažįstamų.
- Kitaip tariant, yra sentimentų?
- Žiauriai daug! Visada džiaugiuosi galėdama dirbti Anglijoje. Man patinka ten būti.
- Nejaugi tinkamas oras?
- Aš juo nesiskundžiu, man visai gerai.
- Kokia tavo mėgstamiausia vieta Anglijoje?
- Londonas ir Kardifas, - vietos, kurias žinau ir pažįstu, ten mokiausi, dirbau. Žinau, kur nueiti, žinau, ką rasiu, kas kur yra... Ten nebus jausmo, kurio nieks nemėgsta: sekmadienio vakarą atvykai, o jau pirmadienį iš ryto keliesi ir bandai suprasti, į kurią pusę tau reikia eiti.. Kaip viską rasti. Anksčiau, tik pradėjus dirbti tai būdavo įdomu, o dabar man svarbiausia žinoti, kur parduotuvė, kur teatras ir kas ilgiausiai duoda skaniai pavalgyti.
- O jei dabar tave išvežtų į Londoną ir sakytų: turi 12 laisvų valandų, daryk ką nori. Kur pirmiausia eitum?
- Į Karališkąjį operos teatrą. Visada ten užeinu, turiu ten draugų, kurie džiaugiasi mane matydami, o aš – juos. Man ten užeiti yra svarbu, kaip ir apeiti aikštę, gatveles esančias aplink.
- O Lietuvoje kokios yra pirmos vietos, kurias aplankai grįžusi?
- Iš tiesų man svarbūs žmonės, ne vietos. Bet Gedimino prospektas ir Pilies gatvė – būtinai.
- Ar išmokai greitai susikrauti lagaminą?
- Ne, niekaip. Kraunuosi visada paskutinę naktį. Visą naktį...
- Kas, be telefono, su tavimi turi vykti į visas keliones?
- Tai, kas man reikalinga darbui: natos, kontaktiniai lęšiai. Be šių dalykų negaliu dirbti. Su akiniais į sceną neisi, o ne visose šalyse gali taip paprastai nusipirkti lęšius. Iš esmės tai yra tas pats daiktų komplektas, ką įsidėčiau eidama į bet kurį pasirodymą.
- Kaip manai, kodėl Melisanda yra toks pavykęs tavo vaidmuo?
- Nes aš buvau nusistačiusi prieš jį, norėjau atšaukti... Kai mokiausi partiją, aš Melisandos nekenčiau... Maniau, kad man ji visiškai netinka, kad tai - nuobodus vaidmuo.. Jis iš tiesų labai keistas, ir muzika sudėtinga - impresionizmas. Čia niekas neaišku... Tiek daug skaičiau, viską, ką radau internete: apie kūrinį, personažus, simboliką, juk tai - simbolistinis kūrinys.
Pati Melisanda, atrodytų, neturi jokių emocijų. Visas veiksmas sukasi apie ją, visi šneka apie ją ir tai, ką ji padaro nieko nedarydama... Kiek pastatymų peržiūrėjau Melisanda visad atrodo tokia vėpla...
- Taigi, tiek nekentei personažo, jog ieškojimai ir aiškinimasis apie jį, pavertė tavo interpretaciją tokia puikia?
- Savotiškai taip. Nes tradicinė nuomonė, požiūris į personažą yra „trapi jauna mergaitė“, auka kažkokia... Aš net ėjau pas režisierių ir sakiau: čia klaida, aš nežinau, ar tokią vystančią gėlelę galėsiu suvaidinti, aš nemanau, kad esu tam tinkama, o jis pasakė: mes jos tokia ir nedarysime, tai būtų labai nuobodu, iš tiesų ji yra kaip tylus grobuonis. Tada supratau: O! Čia jau įdomiau. Taip ir gavosi spektaklyje, lyg siaubo filme, kur po tylos ilgos kažkas baisaus nutinka...
- Kaip manai, ką solistui suteikia galimybė iš naujo grįžti prie jau sukurtų personažų?
- Daugiau nagrinėti, ypatingai tokiais atvejais kaip „Pelėjo ir Melisandos“, tai - beribės analizės galimybės, ne paprasta istorija, kurią pasakoji, čia yra ir aplinkybių, atmosferos kūrimas, o tai gali būti padaryta įvairiais būdais, - visiška laisvė fantazijai. Šiame kūrinyje ji beribė. Už tai man įdomu, kaip Dalia mato mano personažą, ką ji sugalvos šį kartą.
- Kur jautiesi turėdama didesnę kūrybinę laisvę: Lietuvoje, Anglijoje, ar dar kur kitur?
- Nematau jokio skirtumo. Laisvė yra laisvė, tu kuri, o kaip išeina taip. Geriau, blogiau, kas kartą priklauso nuo aplinkybių, partnerių, to, kaip jautiesi...
- Kokiuose trijuose operos teatruose dar norėtum padainuoti?
- Nežinau, neturiu tokių svajonių.
- O vaidmenų?
- Vieną turiu, Oktavianas R. Štrauso „Rožių kavalieriuje“.
- Kodėl?
- Nes Štrausas man be galo patinka ir rolė puiki. Ją smagu dainuoti ir pats vaidmuo operoje – labai įvairialypis...
- Personažas, kostiumas ir tu, kiek tai vienas kitam svarbu?
- Žiauriai svarbu! Ypatingai, kai tenka atlikti vyriškas roles. Tai – vienas svarbiausių dalykų, kuris tave pakeičia (arba ne) į berniuką. Dizaineriai retai kada tai moka padaryti gerai.
Kai rolė ir kostiumas moteriškas gali būti įvairiai: patikti, nepatikti, aukšti kulnai, be kulnų, bet tai neturi tavęs pilnai transformuoti. O šiaip pats kostiumas labai daug pasako apie personažą, esu pastebėjusi, jog labai keitiesi su kostiumu. Po darbo su savo ar repeticijų rūbais, jį užsivilkus visiškai kitaip elgiesi, atsiranda kitokia plastika.